dienoraščiai be metų

ILONA JANULIENĖ

07.07

prisėdame svetimo miesto kavinėje
klausom muzikos, tauškiam

gatvėj du smuikininkai (jie ukrainiečiai –
tai sužinom vėliau, jau priėję įmesti
monetos) – „profai“ – ištaria draugas
kairėj, prie stalelio, mergina rūko pypkę
žilas dūmas vyniojasi jai apie kaklą
(nėkart neatsisuka) vėjas
vos vos judina rausvą pelargonijos žiedą

ryt namo
šioj šaly paskutinė diena

Martos Vosyliūtės nuotrauka

miražas 07.15

smėlynų karšty
ištirpsta sandalai

tik geležėlės
juokias

.

07.27

gedulingi pietūs kaip niekada
geidulingi praeičiai

maži gyvenimo įvykiai
akimirksniu praauga didelius

o mes
taip tvarkingai ir graudžiai
eilėmis sutūpę
pasimetę blaškomės
paliktuose jų šešėliuose

ramiausia čia musė
ant velionio portreto

.

kryžiažodis paežerėj 09.04

iš taško A į tašką B
tavo lūpose pajuda smilga

įsismarkavęs pieštukas
vis greityn ir greityn šokinėja
lyg žaidžiant klases

„penkios raidės…“
„RAMYBĖ“ – sakau
„ne, netinka“
„tokią dieną kaip ši –
viskas tinka“
šypsaisi –
„reta išimtis“

11.15

vos girdžiu
kaip švelnus orchidėjos žiedelis
nukrinta tyloj

cha

dvi beždžionės atsisuka

02.03

mėlynas žiemos rytas įdėmiai žvelgia vidun:

į fikusą, augantį šalia apsnigto lango,

į mus, sėdinčius šalia augančio fikuso,

į kambarį, kuris bando viską nuslėpti

ir tik tada, kai prisigeriam to tamsaus mėlynumo,
prisipildom tylos ir nekalto buvimo,
rytas nusuka žvilgsnį
ir aplinkui nušvinta –
tampa nuspėjama
paprasta
aišku