„Mokslininkai, Lacanas ir aš manome kitaip“

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Raimundas Milašiūnas, Vilis Normanas. Froidistiškai marksistiniai ir konservatoriškai anarchistiniai skrydžiai ant kušetės virš gegutės lizdu virstančio pasaulio.
V.: Vaga, 2012. 308 p.

Neapsirikite, pavadinimui panaudojau ne „Lietryčio“ antraštę – tai sakinys iš dviejų autorių knygos. Tiesa, megalomanijos apsėstas tik vienas: jam ir priklauso šios įstabiai naivios frazės autorystė (p. 238). Ne mažiau juokingų vietų esama gausiai, tačiau pradėti derėtų ne nuo jų citavimo.

„Vaga“ mano akyse reabilituojasi – pastaruoju metu nemažai stebinančių knygų. Imu tikėti, kad tarp lietuvių psichologų (psichiatrų, psichoanalitikų) esama ir daugiau autentiškų personalijų. Gali būti, tokia lektūra švelniai prisidėtų prie psichofobijos mažinimo. Įdomūs būtų panašūs pokalbiai su Robertu Povilaičiu ar Dainiumi Pūru. Lietuvoje visi „daug“ žino apie psichoanalizę ir Sigmundą Freudą (ta bjauri kalbos klišė: „Ką pasakytų senelis Freudas…“, pamiršus netgi tai, kad jis jau seniai proproprosenelis), todėl populiarūs pasakojimai dar gali šį tą dekonstruoti. Už tai atleisčiau knygai net kakofonišką pavadinimą. Bendra koncepcija – dviejų vyrų, filosofo ir psichoanalitiko (nors tiksliau būtų juos įvardinti kaip jauną ir nelabai), pašnekesys. Nelabai griežtai struktūruotas, tarsi diskusija feisbuke. Vilis Normanas klausinėja psichoanalitiką Raimundą Milašiūną. Psichoanalitiko dalis puiki, nuo vidurio jau norėjosi skaityti tik ją (klausinėtojas pasirodė neįgalus išgirsti, kas buvo kalbama pusę knygos).

Kiek sudėtingiau su Normano dalimi, ji problemiška nuo pat užpakalinio viršelio: „[...] šita knyga neturi analogų.“ Labas rytas. O klausinėtojo numylėtasai Beigbederis su dvasininku? O ankstesnės Milašiūno knygos su Inga Liutkevičiene (nors ji ir neturėjo ambicijos eksponuotis kaip asmenybė)? Toji savireklama (kam leidinys skirtas) apskritai prieštarauja turiniui – lapų viduriuose Normanas dievagojasi neturįs gyvenime jokių pragmatiškų tikslų. Apsikaišęs autoritetingais filosofais (nors prisiekinėja neturįs ir jokių autoritetų), normų laužymo teoretikas vis pasako kokią nors nesąmonę, pvz.: „Lacanas turbūt miršta iš juoko savo kape“ (p. 32) arba „Ir, kiek žinau, net popiežius pripažino, kad žmogus – iš beždžionės“ (p. 74). O jau apie Kafką… Nors kaip tik tai ir paverčia skaitymą dar smagesniu. Beje, remdamasi psichoanalitiko dėstymu, turiu įtarimų, kad normos peržengimas realybėje retai kada siejasi su romantišku kvykčiojimu apie tai. Ar tik ne iš čia ir žavusis pseudonimas Normanas (nuo „normatyvus“)? Žodžiu, katastrofistui Normanui vis vaidenasi Apokalipsė; įsikandęs savo paaugliškus šablonus apie visuomenę, jis iš anksto bombarduoja ją išminties perlais: „Ir galiu visiškai atsakingai teigti, kad rinktis „bet kokį“ partnerį ar partnerę verčia visuomenės normos“ (p. 36). Kažin, kaip išgauti žmogaus atsakomybę – gal turi publikavęs kokį mokslinį straipsnį tarptautiniame akademiniame žurnale? Nemylimiems Kitiems (turbūt pagal Sartre’ą: blogis – tai kiti) nešykštima pačių nekorektiškiausių apibūdinimų („debilai“, „idiotai“, „kvailiai“ ir pan.). „Žinote, čia įdomi situacija – tie, kas nuo mažens bėga iš pamokų, kovoja su prievartiniu „mokymu“ ir panašiai, nebaigia universitetų, netampa mokslininkais. Todėl moksle tiek daug debilų“ (p. 175). Net nežinau, su kuo palyginti. Gal su Egle Wittig-Marcinkevičiūte? Nors toji, tiesa, rašo geriau artikuliuodama sąvokas. Normanui gi trukdo… jo paties nuoširdumas. Juokingiausia vieta: „vn: O teiginys „meilė – gyvenimas“ yra labai mistiškas ir miglotas. Ar tą patį sakytumėte ir žmogui, išgyvenusiam Aušvicą? rm: Taip, nes gal tik meilė ir padėjo jam išgyventi. Šiuo atveju meilė gyvenimui… Bet įdomu, ką apie meilę Kitam papasakotumėte jūs, jei tas pats Aušvico kalinys atsidurtų priešais jus? vn: Esu jautrus Kito kančioms, tiesiog duočiau paskaityti naują savo romaną“ (p. 108–109).

