Andų Naujieji metai – Saulės šventė

MARGARITA GAUBYTĖ

Kai Šiaurės pusrutulio tautos birželiui persiritus antron pusėn renkasi švęsti vasaros saulėgrįžos, Pietų pusrutulyje – žiema: trumpiausios dienos, ilgokos ir šaltokos naktys. Andų regione birželio 21-ąją, per žiemos saulėgrįžą, švenčiama Saulės šventė, kuri dar vadinama Andų Naujaisiais metais. Argentinos, Bolivijos, Čilės ir Peru čiabuviai mapučiai, kečujai ir aimarai šią dieną atlieka apeigas Saulės dievo Inčio garbei. Žiemos saulėgrįža yra tiesiogiai susijusi su naujojo žemės ūkio metų ciklo pradžia beveik visose prieškolumbinėse Andų kultūrose.

Senosios kultūros gyveno pagal gamtos ciklus, stengėsi prie jų taikytis. Šiuo žmogaus ir gamtos santykiu išreiškiama panaši gyvenimo logika, bendra mąstysena. Abiejuose Žemės pusrutuliuose žiemos saulėgrįža reiškia virsmą į naują būseną, Saulės atgimimą, naujo gyvenimo etapo pradžią, todėl daugelyje kultūrų ji minima šventėmis ir apeigomis. Kaip ir daugelio senovės tautų žemdirbiai, gyvenusieji Andų aukštikalnėse daug amžių stebėjo astronominius reiškinius ir jais grindė savo veiksmus sėdami, nuimdami derlių, kirpdami gyvulių vilną ir atlikdami kitus ūkio darbus. Prasidėjęs gegužės 3-iąją, kai danguje aiškiausiai pasirodo Pietų Kryžius, derliaus nuėmimo metas Andų regione baigiasi birželį. Birželio 21 d. Saulė pasiekia šiauriausią dangaus tašką. Nors Pietų Amerikoje metų laikai mažiau ryškūs nei Europoje, juos aiškiai galima skirti – po žiemos saulėgrįžos prasideda sausasis ir šaltasis metų laikas.

Inkų imperijoje Saulės šventė buvo pati svarbiausia, nes jų kulto centras buvo dievas Intis – Saulė (vyriška dievybė). Ispanų konkistadorams į kraštą atnešus krikščionybę, dalis tradicijų buvo perkelta į visai greta – birželio 24 d. – šventajam Jonui Krikštytojui kalendoriuje paskirtą minėjimą. Tik XX a. viduryje remdamiesi tyrinėjimais Peru intelektualai ir menininkai ėmėsi iniciatyvos atgaivinti Saulės šventės papročius ir perteikti juos Kuske, buvusios Inkų imperijos sostinėje. Žinoma, nėra aišku, ar tokiu pačiu būdu šie renginiai vyko senovėje. Bolivijoje, Tivanaku – senovės inkų šventajame mieste, kuris, manoma, buvo imperijos, išplitusios visoje plynaukštėje, lopšys, – šventė pradėta švęsti paskutiniame XX a. dešimtmetyje, o vėliau pasklido ir po Bolivijos aukštikalnes. Senovės Tivanaku gausu įspūdingų paminklų, orientuotų į Saulės ir Mėnulio pozicijas, grindžiamas sudėtingais astronominiais skaičiavimais. Tivanaku gyventojai išmanė astronominius ciklus ir juos atspindėjo statinių ir jų detalių konstrukcijose. Šios kultūros skulptoriai sukūrė monolitinius Saulės vartus, jų raižinių simbolika ir išdėstymas iki šiol aiškinami daugeliu versijų.

Tivanaku Saulės vartai. Autorės nuotrauka

Birželio 21-ąją dalyvauti spalvingose ceremonijose žmonės renkasi vietose, menančiose inkų ir ankstesnius laikus; daugelis jų yra Pasaulio paveldo vietovės, tapusios žymiais turizmo objektais. Peru šventinį rytą žymiausias traukos centras yra Maču Pikču, Bolivijoje – Tivanaku, Inkajachta, Samaipata, Saulės sala Titikakos ežere ir daugelis kitų vietų. Saulėgrįžos apeigos aktualios šių dienų Pietų pusrutulio kraštų gyventojams, bandantiems sustiprinti ar tik deklaruoti savo tapatybę, vėl susivokti gamtos cikle pagal senuosius dangaus šviesulių kalendorius.

