THOMAS BERNHARD. Vertimai
Thomas Bernhardas (1931–1989) – vienas žymiausių XX a. 2-osios pusės vokiškai rašiusių rašytojų. Sukūrė eilėraščių, novelių, romanų, dramų. Į lietuvių kalbą išversti jo romanai „Grimzdėjas“ (1999, vertė Teodoras Četrauskas) ir „Senieji meistrai“ (2005, vertė Jurgita Mikutytė), eilėraščių, novelių. Pagal T. Bernhardo dramas Valentinas Masalskis sukūrė spektaklius „Įpročio jėga“ (2003) ir „Pasaulio gerintojas“ (2009).
Vienas iš T. Bernhardo kūrybos aspektų yra ribinis „atvirumas“ – veikėjo būsenų, jausmų, minčių slinktis kone iki neištveriamumo ribos, veikėjo veiksmų ir elgsenos (ne medicinine reikšme) inversija, gebėjimas įsukti įvykius taip, kad išryškėtų temos, problemos, žmogaus ar žmogiškumo gyvuonis – ne visada taurus, nuolatos keliantis nuostabą.
Toks atvirumas būdingas ir rašytojo straipsniams, viešosioms, taip pat ir iškilmių, kalboms, kuriose, užuot nagrinėjęs objektyvius (paviršinius) dalykus ar dėkojęs, jis atveria žmogaus būties, socialinio gyvenimo skaudulius.
Pernai leidykla „Suhrkamp“ išleido T. Bernhardo publikacijų rinkinį. Čia pateikiama keletas jo tekstų.
Tuštumą pripildau sakinių
– Thomai Bernhardai, ar būtų galima teigti, kad visą Jūsų gyvenimą ir veiklą smelkia tuštumos tema, metafizikos tema?
– Galbūt tai tuštuma, kurią pripildau. Pats pripildau. Pripildau sakinių. Bandau dėlioti mintis, ir mintys, jei gerai klojasi, virsta sakiniais. Šitaip galiu egzistuoti – galbūt. Bet tuštuma, be abejo, kaskart sugrįžta. Tereikia į ją panirti – ir galas. Bet tada liktų nepatenkinta smalsa. Tuštumoje turi kas nors įvykti.
– Įvykti per kalbą?
– Taip. Kalba – mano aistra. Panašiai kaip cirko artistui judėjimas – jis turi nuolat balansuoti, kitaip užsimuš. Ir aš turiu rašyti – kitaip pražūsiu. Nors ir jaučiu labai stiprų savinaikos poreikį, savižudiškų minčių senokai nebekyla. Prieš kelerius metus apmalšo. Nors jos gali bet kada ir vėl apimti. Kartais taip nutinka, bet tik trumpai. Žudytis – taip pat beprasmiška kaip ir toliau gyventi.
– Reikia susisaistyti su tuo, kas dar įvyks?
– Taip. Iš pradžių nieko nevyksta, paskui kas nors nutinka. Tai loterija. Lyg būtum lošėjas – vis viliesi išlošti. Be perstojo perki loterijos bilietus, ir kartą, kai įsigyji jų šešias dešimtis, laimi penkiasdešimt šilingų. Tada nusprendi tęsti, net jei kiti šimtas bilietų būtų bergždi. Vis tikiesi didžiausio laimėjimo.
– Ką norėtumėte laimėti?
– Nė nežinau. Veikiausiai gyvenimą, tiek. Juk tik į pabaigą suvoki, kad tai ir buvo didžiausias laimėjimas. Lošimas – tai saviapgaulė.
– Ar savos mūro sienos padeda rašyti?
– Statydindamasis namą to tikėjausi, bet apsigavau. Trisdešimt metų čia gyvenu, bet pirmuosius šešerius metus neįstengdavau rašyti. Tekdavo išvykti. Dabar galiu. Prisiverčiau – ir galiu.
– Ar dažnai tenka prisiversti?
– Taip.
– Bandau suvokti, kuo, be sakinių projekcijos tuštumoje, dar gyvenate. Knygomis? Daug knygų turite?
– Turiu per daug. Laisvas jaučiuosi tik tada, kai nematau nė vienos knygos. Bet kasdien vis jų gaunu. Negalėčiau apsikęsti su biblioteka. Ji mane slėgtų. Turiu jaustis visiškai abejingas arba tapti abejingas prasiretinęs daiktų.
– O žmonių nepasigendate?
– Net jei norėčiau, nepavyktų būti visiškai vienam. Nebent išvažiuočiau. Man patinka vienatvė. Darbas man geriausiai vyksta tada, kai įsipyksta žmonės.
– Ar skaitote kritikų atsiliepimus? Jaučiatės kartais suprastas?
