Tas baisusis Günteris

URI AVNERY

Uri Avnery (g. 1923) – Izraelio rašytojas ir publicistas, taip pat žymus kovotojas už taiką. Gimęs Vokietijoje, paauglystėje išvyko į Palestiną ir įstojo į pogrindinę ginkluotą organizaciją „Irgun“, kurios tikslas buvo sukurti žydų valstybę britų valdomoje Palestinoje. 1965–1973 ir 1979–1981 m. buvo Kneseto narys kaip „Olam Hazeh“, pirmosios pasaulyje Žaliųjų partijos – kaip tvirtina pats Avnery, jos įkūrėjas, – atstovas. Nuo 1974 m. slapta palaikė ryšius su Palestinos išsivadavimo organizacija; į istoriją įėjo jo susitikimas su Jasiru Arafatu 1982 m., įvykęs Izraelio armijos apsiaustame Beirute. 1993 m. jis įkūrė judėjimą „Gush Shalom“, besipriešinantį Vakarų Kranto okupacijai ir Gazos ruožo blokadai. Gausių tarptautinių apdovanojimų už taiką ir žmogaus teisių gynimą laureatas.

Tikriausiai jau pasakojau jums šį anekdotą. Kažkur JAV vyksta demonstracija. Atvyksta policija ir puola negailestingai talžyti protestuotojus. „Nemuškite manęs, – šaukia kažkuris iš jų, – aš esu antikomunistas!“ – „Man nusišvilpt, koks tu komunistas!“ – atkerta policininkas, užsimodamas lazda. Pirmą kartą šį anekdotą papasakojau, kai grupė vokiečių lankėsi Knesete ir susitiko su Vokietijoje gimusiais jo nariais, įskaitant mane.

Lankytojai vokiečiai tiesiog nėrėsi iš kailio šlovindami Izraelį, gyrė viską, ką darome, smerkė bet kokią, net švelniausią, kritiką mūsų šalies atžvilgiu. Pamažu klostėsi labai nesmagi situacija, nes kai kurie iš mūsų, Kneseto narių, smarkiai kritikavome savo vyriausybės politiką okupuotose teritorijose.

Mano akimis, toks ekstremalus prosemitizmas yra tik užmaskuotas antisemitizmas. Ir vieną, ir kitą poziciją lemia toks pats įsitikinimas: kad žydai – taigi ir Izraelis – yra kažkokia visiškai kitokia esatis ir todėl jų negalima vertinti tokiais pačiais kriterijais kaip kitų žmonių.

Kas yra antisemitas? Žmogus, kuris jaučia neapykantą žydams vien todėl, kad jie yra žydai. Jis nekenčia jų ne dėl jų žmogiškų savybių, o dėl jų kilmės. Antisemitui nerūpi, jie geri ar blogi, gražūs ar bjaurūs, turtingi ar vargšai – jis neapkęs jų vien už tai, kad jie žydai.

Toks apibūdinimas, žinoma, tinka bet kokio pobūdžio išankstiniam nusistatymui – seksizmui, islamofobijai, šovinizmui ar bet kuriam kitam. Vokiečiai, kaip jiems įprasta, šioje srityje yra truputį uolesni už kitas tautas. Terminą „antisemitizmas“ sugalvojo vokietis, o nacių valdymo laikais jis buvo oficiali Vokietijos ideologija. Dabar oficialia Vokietijos ideologija tapo prosemitizmas, vėl išplėtotas iki kraštutinumo.

Kitas terminas, kurį naciai vartodavo kalbėdami apie žydus, buvo „Sonderbehandlung“, reiškiantis „specialų traktavimą“. Tai buvo pasibjaurėtinų veiksmų – kalinių žudymo – eufemizmas. Bet „specialus traktavimas“ gali taip pat reikšti ir visiškai priešingą dalyką: ypač palankų požiūrį į žmones ir šalis ne dėl to, ką jie daro, bet dėl to, kas jie yra – pavyzdžiui, žydai.

