Draugystė ar meilė?
RENATA GORCZYŃSKA
Czesław Miłosz / Jarosław Iwaszkiewicz. Portret podwójny. Wykonany z listów, wierszy, zapisków intymnych, wywiadów i publikacji. Wybór tekstów, ich układ i redakcja Barbara Toruńczyk. Opracował i przypisami opatrzył Robert Papieski. Warszawa: Zeszyty Literackie, 2011. 476 p.
Jau kanoniškame tapusiame veikale Miłosz. Biografia („Miłoszas. Biografija“) Andrzejus Franaszekas visą poskyrį su antrašte „Velniškos sūpuoklės“ skyrė pradedančiojo Vilniaus poeto ryšiams su septyniolika metų vyresniu ir jau šlovės apgaubtu Jarosławu Iwaszkiewicziumi.Remdamasis daugiausia jųdviejų laiškais ir Iwaszkiewicziaus Dzienniki („Dienoraščių“) įrašais iškėlė retorinį klausimą: „Ar poetus siejo homoseksualus romanas?“, ir paliko šią problemą be atsakymo. Ir nors toliau biografijoje skrupulingai fiksavo dešimtmečius besitęsusį abiejų poetų ryšį, pasilpusį dėl daugelio tylėjimo laikotarpių, tolesnį jo likimą apibendrina gana lakoniškai, kas, beje, suprantama, turint omenyje kitų Miłoszo gyvenimo patyrimų turtingumą.
Tuo tarpu Barbara Toruńczyk savo parengtoje knygoje Czesław Miłosz / Jarosław Iwaszkiewicz. Portret podwójny („Dvigubas portretas“) sutelkė dėmesį vien į pusę amžiaus besitęsusį jų tarpusavio ryšį. Tuo tikslu surinko po pasaulį išblaškytą jųdviejų korespondenciją ir pasistengė sujungti į visumą ne tik tą jo paliktą Jeilio universiteto Beinecke’o retų knygų ir rankraščių bibliotekai, tą iš Stavisko, saugomą Lenkijos mokslų akademijos Literatūros tyrimų instituto bibliotekoje, tą nukištą Mezon Lafito literatūros institute, bet ir trečiųjų asmenų laiškų (spausdintų ir ne) apie abu poetus fragmentus, gana plačias ištraukas iš minėtų Iwaszkiewicziaus „Dienoraščių“ (Miłoszas jų nerašė), jųdviejų vienas kitam skirtus ar dedikuotus eilėraščius, galų gale interviu, intymias pastabas ir kritinius straipsnius apie jų literatūrinius kūriniais. Taip atsirado vienintelė tokios rūšies chronologine tvarka sudėliota visuma, suskirstyta į keturias dideles dalis, pavadintas ištraukomis iš laiškų. Ilgiausią jų, antrašte „Garbinu Jus“, sudaro 1930–1945 metų medžiagos, daugiausia nespausdinti Miłoszo jaunystės laiškai. Antroji dalis, „Eilėraščiai turi palaukti“, daugmaž žinoma iš knygos Zaraz po wojnie („Tuoj po karo“), – Miłoszo (ir jo redaguota) korespondencija su bičiuliais rašytojais, kai jis tarnavo diplomatinėje tarnyboje Jungtinėse Valstijose, – aprėpia 1945–1950 metus. Trečioji dalis, pavadinta „Manau, kad jau nepasimatysime“, susijusi su laikotarpiu, kai Miłoszas nutraukė saitus su Varšuvos vyriausybe ir gyveno Prancūzijoje. Pagaliau ketvirtoji, „Kartais labai ilgiuosi pokalbio su Tavimi“, susijusi su 1960–1980 metais, tai yra Miłoszo gyvenimo Kalifornijoje laikotarpiu. Tos dalies finalinė data yra Iwaszkiewicziaus mirtis 1980 metų kovo 2 dieną. Savo ruožtu galima tik spėlioti, kaip Stavisko ponas būtų reagavęs į tai, kad po aštuonių mėnesių Miłoszui buvo skirta Nobelio literatūros premija, nes juk jis pats jos tikėjosi ir net ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje