Prie jūros: tada ir dabar

VYGANTAS VAREIKIS

Karo laivas „Antanas Smetona“ atplaukė į Šventosios uostą 1939 metų kovą, kai lietuviai prarado Klaipėdą ir Klaipėdos uostą. Laivo grimzlė buvo vos 2,2 metro. Nedidelė, bet įplaukė gi 1939-aisiais… Tiesa, balandį po gausių audrų uostas buvo užneštas, o karo laivą iš smėlio išlaisvino žemsiurbė, atplaukusi iš Liepojos. Praėjus 73 metams į Šventosios uostą tokios grimzlės laivai įplaukti nebegali. Ką ten karo laivas, jeigu dabar Šventosios uostelio įplaukose vietoj reikiamų trijų metrų gylis tik pusantro metro, o kai kur – tik 70 centimetrų.

Šiandien turint tokią techniką ir tokias gamtamokslines institucijas Šventosios uostelis yra tvarkomas tinkamai nepasirengus. 2011 metų vasarą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos užsakymu atlikus rekonstrukciją šis uostas veikė vos 10 dienų ir buvo užneštas. Šiemet vėl neaišku, kada jis pradės veikti, nes uosto kanalas išvalytas nepakankamai, tad kol kas juo gali plaukti vos pusės metro grimzlės laiveliai, pripučiamosios valtys ir mažosios jachtos. Juokas ir tiek. Nei skandinavų, nei vokiečių jachtos čia nelaukiamos, nors vis kalbama apie turizmo skatinimą Lietuvoje.

Lietuva 99 kilometrų ilgio pajūryje turi tik vieną jūrinių jachtų uostą – Klaipėdos Pilies uostą. Jis perpildytas ir jau dabar ten jachtų ir laivų kaip silkių – apie 350. 2010 metais buvo pradėtas tvarkyti Klaipėdos jachtų klubas Smiltynėje, bet šiemet jis dar nebus atidarytas.

Tiesa, Mingės kaime yra menkai pritaikytas uostelis, kuriame laivai rišami netgi prie medžių, nes trūksta tinkamų krantinių. Kuršių nerijos mažieji uosteliai Kuršių mariose nesutvarkyti.

Prieš kelerius metus už ES pinigus pastatytas Drevernos uostelis kelia tik juoką, nes į jį dėl mažo gylio negali įplaukti ne tik jūrinės jachtos, bet ir mažesni Kuršių marias raižantys pramoginiai laivai. Graži krantinė, prieplaukos, tualetai, o įplaukimo kanalo gylis – katino ašaros – nesiekia net vieno metro.

Atrodo, teisus yra profesorius Arvydas Šliogeris, sakydamas, kad visi projektai kažkaip pas mus virsta vien avantiūromis.

Visas Šventosios įplaukos gilinimas, nepastačius molų, apsaugančių nuo audrų sukelto bangavimo ir smėlio užnešimo, yra tokios avantiūros pavyzdys, bet prarasti tokią pinigų plovyklą nesinori, nes tai amžinos pajamos ir niekaip neapskaičiuojami darbai. Iškasi – vėl užneša, iškasi – vėl užneša. O kiek iškasama – kas gi suskaičiuos?

Tuo tarpu Estijoje gausu naujai įrengtų pramoginių uostelių – ne tik Taline, bet ir salose, o į Saremos salą gali atplaukti ne tik jachtos, bet ir nedideli kruiziniai laivai. Latvijoje kiekviename mažesniame Baltijos jūros ar Rygos įlankos uostelyje įrengta po keletą vietų jachtoms priimti. Rygoje šalia senamiesčio yra net septynios jachtų prieplaukos. O ir Kaliningrado srityje kasmet į vandenį nuleidžiama apie 1250 pramoginių laivelių, iki 2018 metų jų skaičių planuojama patrigubinti.

Šalia Smeltės pusiasalio uosto direkcija Klaipėdos miestui yra įsipareigojusi pastatyti jachtų ir pramoginių laivų uostelį. Mainais už tai miestas perdavė žemės sklypą senajame nebaigtame uostelyje, tačiau uosto direkcijos vadovybė dėl sumažėjusių pajamų nutarė nebestatyti socialinių arba sunkiai atsiperkančių objektų. Ką gi, matyt, uostui, kuris naudojasi Klaipėdos miesto infrastruktūra ir gatvėmis, svarbiau kiti dalykai – pelnas, krantinių statybos, kanalo gilinimas, investicijos, krova. O visi tie jachtų uosteliai gali ir palaukti.

Lietuvos radijo komentaras (VI.3)