Valdžia
RŪTA JAKUTYTĖ
Šiandien pamečiau savo skutimosi peiliuką. Todėl gulėjau ant lovos ir klausiausi, kaip auga mano plaukai. Galvojau, gal tuoj ims badyti pagalvę, ką gali žinoti, kai neturi peiliuko, niekad nebesijausi saugus. Kur jį padėjau, gal supjausčiau kokį priešą? Gerai būtų, jei tik nealpčiau nuo kraujo kvapo.
Dangus toks tankus, tankus pilkybės, kad net nebesijaučiu nejaukiai. Paprastai, kai būna giedra ir saulė kutena visokius augalus, jaučiuosi kažko susigėdęs, atstumtas, bet dabar viskas gerai, nieko nėra, tobulai tuščia ir beprasmė spalva, beveik kaip mano pagalvės užvalkalas, tik kiek švaresnė. Ilgai nemiegojau ir tuo džiaugiuosi, nors lova jau atmintinai žino mano kaulų struktūrą. Jaučiuosi gerai, kad nemiegojau, tai labai lengva padaryti, reikia tik išgerti daug kavos, juk kava skanu ir ne alkoholis. Beveik jaučiu tą giedrą jausmą, kai esi apsivalęs nuo atbukimo, smegenys niekur neprasprūdo fantazuoti nereikalingų nesąmonių ar siūlyti man kokių gėrybių, kurių niekada neturėsiu. Dabar turiu sau dovaną, kurią galiu bet kada pasiimti. Užmerksiu akis ir kūnas nustos skaudėti kokioms trims paroms, ir būsiu miręs kokioms trims paroms. Man patinka galvoti, kad turiu pasirinkimą. Kad turiu valią savo kūnui, niekas kitas nedrįstų jo taip negerbti, aš toks valdingas, galėčiau būti kokios kompanijos bosas. Ar jauti mano valdžią?
Koks tylus pasitenkinimas priimti viską kaip laisvą pasirinkimą ir daugiau nebekentėti dėl svetimos laimės. Aš patenkintas, laukiu, kol sutems, ir eisiu skaityti, kad nekiltų pagunda pabėgti, naktimis dažnai noriu pabėgti, nes gyvenu netoli jūros, todėl turiu būti atsargus, gerai užsirakinti duris ir užsidaryti langus, kad drėgnas pakrantės vėjelis nepasiektų mano apdulkėjusių šnervių.
Iš tiesų laisvė keistas dalykas, ar ne? Aš toks protingas, žinau, kad ji mane numarintų iš nuobodulio, gulėčiau prie tos veltui liulančios jūros ir svajočiau apie šviesią ateitį, kurios niekada nepasieksiu, juk aš būčiau užsiėmęs savo laisve, kuri neleistų jos pažaboti kokia nuolatine veikla. Nes tokia laisvė tokia pat kenksminga kaip narkotikai. Daryk ką nori ir, žiūrėk, greitai tavęs jau nebėra. Aš išliksiu ilgam, esu tuo tikras, gal net tapsiu genijumi per tą laiką, jei spėsiu. Iš lėto, po truputį.
Mano laisvė yra neturėti laisvės. Mano laisvė yra pasirinkti protingai, valdyti savo norus, juk aš sugebu, aš žinau, kas man geriau, aš nepriklausau nuo kvailos saulės ir jos pigių triukų nusileisti į horizonto ryklę kiekvieną vakarą. Niekas manęs nepasieks, nesuvilios, nepagaus į laisvės nelaisvę, nes aš esu gabus atsispirti net instinktams. Atsimenu, kartą nesituštinau visą savaitę, vos nesprogau, bet to nedariau. Kas gali drįsti man įsakinėti? Šitas menkas kūnelis? Aš visa galva aukščiau už jį, aš protingasis žmogus, galbūt vienas iš tų, kurie kuria dalykus, kurių kiti nesupranta, o galiausiai po šiojo mirties nusprendžia nunešti į muziejų, nes jame staiga magiška šviesa apšviečia jų darbus ir šie pasidaro visiems siaubingai paprastai suvokiami.