parašytame romane Pasje błędomierskie („Blendomero aistros“) sukūrė į save panašų herojų – Tolstojaus tipo senąjį rašytoją, žinoma, Nobelio premijos laureatą. Miłoszas, ten pavaizduotas kaip Kanickis (pirmas romano leidimas buvo jam dedikuotas), sureagavo į jį įniršiu ir tik po daugelio metų parašė autoriui, kad iš esmės romanas puikus. Brandos amžiuje abiem jiems teko potencialių varžovų gauti Nobelio premiją vaidmuo. Laiške jų bendram bičiuliui Kotui Jeleńskiui Miłoszas 1985 metų gegužės mėnesį parašė: „Sužinojau, kad amerikiečių PEN Club in Exile [...] iškėlė mano kandidatūrą į Nobelio premiją. [...] Bet jeigu ją turėtų gauti Iwcius, tai nepriklausomai nuo to, kaip vertinama jo poezija (aš lieku ištikimas jo ankstyviesiems eilėraščiams), gal, atsižvelgiant į de publicis, mano kandidatūra yra geresnė.“
Tolesnė knygos „Dvigubas portretas“ sudėtinė dalis yra „Priedas“, kuriame sudėti Miłoszo interviu su Aleksandru Fiutu iš knygos Autoportret przekorny („Priešgynos autoportretas“) fragmentai, taip pat Iwaszkiewicziaus kūrybai skirti keli vėlesni rašiniai ir eilėraščiai, be kitų, tas, kuris vien savo pavadinimu – „Mano amato mokytojas“, kaip ir įdėtas 2000 metų eilėraštis „Renkant Jarosławo Iwaszkiewicziaus eilėraščius jo poezijos vakarui“, atiduoda pagarbos duoklę mirusiam bičiuliui. Pati savaime vertybė yra daugiau kaip 130 puslapių užimantys Roberto Papieskio parengti prierašai, kuriuose gausu stebinančių papildymų ir smulkių duomenų. Dėl išsamumo knygoje „Dvigubas portretas“ yra keliolika puikiai parinktų abiejų poetų nuotraukų ir jų rankraščių faksimilių. Iš viso knygą sudaro pluoštas anksčiau skelbtų dokumentų ir – pusę – tekstai, kurie tik čia išvydo dienos šviesą. O apie knygos rangą byloja jos sudėtis ir redagavimas. Barbara Toruńczyk iš tų intelektualių dėlionių sudėliojo žavų pasakojimą. Šiuo požiūriu jos pateiktą dvigubą vaizdą pavadinčiau kubistiniu portretu, nes jį sudaro daugybė atskirų, grakščiai ir su dramaturgo gyslele į visumą sujungtų kubelių.
Po šio dėl aiškumo būtino knygos struktūros aprašymo laikas užsiimti jos svarbiausiomis temomis. Kaip žinoma iš Iwaszkiewicziaus „Dienoraščių“ ir Miłoszo prisiminimų, tai jis, 19-metis Vilniaus universiteto teisės studentas, inicijavo tą pažintį, perskaitęs Iwaszkiewicziaus tomelį Dionizje („Dionisijos“) ir parašęs autoriui laišką, prasidedantį žodžiais: „Garbinu Jus.“ Beje, Iwaszkiewiczius tuos žodžius kartojo kaip mantrą visą likusį gyvenimą, o vėlyvajame eilėraštyje Stary poeta („Senasis poetas“) pakeitė juos į dar stipresnius: „Dievinu Jus.“ Savo ruožtu Miłoszas po keliasdešimties metų, knygoje Rok myśliwego („Medžiotojo metai“), prisiminė akimirką, kai paėmė į rankas „Dionisijų“ tomelį ir įsimylėjo jį, pradedant pilko popieriaus viršeliu. Bet laišką su tuo prisipažinimu parašė ne kaip anoniminis garbintojas. Tarkime, su tam tikru išskaičiavimu, nes prie jo pridėjo du savo eilėraščius: Kompozycja („Kompozicija“) ir Podróż („Kelionė“), kurie netrukus turėjo tapti jo poetiniu debiutu leidinyje „Alma Mater Vilnensis“, prašydamas juos įvertinti.