Šventė prasideda dar neprašvitus, apie ketvirtą valandą ryto. Kūrenami laužai, grojama seniausiais tradiciniais instrumentais. Virš ugnies kylančiais dūmais kreipiamasi į dangiškąją erdvę, taip išreiškiant dieviškosios poros – Tėvo Saulės (Tata Inti) ir Motinos Žemės (Pachamama) – sąjungą. Laužas teikia energijos vis dar silpstančiai Saulei, tačiau jau laukiama jos grįžtančios, kad kaitriais spinduliais apvaisintų Žemę ir užtikrintų žmonių gerovę. Kadangi vaisingumas yra būtina sąlyga išgyventi ir veikti, remiantis Andų pasaulėžiūra, visa kas turi turėti porą. Čiabuviai poras įžvelgia net tarp akmenų, o vyras nepripažįstamas tikru vyru, kol neveda.

Prieš aušrą atliekamais ritualais reiškiama pagarba ir dėkingumas Motinai Žemei, jos kalnams ir vandenims, kurių energija stipriai jaučiama kasdieniame gyvenime. Pirmiausia deginami aukoti skirti rinkiniai, kuriuose yra ir augalų, ir saldėsių, ir įvairius gyvenimo reikmenis simbolizuojančių formelių, ir daugybė kitų ritualinę prasmę turinčių sudėtinių dalių. Visa auka pašlakstoma alkoholiu – specialiai tam skirtu saldžiu vynu ir, žinoma, čiča – kukurūzų alumi. Prie ugnies dalijamasi šventais laikomų kokainmedžių lapeliais. Kiekvienas į šventę atėjęs žmogus pluoštelį jų užsikiša už žando ir kramto. Tūkstančius metų kokainmedžių lapai naudojami ir apeigose, ir gydymo tikslais, be to, dėl išretėjusio oro juos nuolat kramto aukštikalnių gyventojai, kad nelengvomis sąlygomis išlaikytų darbingumą. Sakoma, kad pavaišinti kokainmedžių lapais – draugystės ir prielankumo ženklas, o iš jų skonio šį tą galima pasakyti ir apie ateitį: jei lapai saldūs – laukia sėkmingas gyvenimas, jei kartoki – atvirkščiai.

Paskutinėmis minutėmis prieš pasirodant Saulei visi nutyla. Apie septintą įspįsta pirmieji spinduliai. Pasitikdamas juos, apeigų vadovas iškelia rankas, paskui – visi susirinkusieji. Jėgas atgaunančios Saulės energija srūva į žmonių delnus. Jai išnirus virš horizonto nuaidi garsus „chajaja!“ – džiaugsmo šūksnis dievybės akivaizdoje.

Tėvui Saulei pradėjus naują kelionę padėkojama už tai, ką jo šviesa ir šiluma padėjo išauginti. Motinos Žemės vaikai taip pat pradeda naują gyvenimo etapą, nes turi galvoti apie būsimą sėją ir derlių. Pasisėmus Saulės energijos aukojama gyvoji auka – balta lama. Jos krauju į keturias pasaulio puses pašlakstoma žemė. Tai turėtų užtikrinti žemės duodamų gėrybių gausą ir dievybių globą. Tokiu veiksmu išgryninama erdvė ir apsisaugoma nuo prakeiksmo ir nelaimių. Lamos širdis iškeliama į Saulę, paskui užkasama kieme, kad saugotų nuo visokių negerovių.

Ši šventė pastaraisiais metais yra įgavusi keletą savitų aspektų. Kyla diskusijų, kodėl jai skiriama tiek dėmesio, ko tuo siekiama. Daug metų ta data buvo tiesiog grigališkojo kalendoriaus žiemos saulėgrįžos diena. Entuziastai pradėjo skaičiuoti Andų Naujuosius metus, grįsdami tuo, kad agrarinėms tautoms Naujuosius metus pridera švęsti žiemos saulėgrįžos laiku, nes tai – atsinaujinimo ir apsivalymo metas. Tivanaku – galingos ir savitos ikiispaniškos aimarų imperijos dvasinio ir politinio centro Andų regione – kultūros tyrinėtojai, antropologai ir archeologai, pasiūlė simbolinį metų skaičiavimą. Jų manymu, nuo Tivanaku kultūros gimimo praėjo maždaug penki tūkstančiai metų, nors ne visi su tuo sutinka ir mano, kad tai istoriškai nepagrįsta. Prie šio skaičiaus pridedami metai, skaičiuojami nuo 1492 m., kai Kristupas Kolumbas atrado Amerikos žemyną. Tad šiemet birželio 21-ąją Bolivijoje švenčiami Andų Naujieji 5520-ieji metai.