– Manau, neteko skaityti tokio straipsnio, apie kurį galėčiau pasakyti: kaip gerai parašyta, lyg mano paties mintys. Tai juk neįmanoma. Kito mintis tiesiogiai perteikti galėtum nebent tylėdamas – visas jas sugerdamas ir prarydamas. Kitaip tenka sprukti, nešti kailį vaduojantis melu ir paviršiniais dalykais. Lyg girtuokliui, kuris visomis išgalėmis grumiasi su jį įsukančiu verpetu.
– Ar jaučiate sąlytį su aplinka – medžiais, akmenimis?
– Kartais labai stiprų. Kai nedirbu, kai nesiseka rašyti – pasitraukiu prie daiktų. Bet vos tik pajuntu, kad reikalai pajudėjo, atsitraukiu ir šie daiktai manęs nebedomina. Tada manęs apskritai niekas kita nedomina. Bet kai mintys prityla, kai nieko nerašau, daiktai staiga įgyja svarbą – mūsų suteiktą, nes jie egzistuoja tik tada, kai suteikiame jiems tam tikrą prasmę.
– Ar galima teigti, kad kalbai suteikiate ontologinę prasmę?
– Taip, be jokios abejonės.
1978.V.17. Nicole Casanovos interviu, įrašytas Thomo Bernhardo sodyboje Ohlsdorfe.
Aiškumas tik stiprina šaltį
Garbieji ponai,
nenarpliosiu Jūsų miesto muzikantų pasakų; nieko nepasakosiu; nedainuosiu; nepamokslausiu; juk tai akivaizdu: pasakos išseko, miestų ir valstybių pasakos ir visos mokslo pasakos; taip pat ir filosofijos; nebėra daugiau jokio dvasinio pasaulio, ir netgi pati visata jau nėra pasaka; puikioji Europa mirė; tokia yra tiesa ir tikrovė. Tikrovė, kaip ir tiesa, nėra pasaka, o tiesa niekada ir nebuvo pasaka.
Dar prieš penkiasdešimt metų Europa buvo išvien pasaka, o visas pasaulis – pasakų pasaulis. Šiandien dar daug žmonių gyvena šiame pasakų pasaulyje, bet tai miręs pasaulis ir viskas sukasi jame apie mirtį. Tas, kas dar nemirė, gyvena, bet ne pasakoje; ir jis pats nėra pasaka.
Ir aš nesu pasaka, nesu iš pasakų pasaulio; man teko išgyventi ilgą karą, mačiau gausybę mirštančiųjų ir tų, kurie žengė per juos – tolyn; viskas smelkėsi į priekį, į tikrovę; viskas keitėsi, iš tikrųjų; per penkis dešimtmečius viskas persivertė, viskas persikeitė, tūkstantmečius gyvavusi pasaka išvirto į tikrovę ir į tiesą, ir aš jaučiu, kaip, iš seno pasaulio vis randantis naujam, iš senosios gamtos – naujajai, mane kaskart vis stipriau smelkia šaltis.
Be pasakų sunkiau, todėl taip keblu gyventi dvidešimtame amžiuje; mes dabar tik egzistuojame; mes nebegyvename, niekas jau nebegyvena; bet juk patrauklu dvidešimtame amžiuje egzistuoti; judėti pirmyn, kur link judėti? Aš nesu, žinau, iš jokios pasakos išėjęs ir nenoriu į jokią pasaką grįžt, tai būtų ėjimas į priekį, „prieš tai“ ir „dabar“ atskyrimas.
Mes išgyvename patį baisiausią istorijos tarpsnį. Mes esame įsibaiminę, dargi įsibaiminę kaip baisingai didelė masė, iš kurios kuriamas naujasis žmogus – ir naujas gamtos pažinimas, ir gamtos atnaujinimas; visi mes krūvoje pastarąją pusę amžiaus buvome ne kas kita kaip vientisas skaudulys; šis skaudulys šiandien – tai mes; šis skaudulys – tai dabartinė mūsų dvasinė būsena.
Mes sukūrėme visiškai naują sistemą, visiškai naują požiūrį į pasaulį ir visiškai naują, išties išskirtinį požiūrį į aplinką, mes sukūrėme visiškai naują moralę, sukūrėm visiškai naują mokslą ir meną. Mums svaigsta galva, mus smelkia šaltis. Mes manome, juk esame žmonės, kad praradome pusiausvyrą, bet pusiausvyros mes nepraradom; iš tikrųjų mes tik kaip įmanydami gynėmės nuo šalčio.
Viskas pasikeitė – mes viską pakeitėme, pakito ne tik vidaus, bet ir išorės geografija.