Adresatui tai buvo kaip coup de foudre. Negana to, kad nedelsiant atrašė, tai dar iškart pakvietė Miłoszą į Staviską, o kai šis teisinosi neturįs pinigų kelionei, paskolino jam. „Buvau gražus vaikinas“, – sakydavo Miłoszas, kai buvau jo sekretore. Be abejo, tokį jį išvydo Iwaszkiewiczius. Jaunas ir nepaprastai inteligentiškas poetas turėjęs jam būti galingų ambicijų ir nevisavertiškumo komplekso, puikybės (už ką save ne kartą žodžiais plakė) ir nepasitikėjimo savimi sprogstamuoju mišiniu. Ankstyvuosiuose laiškuose Iwaszkiewicziui jis atsiskleisdavo kartais net iki ekshibicionizmo, ko suaugęs apskritai vengdavo, ne tiktai korespondencijoje su „Dionisijų“ autoriumi. Ta knygos „Dvigubas portretas“ dalis skaitoma užkaitusiais veidais, toks aukštas jos emocinis intelektinis diapazonas. Juo labiau kad turime reikalą ne tik su apsikeitimu laiškais, bet ir su nuolatiniu Miłoszo monologu. Iwaszkiewicziaus atsakymai, išskyrus vieną, neišliko, bet būtent tariamas antros pusės tylėjimas prideda jaunuolio iš Vilniaus atviravimui savotiško dramatizmo.
Tai buvo nuo pat pradžių draugystė su kliūtimis, kurios, Miłoszui pasilikus Vakaruose, atrodė neįveikiamos. Viliokiška Miłoszo prigimtis ir jo asmeninis žavesys žadino karštas moterų ir vyrų, nebūtinai – kaip Iwaszkiewiczius – biseksualių ar grynai homoseksualių, reakcijas. Pakanka priminti Jerzy Putramento nuostatą kolegos iš „Żagary“ atžvilgiu, užsifiksavusią ilgiems metams, ką įrodo Emilis Pasierskis monografijoje Miłosz i Putrament. Żywoty równoległe („Miłoszas ir Putramentas. Lygiagretūs gyvenimai“). Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje būsimasis knygos Trzy zimy („Trys žiemos“) autorius ieškojo savo dikcijos, jam reikėjo mokytojo ir vadovo. Juo tapo Iwaszkiewiczius, dar prieš Oskarą Milašių. Czesławas, apnuodytas poetų grupės „Skamander“, kurią, kaip prisipažino po daugelio metų, laikė lenkų Rimbaud, ankstyvosios poezijos smalkėmis, parašė šiek tiek eilėraščių jos stiliumi. Tam tikrų panašumų į „Dionisijas“ koloristika ir Eroso ir Tanato įtampomis galima įžvelgti kai kuriuose „Trijų žiemų“ kūriniuose. Bet aš pralenkiau įvykius. Nes reikia prisiminti 1931 metų vasarą, kurią Miłoszas praleido garsiame žygyje baidarėmis į Pasaulinę parodą Paryžiuje (iš pradžių žygis buvo planuotas vandens keliu, pasroviui Reino upe). Po daugelio metų Iwaszkiewiczius, įskaudintas to, kad knygoje „Gimtoji Europa“ žygio aprašyme nerado užuominų apie save, atskleidė „Dienoraščiuose“ ne tik buvęs tos kelionės fundatoriumi, bet dar ir savo diplomatiniais kanalais padėjęs pavojingų nuotykių patyrusiems keliautojams gauti dokumentus, leidusius jiems pasiekti kelionės tikslą. O kitame įraše atsiranda reikšminga užuomina apie seną susitikimą su Czesławu Konrado celėje „stebuklingą naktį su mėnuliu ir lakštingalomis“ 1936 metų gegužės mėnesį.