Man tokios privilegijos nepatinka, net kai jos teikiamos man. Mėgstu sulaukti pagyrimo, kai padarau ką nors gera, ir esu pasiruošęs priimti kritiką, kai padarau ką nors bloga. Tačiau nemėgstu būti giriamas (arba kaltinamas) dėl to, kad per atsitiktinumą gimiau žydas.

Taip mes prieiname, žinoma, prie Günterio Grasso.

Buvau sutikęs jį tik vieną kartą, kai abu buvome pakviesti į Vokietijos PEN centro konferenciją Berlyne. Per pertrauką sutikau jį labai gerame restorane. Pasakiau jam, nė kiek nemeluodamas, kad man labai patinka jo knygos, ypač antinacistinis romanas „Skardinis būgnelis“, ir jo vėlesnė politinė veikla. Ir tiek. Jis dažnai lankydavosi Izraelyje, bet per jo vizitus man neteko su juo susitikti.

Dabar Grassas pasielgė neįsivaizduojamai: jis atvirai kritikavo Izraelio valstybę! O juk jis vokietis!!! Reakcija buvo automatiška. Jis tuojau pat buvo išvadintas antisemitu. Ir ne šiaip antisemitu, bet dar ir slaptu nacistu, kuris lengvai galėjo būti Adolfo Eichmanno parankiniu! Tai, girdi, patvirtina ir faktas, kad būdamas septyniolikos, besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, jis tarnavo „Waffen-SS“, kaip ir dešimtys tūkstančių kitų jaunuolių, tačiau paskui daugelį metų slėpė šį faktą – keista, tiesa? Taigi, viskas aišku.

Izraelio ir Vokietijos politikai bei komentatoriai rungėsi vienas su kitu keikdami rašytoją, ir, reikia pripažinti, vokiečiai smarkiai pranoko izraeliečius, nors mūsų vidaus reikalų ministras Eli Yishai pelnė ypatingą vietą šiose rungtynėse – paskelbė Grassą persona non grata ir visiems laikams (mažiausiai) uždraudė jam atvykti į Izraelį.

Yishai yra politikierius, kuris nėra parašęs nė vieno dėmesio verto sakinio. Jis yra ortodoksų partijos „Shas“ vadovas, bet tapo juo ne išrinktas už nuopelnus, o per rabino Ovadijos Yosefo, kuris partijoje turi didelę įtaką, protekciją. Yishai kaltinamas nekompetentingais veiksmais per gaisrą ant Karmelio kalno, taigi jo karjera pakibo ant plauko. Grassas pasirodė pačiu laiku ir padėjo jam išsaugoti kailį.

Tai ką gi iš tikrųjų pasakė Grassas? Šešiasdešimt devynių eilučių eilėraštyje – o iš tiesų poleminiame rašinyje, pridengtame eilėraščio kauke, – Grassas kritikavo Izraelio politiką branduolinės ginkluotės srityje.

Nuožmi kontrataka beveik visiškai rėmėsi aksioma, kad vokietis neturi teisės kritikuoti Izraelio – bet kokiomis aplinkybėmis. Ignoruokime šį „argumentą“ ir pažiūrėkime į patį eilėraštį. Grassas teigia, kad Izraelis jau turi „branduolinį potencialą“ ir todėl jo kaltinimai Iranui, kad šis irgi galbūt nori jį įgyti, yra veidmainiavimas. Ypač jis pasmerkė Vokietijos vyriausybę, kad ši parūpino Izraeliui dar vieną povandeninį laivą.

Pažvelkime racionaliai – ar jo argumentai prasmingi?

Grassas mano, kad Izraelis planuoja kare su Iranu smogti prevencinį smūgį, kuris gali tiesiogine šio žodžio prasme „nušluoti Irano žmones nuo Žemės paviršiaus“. Tokios pasekmės įmanomos tik tuo atveju, jeigu prevencinį smūgį Izraelis suduotų panaudodamas branduolinį ginklą. Ir todėl Grassas smerkia Vokietijos vyriausybę, kad ši parūpino Izraeliui dar vieną (šeštą) povandeninį laivą, iš kurio galima paleisti branduolines galvutes. Tokie povandeniniai laivai yra suprojektuoti suduoti „atsakomąjį smūgį“, kai valstybė patiria „pirmąjį smūgį“. Iš esmės jie yra sulaikymo ginklas.