Kita vertus, galbūt kaip tik todėl knyga tokia maloni. Tokiems klausimams užduoti reikia savotiško akiplėšiškumo; be to, esama čia ir visai vaisingų dialogų – prie jų būtų „Dvasinių vertybių parko“ idėja, žurnalo „Žmonės“ butaforijos analizė ir dėmesys stilisto Manto Petruškevičiaus asabai: (rm) „Bijodami būti pajuokti ar viešai suniekinti televizijos ekrane, sekėjai veržiasi į „elito“ vakarėlius ir bando pritapti. [...] Beje, ar televizijos prodiuseriams nešauna į galvą sukurti laidos, kur intelektualas tiesiog pasivaikščiotų su kameromis po tuos pačius „elito“ vakarėlius ir paskui atskleistų protinį kai kurių neįgalumą? Kažin, ar „mados ekspertams“ tai patiktų?“ (p. 143) Labai gera mintis: į laidos vedėjus būtų galima pasiūlyti tą patį Normaną (turėdamas rimto darbo, žmogus mažiau rašytų). Iš nesuprasto genijaus pozicijų regimas pasaulis ne visada gravituoja į savim pasitikinčią grafomaniją ir religinį infantilizmą; kartais jį dar įmanoma pritaikyti žmonijos naudai. Pasirankiojęs citatėlių iš madingų (t. y. kairiųjų intelektualų mėgstamų) filosofų, Normanas referuoja, ką pramoko iš studijų ir feisbuko (itin pagauliai perimta „Naujosios kairės“ ir anarchistų retorika). Žinoma, visko pramokta tik labai apgraibom, paviršutiniškai, vulgarokai interpretuojant socialines idėjas. Tai nėra savaime blogai – nuo kažko juk reikia pradėti. Blogybės kitur – nors Milašiūnas daug kartų pakartoja, kad jo proteguojama šiuolaikinė psichoanalizė mažai ką bendro beturi su pirminėmis Freudo idėjomis, bet remiasi Bowlby ir kitais, Normanas tarsi negirdi. Dažnai kartojama frazė „mokslininkai įrodė…“ – nors veikiausiai nebuvo nei tokio mokslo, nei tokių mokslininkų – imi spėlioti, ar tik duomenys nepaimti iš įvairių bulvarkės skyrelių, kuriuos kuria daug kas. Dar baisiau, Normanas save vadina „išprotėjusiu mokslininku“ ar „filosofu“ (nors labiau tiktų „išprotėjęs publicistas“) – tada imi abejoti bet kuo, kas sklinda iš tokio kalbėtojo lūpų. Daug cituojama, kas leidžia manyti, kad originalios nuomonės čia nebus. Nuobodžiausias epizodas – ilgai, su penkiolikmečio atkaklumu įrodinėjama psichoanalitikui, kad reikėtų legalizuoti narkotikus. Tikiuosi, jau sugundžiau paskaityti bičiulius literatus, dievinančius kūrybingų filosofų chaltūras.

Pabaigoje techninė pastaba – dėl bendros tvarkos. Jokių duomenų apie knygos redaktorių, dailininką (nejaugi tą sofą su sparnais patys autoriai nusipiešė?). Ir linkėjimai. Psichoanalitikui – atsargiau koketuoti su laikraščių „žvaigždėmis“ (parašiau šį žodį ir dvejoju – braukt ar palikt), tačiau pagarba už bravūrą. Normanui savotiškai pavydžiu – tarp gausios rašliavos jam gresia turėti ir vieną padoresnę knygą. Skaitydama svarsčiau – nejaugi ir aš, būdama jaunesnė, publicistiniuose rašinėliuose buvau tokia pati mulkė? Ko gero. Iš to ir šis paskvilis.