Tačiau aiškiai ne visus jaunojo Miłoszo kūrinius Iwaszkiewiczius vertino entuziastingai, o tai vedė prie pirmų konfliktų. Antras dalykas, kuris po pirmo susižavėjimo vyresniuoju poetu teikė jam keblumų, buvo plačiai žinoma Iwaszkiewicziaus seksualinė orientacija. Miłoszas nuogąstavo, kad prie jo prilips Iwaszkiewicziaus meilužio etiketė, antra vertus, jam reikėjo jo protekcijos Varšuvos literatūriniuose leidiniuose. Sprendžiant iš laiškų, tenka spėlioti, ar ne Iwaszkiewicziaus prikalbintas 1932 metų rudenį Miłoszas persikėlė semestrui į Varšuvą, studijavo Varšuvos universitete, kas baigėsi tuo, kad neišlaikė egzaminą ir dar metus kartojo tą patį kursą jau Vilniaus universitete. „Kaip manai, ar Varšuvoje galėčiau gauti kokį darbą? Tai svarbu, nes verčiau dirbti ir būti Varšuvoje, negu nieko neveikti ir tūnoti provincijoje. Žinoma, darbui neturiu ypatingų gabumų, bet viliuosi, kad stengčiausi. Gal Tu galėtum man tai palengvinti?“ – rašė jam metais anksčiau iš Vilniaus. Apie tą jo gyvenimo Varšuvoje epizodą žinoma nedaug.
Iš Miłoszo laiškų Iwaszkiewicziui, kai, gavęs metinę stipendiją, metus buvo Paryžiuje, be kita ko, sužinome, kad abu bičiuliai drauge praleido dvi savaites Belgijoje (Iwaszkiewiczius tada dirbo diplomatinėje atstovybėje Briuselyje). Aplankė viduramžių Gentą, kelias dienas praleido kurorte prie Šiaurės jūros. O kai 1937 metais atleistas iš Vilniaus radijo buvo priimtas dirbti į Varšuvos radiją, Miłoszas tapo dažnu Stavisko svečiu. Tuo laikotarpiu datuojama pradžia jo santykių su bendradarbe Janina Cękalska, tada gyvenusia atskirai nuo savo vyro kinematografininko. Bet Iwaszkiewicziaus dvare „Trijų žiemų“ autorius pasirodė ne su ja, o lydimas Jerzy Andrzejewskio, kurį – kaip matosi iš įrašų „Dienoraščiuose“ – Iwaszkiewiczius ne itin mėgo. Prieš karą Jarosławas gal apskritai nepažinojo Janinos, jeigu Miłoszas laiške, išsiųstame iš Vilniaus 1940 metų viduryje, prašė suteikti prieglobstį ir finansinę paskolą „artimiausiai pasaulyje moteriai, su kuria mane sieja meilės ir draugystės jausmai“. Pristatydamas ją kaip aukštos kultūros moterį, „išmintingą, gerą ir ramią“, turinčią aukštąjį išsilavinimą, siūlė, kad ji galėtų Staviske teikti korepetitorės paslaugas dviem namo šeimininko dukterims. Prašymas aiškiai nebuvo įvykdytas, o po mėnesio Miłoszas per žaliąją sieną pateko į Generalinę guberniją. Be to, abejotina, ar Janina būtų ėmusis tokio vaidmens, nes ji nepakentė Staviske vyravusios atmosferos. Ir gal ją buvo pasiekę gandai, kad šeimininkas jos mylimojo atžvilgiu turėjęs visiškai kitokių planų: troško supiršti jį su savo dukterimi Marysia, ką sužinojau iš paties Miłoszo. Iwaszkiewiczius gal tik kartą aplankė juos abu Varšuvos bute, bet okupacijos metu jaunasis poetas nuolat važinėjo į Staviske vykusias literatūrines puotas ir garsiuosius poezijos skaitymus namo šeimininko kabinete.
