Pakalnute sudygęs
LINA GIRSKYTĖ
Krykštaudamas varteisi lovelėje, o žvitrios akutės vis lakstė pirmyn–atgal. Pirmyn–atgal lingavo lopšys, meistriškai tavo tėčio padirbtas. Norėjau pataisyti užkritusius ant veido plaukus, bet tu tik pasimuistei, ranka pamosikavai man prieš nosį ir neleidai. Jau tada supratau, kad esi ypatingas.
Stiklinėje pamerktos į šalis žvalgėsi pakalnutės. Kvapas tau nepatiko, mačiau, kaip suraukei nosį, kai tik pastačiau jas netoliese. Tačiau, kai įkurdinau pakalnutes ant palangės, kai tu jas tik matei, bet nebeužuodei, paslaptingai nuščiuvai. Stebėjai nuo menko į kambarį įsisukusio vėjo linguojančias gėlių galvutes. Aukštyn–žemyn jos vieną sekundę pritarė, kitą prieštaravo. Aukštyn–žemyn ir tu, rodėsi, linksėjai. Stebėjausi, kaip galvelė neapsisuko, juk lopšys į šonus lingavo. Taip pirmąkart namuose užmigai. Lopšinę atstojo jos, pakalnutės.
Ai, mamyte,
Kaip degina degina
Karštis! Susprogs gerklytė…
Ai, nešk tolyn, prašau, kaip… Kaip…
Žodžio nežinau, bet baisiai nepatinka.
O… o gal gražu?
Aukštyn–žemyn vis, maaaan
Pradeda patikti! Mamyte, tu lėčiau,
Galvytė sukas, sukas, bet… bet žvilgsnis
Nepaleidžia… Blankiau vis gėlės žydi. Mama!
Grįžai namo po studijų. Skundeisi, kas ne taip buvo, kas nepatiko. Kad būčiau turėjusi šlakelį tylos su savimi, būčiau pasidalijusi. Žvilgsnyje išskaičiau, kad kažko man nesakai. Tegu. Nekamantinėjau.
Sėdėjai tada supamojoj kėdėj, vis šnekėdamas. Buvau nuvargusi, tačiau klausiausi. Tyliai grojo muzika, ji tau pasirodė kažkokia atgrasi, svetima. Nuliūdau. Neprisiminei pirmosios mano tau dainuotos lopšinės melodijos. Tarsi ėmė suktis galva. Vis tos pakalnutės! Pamatęs jas ant stalo, nors ir apvytusias, akimis valgei, uodei, norėdamas ištraukti paskutinius lašelius gyvybės medaus. Teiravaisi, kas man yra, betgi kaip būčiau tau paaiškinusi? Būtum tik pasijuokęs…
Linksta keliai, Beprotiškai sunku ir Širdį gelia. Aukštyn–žemyn Kėdė sūpuoja. Bėgioja paslaptis Po kambarį basa. O mama, mama…
Turbūt būtum dar daug daug kartų jas uodęs, tyrinėjęs. Kiekvienąkart akys tik žybčiojo. Netgi tada, kai sulaukei anūkės, neužmiršai pakalnučių. Vėl pamerkei į stiklinę. Šios kažkodėl nenorėjo žydėti ir nugeibo. Nuliūdai. Trūko to linkčiojimo, vėjui po namus lakstant. Juk pripratęs buvai prie jų. Ėjai pakalnučių antrąsyk. Tada ir nutrūko… Nutrūko visam laikui gijos, kuriomis laikeisi žemėje. Paliko nugeibusios gėlės stiklinėj, o tu, sūnau, tu žemelėj prisiglaudei. Ilgu man, ilgu, kad ten dienas skaičiuoji. O gėlės, pasirodo, tave taip pat pamilo. Netrukus po to, kai atgulei, ant kapo pražydo pakalnutės, nesodintos, pačios. Linguoja jos savo galvelėmis, lopšinę pamėgtą dainuoja, liūliuoja. Purena šaknelėmis amžinybės gultą…
Aukš tyn–že myn Be atvangos…
Tik sykį klapt…
Pražydau ant kalvos…