Dabar mes esam labai reiklūs, vis nesiliaujame didinę reikalavimų; jokiais laikais nebuvo keliami tokie dideli reikalavimai; mes egzistuojame vien didybės manijos genami; nes juk žinome – nevalia suklupti, sustirti, tad dedamės vis ką nors veikią.
Gyvenimas virto vien mokslu, mokslų mokslu. Dabar mes įsibrovėme į gamtą. Ėmėm kliautis elementais. Realybę mes pradėjome bandyti. Realybė pradėjo bandyti mus. Dabar mes perpratom gamtos dėsnius, amžinuosius didinguosius gamtos dėsnius, dabar galime matuoti juos tikrove ir tiesa. Dabar jau nesivaduojam spėjimais. Gamtoje dabar nebeįžvelgiame pamėklių. Mes parašėm drąsiausią pasaulio istorijos skyrių; kiekvienas iš mūsų, tiesą sakant, rašė spaudžiamas išgąsčio ir mirties baimės, nė vienas savo noru, dargi ne savo nuostatom, o gamtos dėsniais vadovaudamasis, mes parašėme šį skyrių užsiglaudę už savo aklų tėvų ir kvailų mokytojų nugarų; už savo pačių nugarų; po tokios gausybės be galo ilgų ir lėkštų istorijų parašėme trumpiausią, svarbiausią.
Ir pasibaisėjome aiškumu, iš kurio staiga iškilo mūsų pasaulis, mūsų mokslas; mes šąlame persmelkti šio aiškumo; bet norime aiškumo siekti ir išsaugot jį atsižadėdami virkavimų dėl įsivyraujančio šalčio. Gamtos mokslas suteiks mums didžiausią aiškumą ir šaltis smelksis į mus daug nuožmiau, nei galime įsivaizduoti.
Viskas taps aišku, aiškumas vis didės ir stiprės, bus šalta, speigas vis stiprės. Ateityje mūsų laukia vis aiškesnės, vis šaltesnės dienos.
Dėkoju už dėmesį. Dėkoju už suteiktą garbę.
1965.I.26. Padėkos kalba, pasakyta Brėmeno literatūros premijos įteikimo iškilmėse.
Persekiojimo manija?
Kai Hainburge staiga pasijutau išalkęs, nuėjau į viešbutį ir užsisakiau, prieš vykdamas į Krokuvą, kiaulienos kepsnį su kukuliais ir pusbokalį alaus. Kol pervažiavau Slovakiją, skrandis ištuštėjo. Šnektelėjau su šeimininku, jis sakė, visus Lenkijos žydus reikėtų išgalabyti, nė vieno nepalikt. Jis buvo nacis.
Vienoje nuėjau į viešbutį „Ambassador“ ir užsisakiau konjako, prancūziško, be abejo, sakiau, išgerčiau „Martell“, ir šnektelėjau su dailininku, kuris vis kartojo esąs menininkas ir žinąs, kas yra menas, o niekas kitas pasauly nežinąs, kas yra menas, ir paaiškėjo, kad jis buvo nacis.
Lince nuėjau į Draxelmayerio kavinę Kleinen Braunene ir kalbėjausi su vyriausiuoju padavėju apie „Rapid“ ir LASK futbolo rungtynes ir vyriausiasis padavėjas sakė, kad visus rapidiečius reikėtų išnuodyti dujom, Hitleriui šiandien būtų ką veikti, labiau nei anuomet, ir paaiškėjo, kad jis buvo nacis.
Zalcburge sutikau savo andainykštį teologijos profesorių, jis man tiesiai į akis išrėžė, kad mano knygos ir apskritai viskas, ką parašiau, yra mėšlas, bet dabar galima spausdinti net didžiausią mėšlą, sakė jis, tokiais laikais kaip šie, ne kitaip, mėšlinais, Trečiasis Reichas neleistų spausdinti nė vienos mano knygos, sakė jis ir prisikišęs mestelėjo, kad aš kiaulė ir šunsnukis, ir atsikando sumuštinio su dešra ir abipus timptelėjo sutaną ir atsistojo ir nuėjo. Jis yra nacis.
Vakar iš Insbruko gavau atviruką su Goldenes Dachl vaizdu, be nuorodos apie pastatymo metus: tokius kaip tu reikia nuodyti dujomis! Išmuš dar valanda! Skaičiau be paliovos ir baiminausi.
1982.I.1. Prieš Naujuosius „Die Zeit“ paprašė penkių savo autorių, tarp jų ir T. Bernhardo, sukurti po eilėraštį. Kūriniai spausdinti su antrašte: „Žiemos žvarba – tai liūdesys. Penki metų pabaigos eilėraščiai“.
Iš: Thomas Bernhard. Der Wahrheit auf der Spur. Berlin: Suhrkamp Verlag, 2011
Vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė
