Paukščiai, katės, ožkos ir kiti žvėrys „Poezijos pavasaryje“

RAMUNĖ BRUNDZAITĖ

Ar eilėraštis turi
daugiau, ar mažiau gyvybių
negu katė,
ir kiek gyvybių
turi eilėraštis apie kates?

Michael Augustin (iš vokiečių k. vertė Antanas A. Jonynas)

Šitą tekstą galėčiau sudėlioti iš perskaitytų ir išgirstų eilėraščių, užsirašytų citatų, pasisakymų, kam nors nusprūdusių nuo liežuvio per dvi intensyvias dienas. Patogu, kai aplinkui poetai – niekas neklausinėja, ką aš ten vis rašausi į knygelę. Patogu, kai aplinkui poetai – rašant tekstą nereikia pernelyg miklinti liežuvio, tik atmintį ir skrebenimo bet kur ir bet kokiomis aplinkybėmis įgūdžius. Margą teksto plunksnelę, suteikiančią estetinį pasigėrėjimą žodžiais ir jų žaismu, vėjas atneša iš tolėliau besikalbančių kalbos darbininkų pusės, vis purpteli jiems iš burnos koks baisiai gražus žodžio gyvūnas, lyg liūdnai pagarsėjusi, nes kliše tapusi, „Poezijos pavasario“ paukštė. Bet kadangi mūsų delegacijoje buvo profesionalus ornitologas ir dar pora mėgėjų, tai mes tą paukštę visaip išdarinėjome, ir ornitologija tapo vieno „Poezijos pavasario“ ekipažo, keliavusio Tauragės ir Šilutės kryptimi, leitmotyvu.

Saulė kyla staiga
spinduliai lūžinėdami
kliūva už stogo turėklų
viskas truputėlį gražiau
negu iš tikrųjų
bet iš tikrųjų
viskas dar truputėlį gražiau

Antanas A. Jonynas

Mūsų kelionė prasidėjo lyg vykstant kažkur svetur, sakytumei, užsienin, paliekant už nugaros renginių persisotinusią Vilniaus Respubliką. Vos sutiktas Antanas A. Jonynas pradžiugino užrašu ant marškinėlių, parsivežtų iš ispanakalbės šalies poetinio festivalio: „Con poesía y alegría te saluda la policía“ („Su poezija ir džiaugsmu tave pasitinka policija“). O tuomet jau visai kaip oro uoste: iš Rašytojų sąjungos lyg prie įlaipinimo vartų buvo paeiliui išlydimi ekipažai į Šakius ir Vilkaviškį, Biržus ir Rokiškį ir visur kitur. Kartu su Aliu Balbieriumi, Dainiumi Gintalu ir Zita Mažeikaite buvome susodinti į paukšte pakinkytą autobusėlį. Taip ir pakilome Žemaitijos link su vairuotoju (Rašytojų sąjungos vairuotojai, beje, pasirodo, irgi skaito eilėraščius) ir mūsų globotoja tauragiške Rūtele kalbėdami apie literatūrą. Netoli Tauragės mus pasivijusi nutūpė kita ekipažo dalis – Antanas A. Jonynas su redaktore Palmira Mikėnaite, vokiečių poetu Michaeliu Augustinu ir jo žmona, Indijoje gimusia, angliškai rašančia autore Sujata Bhatt.

apie gero poeto knygą

net ir baisiai susukus
vidurius
jos nepaleidau iš rankų

Dainius Gintalas

„Gyvenimas yra žoliapjovė. Pjauni pjauni žolę, o jinai atauga“, – ištaria Dainius Gintalas, sulaukęs telefono skambučio iš namų. Pro šalį pralekia furijos fūros, o Dainius, Zita ir Alis – ne tik poetas ir fotografas, bet ir profesionalus ornitologas, kadaise Ventės rage žiedavęs paukščius, – kalbasi apie griežles, čiurlius, gerves, tilvikus ir perkūno oželius. Apie keturių briaunų smaragdiškus snapus, molio spalvos kuodelių plunksnas, apie kukučius, kurie skrisdami panašūs į drugius. Apie nykstančias pempes („aš vieną kitą tematau kaip stebuklą“), genį, išvaikiusį varnėnus, tyto albas (ne leidyklą) ir kaip gaudomi naktiniai paukščiai. Aš, miesto vaikas, tik klapsiu ausimis, šitiek burtažodžių girdėdama, ir bandau įsivaizduoti, kaip atrodo žalioji meleta, paukštis bitininkas ar perkūno oželis.

Kažkas man atsitiko –
vis labiau gaila laiko:
parduotuvėm, televizoriui,
plepalam, telefonui, laikraščiam
ir net protingom knygom.

Bet negaila čiurliam,
kurie krykšdami
ratais laksto virš kiemo.

Zita Mažeikaitė

Lomiai – rašytojos Birutės Baltrušaitytės gimtinė – mus pasitinka dviem eilėmis išrikiuotais mokinukais, muzikantais ir skaitymais mokykloje. Vėliau esame vaišinami vietinių šeimininkių pagamintu kastiniu, įdaryta lydeka ir cimicu – pirmą kartą girdime apie tokį patiekalą, kažkas net užrašo ant lentos pavadinimą. Grojant Lomių kaimo ansamblėliui, kompiuterių klasėje Michaelis Augustinas sukasi šokio ritmu su Lomių muziejaus vadove. Mažutėliame, įdomiame istorijos ir etnografijos muziejuje eksponatus rankomis liesti galima, net patartina. Čiupinėjame žemaitiškus apavus, šimtmečio senumo audinius, visokius senovinius daiktelius, kurių pavadinimų net nežinau, dailiai išvaškuotus ir išskutinėtus margučius (kitą sykį Lomiai turėtų pasikviesti Marcelijų Martinaitį!).

„Mes skaitome skirtingus tekstus“, – prisiminiau vienos dėstytojos dažnai kartojamą frazę, kai Lomių kaimo senolė skaitė savo eilėraščius. Galbūt man ar kitam, turėjusiam galimybę perskaityti daug knygų, universitete ar savarankiškai studijuoti literatūrą, tai nėra (nebėra) poezija, bet jos kaimo bendruomenei, kurios narius ji prie kapo duobės išlydi eilėraščiais, apdainuodama jų gyvenimus, yra. Poezija objektyviai turbūt ir neegzistuoja, tik per santykį su kitu. Irena Tamošaitienė, lomiškių paprašyta prie vaišių stalo kukliai paskaičiusi porą eilėraščių, sako: „Kam čia padovanoti knygelę. Gal jauniausiajai.“ Paduoda man savo „Prisipažinimus“, šypsosi ir, paprašyta ką nors užrašyti, palieka knygos priešlapyje atminimą: „Ačiū, kad aplankėt mūsų Lomius.“

Iš puspenkto šimto gyventojų glaudžiančių Lomių kaimo patenkame tiesiai į Tauragės miesto dienų šventę. Ne šiaip į šventę, bet į šventinę eiseną… Atrodo, kad visas miestas užsidėjo raudonas kepuraites arba griebė į rankas dideles baltas gėles arba mėlynus kaspinus, arba žalias vėliavas, išsirikiavo į tvarkingą rikiuotę, kurios nei pradžios, nei galo nematyti, ir dabar jau kažkur eis. Tai ir mes kažkur einame, įsiterpę į rikiuotę su Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos delegacija, nešini abstrakčiąja paukšte. Mojuojame tiems retai sutinkamiems eisenoje nedalyvaujantiems praeiviams. Visas miestas džiaugiasi, ir mes džiaugiamės, ir oras gražus, o dar, sako, vakare reikės skaityti eilėraščius prie jūros. Tiesa, tauragiškiams „eiti prie jūros“ reiškia ne visai tą patį, ką netauragiškiams. Lietuviškų šaknų turintis vokietis Michaelis džiaugiasi – Jūros upėje maudėsi jo prosenelis, senelis ir tėvas. Prieš skaitymus jis parašo tėvui žinutę, kad štai šią akimirką mirko kojas jo vaikystės upėje. Restorano „Banga“ lauko erdvė pilna žmonių, poezijos nenukonkuruoja net tuo pačiu metu kitoje vietoje šventės proga grojantys „Liūdni slibinai“.

Kitą rytą, dar nespėję atsigiedoti Tauragės himno, patenkame tiesiai į Šilutės miesto šventę. Čia Fridricho Bajoraičio bibliotekos darbuotojai svetingumu ketina rimtai varžytis su Taurage. Pirma užtinkame save pačius, įrėmintus tekstuose ir nuotraukose „Poezijos pavasariui“ skirtoje parodoje, paskui ant bibliotekos sienos pamatome Alio Balbieriaus fotografiją, o Dainius Gintalas dar randa ir universiteto kurso draugą – jis šią dieną mus visur lydi, veda renginius ir skaito savo eilėraščius.

juodos žuvėdros tūpė ant baltų lizdų
geltonoj vidudienio saulėj, meldas
Pano lūpose giedojo neatpažįstamą giesmę
liedamas liūdesio ir džiaugsmo amalgamą

Alis Balbierius, „Ornitologija“

„Poezija atvažiavo“, – sako Mingės kaimo žvejai neperteikiama balso išraiška. „Neptūnas 1“ pajuda iš Mingės prieplaukos į Nemuno žiotis. Ir prasižioti jau nėra jokio ūpo, tik tylėti, dairytis aplinkui po Lietuvos Veneciją, galbūt įsignybti – nejau nenubusi? Romėnų jūrų dievas sustoja pasiganyti Krokų Lankoje. Dvi šilutiškės atlieka dainas savo kraštui. „Čia apie tą, kurią Alis linkęs vadinti plėšrūne, o aš – hedonistine mūza“, – prieš skaitydama eilėraštį apie katę taria Zita. O paskui, kadangi „dainos žadina apetitą, giesmės irgi“, kaip sako Alis, grįžtame į Mingę ragauti žuvienės.

Raudonas kraujas.
Baltas dangus.
Mėlyni kaulai.

Tąsyk ji ieškojo arklių ir karvių kaukolių,
užuot rinkusi gėles.

Sujata Bhatt (iš anglų ir vokiečių k. vertė Antanas A. Jonynas)

Šilutės rajone, važiuojant Rusnės link, pasukus keletą kilometrų į šoną, yra toks Žalgirių kaimas. Kadaise ten buvusi Mažosios Lietuvos pelkininkų kolonija, Oto fon garbei pavadinta Bismarku. Šį Žalgirių kaimą sezoninių potvynių metu dažnai ima ir užlieja. Pelkininkai sugalvodavo įvairių gudrių būdų, kaip įdirbti drėgną žemę, saugotis potvynių, iškasti ir prižiūrėti griovių tinklą. Pasukę į Žalgirius sutikome vienišą Pelkių Žmogų – jauną barzdotą vyriškį, puoselėjantį planą sukurti vandenį skaidantį ir kuru jį verčiantį variklį. Pelkių Žmogus pasirodė esąs vokietis ir užmezgė rimtą kalbą su Michaeliu. Aplink potvynių nuskalautą apgriuvusią sodybėlę ganėsi apie dvidešimt ožkų. Jos vis užšokdavo ant kieme stovinčio mersedeso, priguldavo ant stogo ar kapoto, nušokdavo, nubėgdavo prie namelio slenksčio, įkišdavo galvą į kibirą, ragais susiremdavo vyresni ožiai ir ožiukai, o pats mažiausiasis, aptvare atskirtas nuo kitų, gailiai, bet iš visų garsiausiai mekeno. Šalia oriai, nesižemindamos kaip kokios ožkos, vaikštinėjo vištos, ir nekviestus svečius sargiai aplojo šuo.

Net bejausmį žmogų
apimtų
liūdnumas:
rudenio vakaras,
iš pelkės kyla perkūno oželiai

Saigyō (vertė Alfonsas Andriuškevičius)

Paukšte pakinkytas autobusėlis suka atgal. Bagažinėje ilsisi šilutiškių dovanoti rūkyti karšiai, ant kaklo – geltona skautiška Šilutės bibliotekos skarelė. Ir kol dar nešvinta, kol dar nepragydo aršios ir abstrakčios, naktimis rašyti tekstus trukdančios ryto paukštės, viskas pamažu ima ir prabyla paukščių kalba.