Pavydžiu savo kūnui, jis matomas, bet jis ne aš. Jei norėčiau kokiam muziejui įrodyti savo genialumą, negalėčiau taip paprastai atsigulti ant pjedestalo ir sustingti. Todėl reiktų ką nors išgimdyti, kad visi matytų, kas jie nebuvo ir niekada nebus. Kad buvo žmogus, kuris nugalėjo laisvę ir niekada nepasidavė jokiai laimei. Bet kaip tai kvailai skamba, kokia netobula šioji kalba, joje taip mažai paaiškinimų mano nuostabiai idėjai, štai turiu prieštarauti pats sau, juk aš esu laimingas, taip! Mane net nukrečia šiurpulys, kad koks nors turtingas bankininkas gali vadinti save tuo pačiu žodžiu, taip pat apibūdinti savo kiekybės turėjimo būseną, kad kokia nors mažvaikė, kurios suniokotai lėlei sesė prisiuvo koją, taip pat gali krykštauti iš tos pačios „laimės“. Ką jie išmano apie laimę, jei mąsto apie daiktus?
Pažiūrėjau į balkono duris. Arba man pasirodė, arba jos šiek tiek prasivėrė, ir aš su baime pašokau nuo kėdės. Turbūt vaidenasi, nieko ten nėra, mano mintys turi ir kitų kelių, kodėl turėčiau eiti į balkoną? Gal pažiūrėti – o jei ten įšoko kokia katė? Arba ten žiurkė, vakar mačiau vieną po vonia. Bet ne. Pajutau, kad atėjo skaudžios laimės laikas. Smegenys žaidžia su manimi, norėdamos išvesti į lauką, įkvėpti bent kiek gryno oro, juk jau vasara, bet aš taip lengvai nepasiduosiu. Aš akmuo, pasakau sau ir pabandau nė nekrustelėti kokias dvi minutes. Dabar geriau, praėjo noras? Akys jau nebekrypsta durų link, vadinasi, viskas gerai, padėtis taisosi. Kažkas mano viduje triumfuoja dėl šios besąlygiškos drausmės apraiškos, jaučiu, kaip tas jausmas ryja mane ir pasiima dalį neapykantos, kurią sau nuolat jaučiau. Aš valingas, ir man už tai atlyginta, niekas manęs neprivers daryti neapgalvotų veiksmų, to dar betrūktų, kokia netvarka.
Turbūt praeitame gyvenime buvau koks karalius ar imperatorius, kiek gaila, kad šiame galiu valdyti tik šią niekingą sąmonę, vienintelį dalyką, kuris man buvo duotas. Bet vis šis tas, pagalvoju, kai žiūriu į veidrodį vonioje. Matau savo ištikimą vergą, kuris jau toks silpnas, jog turi laikytis už kriauklės briaunų, kad nesvirduliuotų, ir kartu regiu tą nuožmų valdovą, kuriam, jaučiu, nėra ribų. Jis galėtų padaryti bet ką, nes šis jausmas, ši laisvė turėti savo rankose kieno nors kito laisvę verta net mirti. Bet aš nemirštu, o išspjaunu dantų pastą ir grįžtu atgal prie stalo su knyga. Bet skaityti pats sau trukdau, kokia niekšystė, galvodamas, ką galėčiau dar sau padaryti, kaip pasismaginti, ir kuriu galvoje dar man neatsibodusius variantus.
Skamba varpai. Jie vis praneša, kad praėjo dar kiek laiko, ir tai man kelia nerimą. Laikas juk toks vertingas, jis sukūrė istoriją ir ateitį. Viena tave menkina, o kita aukština. Žinoma, aš renkuosi ateitį, tik ateityje galėčiau pakankamai sau patikti. Bėda ta, kad jos niekas niekada nesulaukia.
Radau savo skutimosi peiliuką po lova. Užverčiau knygą ir nuėjau ieškoti veidrodžio.
