Marine Parade
MAKSIM IVANOV
Braitono krantinė, judant nuo Palace Pier į Marinos pusę, išsiskirsto į tris lygmenis: viršutinę važiuojamąją dalį su šaligatviais ir keletu pavėsinių iš vandens pusės, vidurinę pėsčiųjų dalį su suoliukais kone per visą ilgį ir apatinę taip pat važiuojamąją su šaligatviais, besiribojančią su žvirgždingu kranto ruožu. Iš vieno lygmens į kitą užlipama ir nulipama šen bei ten esančiais siaurais laiptais.
Jūra įsirėžusi į sausumą beveik tiesia linija, tad eini / važiuoji visąlaik lygiagrečiai su vandeniu, nesama staigių posūkių ar apylankų. Pati krantinė tarytum skatina atrasti individualų pasivaikščiojimo ritmą, savitą laiko ir erdvės pajautą. Šios vietos landšaftą nulėmė kreidinių uolų šlaitai, kurie kyla ir ryškėja, tolstant nuo miesto į rytus, tačiau prie Pier visai pranyksta, o pakrantėje tarp miesto centro ir Marinos esanti jų dalis užbetonuota.
Viršutinė krantinės dalis (Marine Parade) iš esmės tėra eilinė angliška gatvė, tik iš dešinės (jeigu judama minėta kryptimi) atsiveria įspūdingas vaizdas, o pats miestas plyti ant kalvų iš kairės. Kiekvienoje Marine Parade pavėsinėje yra šeši suoliukai: po du (vienas nuo kito atskirtus sienele) į jūros ir miesto puses, po vieną į rytus ir vakarus. Pavėsinių sienos, kaip ir visi pakrantės turėklai, nudažytos turkio spalva. Taigi, žiūrint nuo jūros pusės, krantinėje dominuoja dvi spalvos: turkio ir betono.
Autoriaus nuotrauka
Status betonuotas šlaitas, gausiai apaugęs vijokliais, jungia viršutinę dalį su apatinėmis ir todėl yra visų čionykščių pasivaikščiojimų palydovas. Antrasis toks palydovas yra apačioje nuo Pier iki Marinos nusidriekę „Volks“, seniausio tebeveikiančio elektrinio geležinkelio pasaulyje, bėgiai. Netoli Pier ant uolos šlaito metalinėmis raidėmis užrašyta: „I have great desire. My desire is great.“
Vidurinės dalies promenada pavadinta žymaus komiko vardu (Max Miller walk). Milleris mėgdavo lankytis „Bristol“ bare, esančiame Marine Parade virš tos vietos, kur promenada baigiasi ir lieka tik du pakrantės lygmenys, šalia ir gyveno.
Apatinėje dalyje (Madeira Drive) įsikūrusios kelios užkandinės, pora muzikos klubų. Madeira Drive turi kolonadą, už kurios uola labiausiai apžėlusi. Kai pirmąsyk vakarėjant vienas ilgėliau pasivaikščiojau pakrante, panorau žūtbūt nufilmuoti tą turkio spalvos kolonadą, ir būtinai tracking shot, ir būtinai po lietaus, kai vijoklių ir uolos spalvos yra ryškiausios, nes tąkart mano pamatytas vaizdas buvo vienas iš maloniausių ir hipnotiškiausių kada nors regėtų, o gal ir pats hipnomaloniausias.
To vakarinio pasivaikščiojimo metu taip pat mačiau palei menkai apšviestus „Volks“ bėgius bėgančią lapę, kartkartėmis prašokuodavusią gatvės žibintų šviesos balomis. Jau grįždamas namo, pastebėjau kitą lapę, šmirinėjančią tarp Marine Parade namų. Daugmaž po metų nutiko trečiasis lapiškas epizodas: naktį pamačiau vieną išbėgančią ant kelio, vėlgi Marine Parade, visai prie mano namų, ir partrenkiamą automobilio.
Mašina sustojo, iš jos iššoko kelios išsipusčiusios merginos ir vairavęs vaikinas, aš priėjau prie jų. Jaunasis vairuotojas nužvelgė (merginų išmaniaisiais telefonais fotografuojamą) numuštąją, iškart pareiškė jos neliesiąs ir grįžo prie vairo. Stovėjau prie lapės kūno, neprisiruošdamas ir nenorėdamas jo liesti, o viena mergina ryžosi ir pernešė lapę ant šaligatvio, jos draugėms kvykaujant: „Charlotte’s gonna get raa-bies!“, paskui visos įsėdo į automobilį ir nuvažiavo, o aš suglumęs grįžau namo.
Marine Parade esančiame Millerio mėgtame „Bristol“ bare dirba kaunietis Tomas, kuris svajoja apie Naująją Zelandiją ir kažkur yra girdėjęs, kad VGIK’o studentai gerai parengiami dirbti natūralaus apšvietimo sąlygomis. Tomas turi „Fender“ bosą, žino viską, kas parašyta ir neparašyta hardcore.lt, ir apskritai yra įgijęs aibę netikėčiausių žinių įvairiose gyvenimo srityse. Tomas retoriškai klausia: „Koks tikslas skaityti knygas? Kam man kažkieno kito išgalvoti dalykai, užuot gyvenus savo gyvenimą?“
Tomo mergina, kaunietė Kotryna, tardama Limonovo pavardę, kirčiuoja priešpaskutinį skiemenį, tačiau Edička sako taisyklingai. Jų nuomojamame bute yra plokštelių grotuvas, o senajame juodu dar turėjo gatvėje rastą futbolo stalą. Pas juos susipažinau su alytiškiais Modestu, Igne ir Gabija.
Modestas dirba programuotoju, kuria mobiliąsias interneto svetaines pagal užsakymą. Modestas norėtų, kai tik bus proga, pafotografuoti universitetui priklausančiu senu juostiniu „Hasselblad“. Ignė žaviausiai iš trijulės dzūkuoja ir mėgsta būti fotografuojama Modesto, savo vaikino. Gabija sako, kad „Incubus“ vokalistas yra gražiausias vyras Žemėje, ir nemėgsta, kai nelietuviai jos vardą taria Gabidžia. Gabijos kurso draugė vilnietė Agnieta metė VGTU, kad studijuotų čia, o dabar metė čia, kad grįžtų į VGTU.
Šių žmonių nebematysiu, nebematysiu pajūry maklinėjančių lapių, nebegirdėsiu bangų mūšos prieš miegą, nebevaikščiosiu nė vienu krantinės lygmeniu, nebesmigsiu eidamas per žvirgždą vandens link, nebenorėsiu filmuoti turkio kolonų ir vijoklių, apraizgiusių betono plokštes. Žuvėdros rykaudamos pasileidžia nuo gatvių žibintų ir namų stogų atbrailų, į jas pirštus tiesia jauni žmonės, kurių nepažįstu. Lapė miršta, kad peržengčiau slenkstį ir vėl atsidurčiau namie.