Kai Miłoszas dirbo diplomatinėje atstovybėje Jungtinėse Valstijose, jų susirašinėjimas tapo santūresnis ir – be informacijos apie šeimos reikalus ir kelionių įspūdžių – buvo daugiausia kalbama apie siunčiamus į Lenkiją jo literatūrinius ir publicistinius tekstus, tai yra tam tikru laipsniu virto korespondencija tarp kūrėjo ir redaktoriaus. Iwaszkiewicziui net ir Bieruto (šį dėl tik jam žinomų priežasčių gerbė ir teigė, kad istorija dar pripažins, jog jis buvo teisus) valdžios metais pavykdavo sistemingai keliauti po pasaulį ir dalyvauti įvairiuose rašytojų suvažiavimuose. Apsilankė net Argentinoje ir labai norėjo iš ten nuvykti į Valstijas pasimatyti su bičiuliu diplomatu, bet šis planas žlugo. Abu rašė vienas kitam apie savo kūrybą – Miłoszas Iwaszkiewicziaus „Rinktiniams eilėraščiams“ skyrė ilgą apybraižą, į ją, beje, įtraukė nelabai su tema susijusių Alexandro Pope’o poemos „Pavogta garbana“ fragmentų. Gal taip norėjo išreikšti nuomonę, kad poeto rangas nepriklauso nuo avangardinio rašymo. Savo ruožtu Iwaszkiewiczius savo redaguojamo leidinio „Nowiny Literackie“ puslapiuose aptarė „Moralinį traktatą“, stebėdamasis, kad toks svarbus kūrinys nesužadino literatūrinėje aplinkoje laukiamos diskusijos ir tiesiog buvo sutiktas tyla.
Jų paskutinis susitikimas prieš tai, kai Miłoszas nutraukė saitus su Varšuva, įvyko 1950 metų Kalėdų antrą dieną, kai „Išgelbėjimo“ autorius atsidūrė spąstuose. Andrzejus Franaszekas atkūrė to vakaro vyksmą, pasiremdamas tarp svečių buvusios Marijos Brandysowos pasakojimu, ji „įsiminė ten įtemptą atmosferą, Iwaszkiewiczių, kuris laidė Miłoszo adresu kandžias replikas, ironizavo, kad jis grįžta iš plataus pasaulio, lyg pusiau sąmoningai baimindamasis, kad jaunesnis bičiulis galvoja apie pabėgimą, ir norėjęs jį ištirti“. Tai ten poetas „flirtavo su jo žavesio užburta Modzelewska, užsienio reikalų ministro žmona“. Kaip žinoma, jos kreipimasis į vyrą lėmė, kad jam buvo grąžintas atimtas diplomatinis pasas. Tenka pasakyti, kaip sąmoningai Miłoszas naudojosi koketavimu kritiniais momentais.
1951 metų vasario 1 dieną Paryžiuje jis išvažiavo taksi į nežinomybę lydimas bičiulės Nelės Micińskos. Su savimi pasiėmė tik būtiniausius daiktus. Rado prieglobstį žurnale „Kultura“, kur, beje, buvo sunkus svečias, jeigu taip supykdė paprastai santūrų Jerzy Giedroycą ir išgirdo iš jo: „Jūs nesate joks lietuvių bajoras, o baltarusių valstietis!“ Knygoje „Dvigubas portretas“ cituojamas tų pačių metų vasario 12 dienos Iwaszkiewicziaus laiško žmonai fragmentas:
Ar jau ką girdėjai, kad mūsų nuojautos dėl Czesiaus išsipildė, net ir pernelyg greitai! Vertinu tai kaip didžiausią kiaulystę, kokia tik gali būti, atidėti sau per tuos porą metų doleriukų (iš to, ką tas nelaimingas kalnakasys iškasė anglių!) ir paskui kaip bailys ir silpnadvasis išsisukti iš to, kas turi būti visų mūsų likimu. Tam trūksta žodžių ir net tas kaklaryšis pasidarė man nemielas ir nenoriu jo matyti.
Kaklaryšis, kaip galima spėti, buvo atvežtas iš Paryžiaus dovanų. O Iwaszkiewicziaus privačiame laiške išreikštas pasmerkimas nebuvo padiktuotas jokios aukštesnės būtinybės, reikalavimo, kad rašytojai pasmerktų Miłoszo „išdavystę“. Tai buvo išraiška įsitikinimų, kilusių iš jo konformistinės prigimties. Iš tikrųjų, Iwaszkiewicziaus susikurtame pasaulyje nebūtų buvę vietos tokiam stačiai savižudiškam žingsniui. Kad neliktų abejonių dėl Stavisko dvaro šeimininko reakcijos, pateikiu knygoje įdėtą citatą iš savaite vėlesnio Hanos Iwaszkiewiczowos laiško:
Ar tau rašiau, kad trečiadienį lankiausi pas Zygmuntus [Modzelewskius]? Pawełas [Hertzas] matė juos vakar, abu yra baisios būsenos po visko, ką Czesius jiems iškrėtė! Koks tas vaikinas egoistas. Man gaila jo poezijos ir to, kad maniau, jog jis yra mano bičiulis.