Grassas apgailestauja, kad niekas Vokietijoje (ir Vakarų pasaulyje) nedrįsta net paminėti, jog pats Izraelis turi branduolinį ginklą, ir kad beveik uždrausta „minėti šios šalies pavadinimą“ tokiame kontekste. Toliau jis tvirtina, kad „branduolinė Izraelio valstybė“ kelia grėsmę trapiai taikai pasaulyje. Siekiant užkirsti kelią šiam pavojui jis siūlo organizuoti nuolatinę tarptautinę „Izraelio atominio potencialo ir Irano atominių įrenginių“ priežiūrą – abiejų vyriausybių sutarimu. Ką gi, eilėraštis iš kojų manęs neišvertė. Tekstą galima – ir reikia – kritikuoti, bet jame nėra nieko smerktina. Jame niekaip nekvestionuojamas Izraelio valstybės teisėtumas, priešingai, Grassas pabrėžia savo solidarumą su Izraeliu. Jis pabrėžia, kad Holokaustas buvo neatleistinas nusikaltimas. Taip pat rašo, kad iraniečius pavergė į valdžią prasibrovęs rėksnys.

Tačiau Grasso teiginys, kad suduodamas prevencinį smūgį Izraelis galėtų „nušluoti Irano žmones nuo Žemės paviršiaus“, yra aiškiai perdėtas. Jau ne kartą esu pabrėžęs, kad Izraelio ir amerikiečių kalbos apie Izraelio smūgį Iranui yra dalis JAV psichologinio karo, kuriuo siekiama priversti Irano vadovus atsisakyti savo (ateities) branduolinių ambicijų. Visiškai neįtikėtina, kad Izraelis užpultų Iraną negavęs Amerikos pritarimo, ir visiškai neįtikėtina, kad jį užpultų Amerika – arba leistų užpulti Izraeliui, – nes supranta, kokią katastrofą sukeltų toks žingsnis. Puolimas sužlugdytų pasaulio ekonomiką ir sukeltų ilgą, brangų karą.

Tačiau tarkime, vien diskusijos tikslais, kad Izraelio vyriausybė iš tikrųjų nuspręs pulti Irano branduolinius įrenginius. Tai „nenušluotų Irano žmonių nuo Žemės paviršiaus“, net jų dalies. Tik bepročiai galėtų panaudoti branduolinį ginklą šiuo tikslu. O Izraelio lyderiai, kad ir ką apie juos galvotume, nėra pamišėliai.

Net jeigu Izraelis turėtų (ar gautų iš JAV) taktinį ribotos galios ir nuotolio branduolinį ginklą, jo panaudojimas sukeltų katastrofiškas pasekmes. Beje, Izraelio vyriausybė slepia turinti branduolinį ginklą ne savo valia. Jei galėtų, mūsų lyderiai girtųsi juo kaip tik įmanydami. Tai JAV reikalauja tylėti, kad joms netektų į tai kaip nors reaguoti. Todėl Grasso tvirtinimas, kad Izraelis kelia grėsmę „taikai pasaulyje“, yra šiek tiek perdėtas.

O kalbant apie praktišką Grasso siūlymą įsteigti tarptautinę ir izraeliečių, ir iraniečių branduolinių įrenginių priežiūros instituciją – manau, kad jį verta rimtai apsvarstyti. Abiem šalims įšaldyti branduolinį status quo – visai nebloga mintis. Galų gale mums tikrai reikia susitarti dėl nebranduolinės zonos sukūrimo regione, kuris apimtų Izraelį, Palestiną, Arabų lygą, Turkiją ir Iraną – tai padėtų užtikrinti jame taiką. O grįžtant prie Günterio Grasso, labai džiaugčiausi, jeigu turėčiau progą vėl su juo susitikti, šį kartą prie skanių pietų stalo Tel Avive.

„Polityka“, 2012.IV.23

Vertė Vitalijus Šarkovas