NIDA TIMINSKAITĖ. Eilės

įmitęs mitas atropoja
ilgom molinėm kojom –
būtojo laiko
marmurinėm kraujagyslėm
teka
žaltvykslių šviesa –
verde
manytum, kad tai
artimos šviesos –
rosso –
miražas, apgaulė
tolimos svetimos šaltos
žaltvykslės
grigio – grigio
grigio tyla
grigo ratai –
jūsų nimbai –
molio dulkių švytėjimas –
paukščių takas
molinio mito
madona
viliojanti
šalta kaip marmuras
žaltvykslių fėjos šypsena –
denti belissimi –
ar aš tau mielesnė
su virve ant kaklo
nei švytinti
trim kryžiais?
jekaterina, kotryna, catrin –
kaip dar tave pavadinti? –
galėtum būti bažnyčia, –
kol spragtuko nėra…

casa nostra –
dvasios brolių namai –
kryželiu siuvinėta meilė,
karčiaisiais migdolais – mirtis.
casa nostra –
numirė iš ilgesio,
vienatvės,
šleikštulio,
persivalgęs marinuotos
silkės,
nuo šūvio
į atsispindintį smilkinį
upės tėkmėj
nešviečiant jokiai mėnesienai,
nuo net nepaliestos lūpom
nuodų taurės,
nuo savo nekviesto likimo,
neparašytų laiškų
nuo raudonųjų lempučių
girliandos,
paleidus per stiprią
srovę –
casa nostra –
nuo tos kryželiu siuvinėtos
meilės,
nuo tos…
ostro – ostrov
kaip dalgiu per ražienas,
per atmintį,
ilgesį,
per praeitas kūčias…
casa nostra.