Kurioziška, kad Iwaszkiewiczius manė nusivylęs bičiulyste su Miłoszu. Lyg jaunesnysis poetas būtų jam kaip nors prisiekęs ištikimai tarnauti Liaudies Lenkijai. Tačiau čia galima nujausti buvus kitokių emocijų: štai žmogus, sužadinęs jam jausmų bangą (kaip parašė po kelerių metų „Marginalijose“: „Skaudus santykis, kuris ligi šiandien diegia lyg dyglys“, o vėlyvajame eilėraštyje be antraštės šaukiasi mirusiųjų naminės pelėdos šauksmu: „prisimenu, ak, prisimenu / prisimenu kaip baisiai mylėjai“), ištrūko iš jo, tapo neprieinamas, su juo palaikyti kontaktus buvo tiesiog pavojinga.
Tad Iwaszkiewiczius ir valdiškai, ir dėl asmeninių paskatų įsitraukė į bėglio puldinėjimą. Knygoje „Dvigubas portretas“ pateiktoje jo kalboje Valstybės Taryboje 1951 metų spalio mėnesį jis išreiškė tai ano meto ideologijai būdingais žodžiais:
Atsidūrėme tokioje situacijoje, kur pasirinkimo nelieka. Nėra pabėgimo į dramblio kaulo bokštą. Nėra užsidarymo kabineto tyloje. Privalome rinktis: arba, arba. Ir tegu bus mums perspėjimas pavyzdys Czesławo Miłoszo, kuris, trokšdamas išsaugoti savo dramblio kaulo bokštą, kirtęs sieną iškart atsidūrė neohitleriniame leidinyje viename su Vlasovu puslapyje.
Argumento apie liaudies išdavystę lyriškasis variantas skamba taip:
Nebepamirštamas taip greit gyvenimas, Akys nenukreipiamos nuo kapų ir kryžių, Ar užuodi dar kvapą degančio geto Tu, kuris alėjomis jau klaidžioji Paryžiaus.
Čia bent nenuskamba pabėgėlio pavardė. Šiaip ar taip, pagrindinė kaltė, kurią nuo tol Iwaszkiewiczius ilgus metus vertė Miłoszui, buvo vienybės su liaudimi išdavystė. Net pakiliai pažymėjo „Dienoraščiuose“, kad liaudis yra išmintinga ir todėl privalu įsiklausyti į jos balsą.
Pažymėtina, kad abu poetai labiausiai vertino vienas kito jaunystės, karštligiškos draugystės laikotarpio poeziją. Ir tokiems vertinimams liko ištikimi iki gyvenimo pabaigos. Iwaszkiewiczius nešykštėjo kritiškų žodžių Miłoszo publicistiniams straipsniams, spausdintiems „Kultura“ ar „Preuves“ puslapiuose. Nors pagyrė „Dienoraščiuose“ „straipsnį apie Gałczyńskį“, iš esmės dalį „Pavergto proto“, pati knyga sukėlė jam įniršį. Savo ruožtu įdomu, kodėl Miłoszas neatkreipė dėmesio į jį kaip Ketmano garbintoją. Juk tai nelėmė draugystės priežastys, nes jam artimas Andrzejewskis tapo Alfos prototipu.
Kadangi Iwaszkiewiczius buvo tikras, kad Miłoszas kaip poetas emigracijoje žlugs, ilgą laiką menkino jo pasiekimus. Pavyzdžiui, jo nuomonė apie „Užburtąjį Gucių“, vieną Miłoszo poezijos šedevrų, buvo labai neteisinga, pažymėta karčių nuoskaudų autoriaus adresu:
Dar vienas lašas: Miłoszas. Neseniai perskaičiau sau ištisą to pasų kolekcininko literatūrinį kompleksą mano atžvilgiu. Kokia tai buvo nuostabi būtybė. Ir koks nemalonus jo kalifornietiškas pasitenkinimas savimi. Prasideda nuostabiai, o paskui atsiranda „kažkokių nereikalingų tonų“ ir pabaiga susivelia, užgęsta kaip nesprogusi raketa.