2009 m. Evo Moralesas, Bolivijos prezidentas, pirmasis indėnas, tapęs valstybės vadovu nuo pat konkistos laikų, birželio 21-ąją dekretu paskelbė šventine diena. Taip atspindima Bolivijos geografinė ir kultūrinė įvairovė – šventė oficialiai vadinama Andų ir Amazonės Naujaisiais metais. Svarstoma, ar tai tiesiog dėmesys šalyje gyvenančioms tautoms, ar savitos kultūros ilgesys. Girdėti ir apgailestaujančių balsų, kad žiniasklaida šią šventę pristato kaip patrauklią žvelgiant turistiniu rakursu, o vis mažiau gilinamasi į tikrąją jos esmę. Be to, yra archeologų ir kitų tyrinėtojų, kurie kritikuoja tokią šventę, nes ji švenčiama tik keletą dešimtmečių esą tik siekiant skatinti turizmą.

Kylant tokioms diskusijoms iškilmių organizatoriai inkų kultūros paveldo vietose stengiasi perteikti protėvių suvokimą ir atspindėti žmonių pagarbą bei įsipareigojimą Tėvui Saulei ir Motinai Žemei – gyventi santarvėje su gamta. Šventės ritualuose stengiamasi įsiklausyti į protėvių balsą, kuris ataidi priesaku gerbti gamtos simbolį Motiną Žemę, protingai naudotis jos turtais ir saugoti. Atnaujinamas įsipareigojimas rūpintis Žeme ir viskuo, kas joje glūdi, taip pat ir apskritai visa aplinka. Beje, pabrėžiamos ne tik žmonių teisės, bet ir gamtos teisė išlikti.

Į šių dienų, kai vis aktyviau kyla žaliųjų ir ekologiniai judėjimai, ritmą pataiko ir teigiantieji, kad Andų Naujieji metai – laikas apmąstyti ryšį su gamta, patvirtinti taikų sambūvį su gamtos įvairove, nes žmogus yra jos dalis. Apgailestaujama, kad atėjus ispanams ir įsigalint šiuolaikiniam modernumui ši pusiausvyra prarandama, tad reikia ieškoti būdų ją išlaikyti. Vis labiau aktualiame globalizacijos kontekste pasigirsta balsų, kad papročiai, praktikuojami per Andų Naujuosius metus, negali būti vien patogus įrankis turizmui skatinti ar vietiniam folklorui populiarinti. Jie turi padėti įveikti šių laikų iššūkius, sumažinti skurdą ir skatinti bendruomenių vystymąsi tradicijos kontekste. Atgaivinami protėvių papročiai, palaikomos tradicijos turėtų skiepyti harmoningą požiūrį į aplinką, racionalų gamtos išteklių naudojimą ir dalijimąsi jais, nes biologinė įvairovė yra planetos gyvybės pagrindas.

Inkų palikuonių Joninės

Veikiami krikščionybės čiabuviai švenčia ir Jonines, tačiau daug jų papročių yra perkelta iš Saulės šventės. Ryškiausias – laužų deginimas, dabar jau neatsiejama Joninių dalis, nors seniau buvo skiriamas Saulei gaivinti ir sušalusiai Žemei šildyti. Juk ir mūsų vasarvidžio šventė Rasos, arba Kupolės, atėjus krikščionybei buvo sutapatintos su Joninėmis.

Žemdirbių šventėse (taip pat ir religinėse) svarbi Motina Žemė. Tikima, kad nieko iš jos negausi, jei negerbsi ir nedėkosi. Manoma, kad Žemė yra visos gamtos gyvybės motina. Tad ir birželio 23-iąją, Joninių išvakarėse, kone viskas daroma tik dėl jos. Kadangi tuo metu naktys šalčiausios, šalia namų, net ir miestų gatvėse, kuriami laužai, padegami didžiuliai žemės plotai. Ugnimi esą šildoma sušalusi Žemė, teikiama energija nusilpusiai Saulei, be to, taip, kaimiečių įsitikinimu, išvalomas žemės paviršius, kad ji duotų gerą derlių. Dūmų debesys apgaubia gyvenvietes ir kalnus, tvyro smarvė, nes deginama visa, kas nereikalinga po ranka pasitaiko: padangos, plastikas, seni batai, drabužiai. Smarvę ir dūmus sutirština be saiko pleškinama pirotechnika, beje, kai kam – geras verslas prieš šventes. Iš šono žiūrint, tai visiškai nedera su deklaruojama pagarba Motinai Žemei, tačiau deginantieji mano, kad tai esanti tradicija, ir nieko blogo taip elgdamiesi nemato. Iš žmonių atminties jau išsitrynė šventės prasmė – liko tik jos forma.