Tačiau po trejų metų susijaudino dėl „Miesto be vardo“ ir parašė Miłoszui, kad abu su žmona verkė skaitydami to rinkinio eilėraščius.
Priešingai negu buvo įsitikinęs, kas išreikšta citatoje iš laiško: „Manau, kad jau niekada nepasimatysime“, Iwaszkiewiczius su Miłoszu kelis kartus susitiko Paryžiuje. Pirmas susitikimas 1955 metais teatro „Odéon“ fojė, Iwaszkiewicziaus komedijos „Vasara Nohante“ spektaklyje, sutrikdė abi puses, nes tada Iwaszkiewiczius pasakęs bičiuliui įsimintiną sakinį: „Su tavimi, aukseli, negaliu pasisveikinti.“ Paskui jis painiai aiškinosi, kad tuo metu šalia jo buvęs kažkoks Lenkijos Liaudies Respublikos dignitorius. Jo nelojalumas Miłoszą pribloškė. Jo recenzija apie spektaklį žurnale „Kultura“ buvo triuškinanti, bet ji gal gimė ne iš keršto, o iš šalto vertinimo. Tezę, kad Miłoszas objektyviai vertino Iwaszkiewicziaus kūrinius, patvirtina ir jo apsakymo Wzlot („Pakilimas“), literatūrinio atsakymo į Camus apysaką „Krytis“, aptarimas. Tačiau kai juodu vėl susitiko Paryžiuje 1959 metų pabaigoje, Iwaszkiewiczius „Dienoraščiuose“ su širdgėla rašė:
Šiandien rytą man paskambino Czesius. Atvežiau visą aplanką jo mašinraščių ir rankraščių, kuriuos saugojau nuo okupacijos laikų. [...] Pasirodė pas mane viešbutyje „De Suede“ tuoj po penktos valandos. Iškart prabilau labai nuoširdžiu tonu, apkabinau jį su ašaromis akyse. Bet jis atsakė į tai šalčiu. Pasodinau jį į fotelį (iš esmės jis visai nepasikeitė) ir padėjau kalbėti. Pasakiau jam, kad atsiprašau už savo reakciją tada, kai nepadaviau jam rankos. Bet kad iš esmės ir aš, ir jis padarėme tą pačią klaidą nepasikliaudami savo liaudimi. Atsakydamas į tai jis karštai protestavo – ir pasakė, kad mano poelgį puikiai supranta, kad aš nemoku ginti savo individualumo ir visada veikiu minios spaudžiamas [...].
Kai taip gana ilgai kalbėjomės, atidžiai jį stebėjau, ir tik tada pastebėjau tuos esminius jo pokyčius. Visų pirma kardinalus pasikeitimas: iš labai mielo vaikino ir vyro virto antipatiška būtybe. Visa jo esybė dvelkia kažkokia neapsakomai nemalonia puikybe ir veidmainyste.
Toks buvo jųdviejų paskutinis susitikimas. Iwaszkiewicziaus garbintas Efebas, priešingai negu svajojo, suaugo. Pameistrys išsilaisvino ir pats tapo mokytoju. O draugystė, nors nenutrūko, perėjo į susirašinėjimą. Ir laiškų ilgainiui mažėjo. Iwaszkiewiczius vėlesniuose „Dienoraščių“ įrašuose pabrėžė, kad Miłoszas pranoksta jį ir inteligentiškumu, ir talentu. Žavėjosi jo psalmių vertimais ir knyga „Kur saulė pateka ir kur nusileidžia“, bet jo skoniui netiko „Ulro žemė“. Jos autoriui rašytame laiške jis prisipažino niekada nesimeldęs Oskarui Milašiui.
Intriguoja tai, kad savo poezijoje Iwaszkiewiczius regėjo bičiulį kaip sparnuotą, skraidančią būtybę – vaizdavo jį kaip Ikarą, albatrosą, didįjį apuoką. O jeigu kaip žemišką būtybę, tai nuolat judančią. Beje, apie jį parašė: „Norėjo bėgsmo ir pokyčių.“ Ilgus metus juos siejo vienas bendras bruožas: mirties įsimylėjimas, tik Miłoszas stengėsi įveikti savo delectatio morosa, o Iwaszkiewiczius pavertė tai pagrindiniu savo kūrybos motyvu, kas jam buvo priminta vėlyvajame eilėraštyje: „Dabar manau, kad dionisiškas mirties saldumas – tai kažkas nekuklu“ („Mano amato mokytojas“, 2002). Ir skyrėsi jie iš esmės skirtinga gyvenimo filosofija. Iwaszkiewiczius buvo už pastovumą, mokėjo tik jam žinomu būdu jungti prieštaringus vyro ir meilužio, dvarininko ir dignitoriaus, jautraus gamtai ir laikinumo melancholijai poeto, didelio atgarsio sulaukusių romanų ir daugelio puikių apsakymų (žanro, kurio Miłoszas apskritai nepripažino) autoriaus vaidmenis. Puikiai jį apibūdino Zygmuntas Mycielskis, beje, abiejų bičiulis, savo „Dienoraštyje“ jis rašė: „Jarosławui visada buvo maža. Jis norėtų gauti Nobelio premiją, norėtų būti ekscelencija, ministru, ambasadoriumi, gauti dar daug ordinų. Galų gale ne jis vienas. Tokių pažinojau daug. Jam nepakako to, kad parašė daug labai gražių eilėraščių, kad yra poetas.“
Miłoszas su savo suskilusia biografija, ūmus, nepastovus ir nelinkęs į snobizmą, nemėgęs, kaip man kažkada užsiminė, „išpimpušintų“ patalpų ir pozų ant pjedestalo, daugeliu atžvilgių buvo jo priešingybė. Bet vis dėlto jis niekada nesiliovė žavėtis Iwaszkiewicziaus poezija. Rašydamas jam aštuoniasdešimt ketvirtojo gimtadienio proga, išreiškė tai taip:
Už tiek daug Tau kaip poetui esu dėkingas, ką Tu žinai. Bet, be abejo, Tau bus malonu, jei pasakysiu, jog žavumas Tavo eilėraščių, kurie mane jaunuolį tada pakerėjo, nepaseno, nors esu senas žmogus, net atvirkščiai, regiu juos dabar plačiame visos lenkų, rusų, anglų ir prancūzų poezijos fone.
Telegrama, kurią pasiuntė Iwaszkiewicziui 1980 metų vasario 20 dieną, jo aštuoniasdešimt šeštojo gimtadienio proga, birthday greetings love, adresatą pasiekė jau mirties guolyje.
Iš „Dvigubo portreto“ žvelgia du nepaprastai daugiamačiai ir komplikuoti personažai geopolitinių padalijimų fone. Jų keitimasis mintimis ir emocijomis pateiktas taip intriguojančiai, kad prašyte prašosi pritaikomas televizijos arba teatro spektaklio scenarijui. Nėra reikalo pridurti, kieno esu pusėje, bet reikia pripažinti, kad nors Iwaszkiewiczius kaip žmogus nežadina mano susižavėjimo, kaip dramos herojus turi neapsakomai intriguojančių bruožų.
Pabaigoje man belieka paaiškinti šio rašinio antraštę. Žinoma, tai citata iš Mickiewicziaus „Netikrumo“. Į tą eilėraštį visada žiūrėjau kaip į apostrofą moteriai. Bet juk reikalas ne iki galo aiškus, nes poetas nė vienoje šio kūrinio eilutėje neišdavė lyties žmogaus, į kurį kreipėsi, kas – kaip žinoma – turint omenyje lenkų kalbos fleksiją, ne toks jau lengvas uždavinys. Tad, atrodo, taip pasielgė tikslingai. Kad išlaikytų mus nežinioje.
„Zeszyty Literackie“, 2012, Nr. 1 (117)
Vertė Kazys Uscila