Ši naktis jau buvo tapusi nacionaline aplinkos teršimo naktimi. Prieš keletą metų savivaldybės ėmėsi priemonių ir pradėjo drausti kūrenti laužus ir deginti žemės plotus, bausti draudimo nepaisančiuosius. Deja, daugelyje atokių vietovių šio jau žalingo tapusio įpročio atsisakyti neskubama. Žmonės prisimena, kad dar visai neseniai tam, kad dūmas būtų švarus, degindavo tik eukaliptus ar kitus medžius. Dabar, nors dūmai dvokiantys ir juodi, vis viena renkasi šeimos, kaimynai, netrūksta linksmybių ir čičos, gausiai nuliejamos Žemei Motinai. Mieste šventė yra tapusi keptų dešrelių puota. Tie, kas turi energijos ir noro, šokinėja per laužus siekdami, kad viskas ateityje būtų gerai.

Daug kur laistomasi vandeniu. Sakoma, kad taip prisimenamas Jonas Krikštytojas, krikštijęs vandeniu. Tikima, kad šalčiausią metų naktį vanduo ne susargdins, o išvalys kūną. Kadangi šv. Jonas Krikštytojas vaizduojamas su ėriuku, kraštą evangelizavę ispanai misionieriai nesunkiai įtikino vietinius indėnus, kad avelių ir kitų gyvulių pamaloninimo bei kitas specialias apeigas reikia iš žiemos saulėgrįžos dienos perkelti į šv. Jono Krikštytojo vardadienį.

Joninių rytą gerai pašeriami gyvuliai – avys, lamos, karvės ir kiti. Jie taip pat smilkomi žolelėmis, taip esą išvaloma aplinka, išvaromos piktosios dvasios ir negerovės, be to, tai naudinga ir gyvuliams, nes naikina jų parazitus. Gyvuliai pašeriami specialiai paruoštu tarp girnų maltų kukurūzų ir kviečių mišiniu, pagardintu cukranendrėmis arba druska. Paskui jie papuošiami – avių kailis padažomas raudonai, į karvių ir lamų ausis įkabinami spalvoti vilnos auskarai. Taip parodomas dėmesys tiems, kurie juos augina, kad išgyventų, taip pat tikintis gausios jų vados. Ir ši šventė neapsieina be gyvosios aukos. Iš visos bandos išrenkama balta avis, visi kiti gyvuliai išvedami iš aptvaro, kad nematytų aukojimo. Paaukotosios trykštančiu krauju apšlakstomas tvartas ir aptvaras. Avis kepama per šventinius šeimos pietus, o pavalgius likę kaulai sudeginami tame pačiame aptvare užkurtame lauže.

Kai kuriose vietovėse Joninių naktį degusių laužų pelenuose piešiami gyvuliai, kurių norima turėti daugiau, arba aptveriama laužavietė ir kitą dieną žiūrima, kieno pėdsakų daugiausia – kiaulių, ožkų, avių, lamų ar kitų gyvulių. Tai reiškia, kad tais metais juos auginti turėtų sektis.

Kaimiškose vietovėse aplink La Pasą ir pačioje Bolivijos sostinėje birželio 24-ąją daugiausia moterys traukia pas žiniuonius sužinoti, koks bus jų likimas. Seniau šie būrėjai ateitį spėdavo tik iš kokainmedžių lapelių – pagal šio Anduose šventu laikomo augalo lapų formą, dydį ir išsidėstymą. Dabar buriama kortomis ir keistesniais būdais, pavyzdžiui, iš alaus putų, kiaušinių baltymo, lydyto švino ar bulvių. Kai kurie burtai primena lietuviškus Kūčių vakaro būrimus. Pavyzdžiui, išlydomas švinas ir pilamas į vandenį, o iš sustingusios formos atpažįstami ateities ženklai. Kitas būdas nuspėti ateitį – paimti trejetą bulvių, vieną truputį nuskusti, kitą – visai, o trečią palikti neskustą, tada visas jas pasidėti po lova. Kitą rytą vos pabudus iš palovio reikia išsitraukti po ranka pakliuvusią bulvę. Jei pasitaikė nuskustoji, metai bus prasti, jei pusiau nuskusta – gyvenimas bus vidutiniškas, o jei neskustoji – metai bus sėkmingi. Kiekviename mieste yra visus metus veikiantys kerų turgūs, kuriuose galima rasti įvairiausiems būrimams reikalingų daiktų ir vietoje paprašyti išmesti kortas ar paburti iš kokainmedžių lapų. Chajaja!