Kas užgrobė mūsų vaizduotę?

MARIUS PLEČKAITIS

Raoul Girardet. Politiniai mitai ir mitologijos.
Iš prancūzų k. vertė Jūratė Skersytė. V.: Apostrofa,
2007. 286 p.

„Siunčiu knygą apie tai, dėl ko tarp mūsų vyksta nuolatiniai ginčai, kuriuos nutrauktų nebent mirtis“, – štai tokia didinga dedikacija prasideda Raoulio Girardet knyga „Politiniai mitai ir mitologijos“.

Knyga išleista 2007-aisiais; praėjo jau penkeri metai, todėl artimesniu metu prognozuočiau pakartotinį leidimą. Juo labiau kad tai vienas stipriausių politinių-socialinių veikalų. Gal tik per mažai reklamuotas.

Dažniau tenka skaityti filosofus, sociologus, psichoanalitikus, rečiau pasitaiko tikras istorikas. Nors ir apsiginklavęs Lacano, Freudo ir Jungo psichoanalizės sąvokomis ir pastabomis, Raoulis savuosius mitus analizuoja taip pat savaisiais istoricistiniais metodais.

Autorius nagrinėja keturias mitų kategorijas, sėkmingai transgresiškai perėjusias į politiką ir socialinį gyvenimą: Sąmokslo, Gelbėtojo, Aukso amžiaus ir Vienybės. Kiekvienas iš iškeltų kolektyvinės vaizduotės mitų neblogai pagrindžiamas tiek autoriaus polemikomis, tiek gausiomis įvairaus žanro literatūros citatomis. Vis dėlto Girardet galima pašiepti pavadinant dar vienu nomenklatūriniu struktūralistu, tikinčiu elementų skaidymo būtinybe.

Kiekvienas suvisuomenintas mitas turi savo kryptį ir vietą. Politinio Sąmokslo mitas prieinamas per amžinojo žydo, pasaulinio žydų sinodo, masonų ir kitų „paslaptingų ir galingų“ grupių tyrimą žmonių vaizduotėje. Neužmirštami ir itin svarbiais vadinami (kartu ir patys nelaikomi pirmaisiais judintojais) literatūros kūriniai. „Mūsų brolių testamentas įpareigojo Izraelio išrinktuosius kartą per kiekvieną šimtmetį susirinkti prie Didžiojo Mokytojo Calebo, šventojo rabino Simeono-Ben-Jhuda, kapo; jo mokymas atiduoda kiekvienos kartos išrinktiesiems valdžią įsigalėti visoje žemėje ir teisę valdyti visus Izraelio palikuonis.

Štai jau aštuoniolika šimtmečių Izraelis kovoja su ta galia, kuri buvo žadėta Abraomui ir kurią iš jo atėmė Kryžius. Priešų niekinama ir žeminama, nuolat jausdama mirties, persekiojimų grėsmę, visaip prievartaujama ir kankinama Izraelio tauta neatlaikė; o tai, kad ji yra išblaškyta po visą žemę, reiškia, kad visa žemė turi jai priklausyti…“ Girardet cituojamas, anot jo paties, pusėtinas romanas, išleistas Berlyne 1868 metais, suteikia kritiškesnį žvilgsnį į tai, kas nuo mažumės daug kam iš mūsų yra kalama: „lipo žydas kopėčiom“, „nesėdėk su kepure kaip žydas“ ir panašiai. O kur dar istorijos apie rabinų valgomus katalikų kūdikius…

Gelbėtojo mitas Lietuvai turbūt tiktų dar labiau. Mes kas porą metų ieškome vis kito. Per prezidento, Parlamento rinkimus ar „Eurovizijos“ atranką. Paksas, Uspaskichas, Grybauskaitė ir kiti didieji lyderiai gelbėtojai atspindi mūsų savanorišką vergišką kultūrą ir joje susikūrusias įspūdingas vaizduotės piramides. Raoulis nesistengia karti ant medžio šakos visų nesąmoningai įsitvirtinusių mitų ir mitologijų. Jis ieško jų sąsajų ir panašumų, dėsto, kodėl jie kyla ir kas iš to gali turėti naudos. Propaganda ir manipuliacijos tapo bene svarbiausiu valdančiųjų sluoksnių galios reiškimo būdu. Ironiškai kalbant, veikalu galgi norima suvienodinti galimybes manipuliuoti: užtikrinti reikalingos informacijos srautus.

Aukso amžius, ko gero, yra pats visuotiniausias ir bendriausias visoms šalims, rasėms ir kultūroms. „Kai kurie „anie laikai“ [...] iš tikrųjų buvo išgyventi dar iki jiems tampant svajonėmis; jų vaizdas tik patyrė prisiminimams įprastą moduliacijos, selekcijos ar transmutacijos darbą. Kiti vaizdai, kurių tikrai yra nepalyginti daugiau, išsprūsta iš individualios atminties ir paklūsta tik istorinei atminčiai arba tam, kas laikoma istorine atmintimi“ (p. 132). O būna, kad žmogus nesugeba suprasti – vaizduotėje (mintyse) iškilę vaizdiniai yra sapnas ar praeitis. Jei dar pridėsime moderniąsias medijas ir jų keliamą nuolatinio (ne)tikrumo būseną, tai gausime tikrai šizofreniškai nepatikimą dabarties ir praeities, tikrovės ir sapnų šerbetą. O iškelti, suutopinti ir pagražinti senovę valdančiųjų sluoksniui yra labai patogu. Kas gali būti geriau nei atgailaujanti, sureligėjusi tauta, prašanti nuodėmių išrišimo ir pasižadanti dirbti dar intensyviau, sunkiau, kad bent per nago juodymą primintų tobuluosius protėvius?

Liko nepaminėtas Vienybės mitas. Man jis iš karto asocijuojasi su banaliomis ir net apgailėtinomis tikinčiųjų „masuotėmis“, nelyginant groteskiškas Šiaurės Korėjos „matrioškų“ pasirodymas. Vieningumo, vienybės, vienio siekimą rasime įvairiuose raštuose ir filosofijose: tiek liturgiškame Šventajame Rašte, tiek mistifikuotuose, mitologizuotuose Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo tekstuose. Šis mitas – vienas prieštaringesnių ir apimančių abi barikadų puses. Kaip jau minėta, dalis žmonių nori save matyti kaip nedalomą visumą. Visgi čia esama ir pionierių, kurie nenori vienodo pasaulio ir kultūrų, galėtume juos pavadinti antiglobalistais, bet vargiai – piktais besidaužančiais nacionalistais. Politinė mintis sukūrė komunistus ir kapitalistus, liberalus ir konservatorius, kovotojus ir prisitaikėlius, kurie savitai aiškina solidarumo praradimą, o kiti (pažangesni) ant šio kabliuko neužkimba ir tokio net nepripažįsta. Asmeninės kaltės ir gailesčio, būtinybės vienytis atmetimas – kelias į šviesą iš viešpataujančio tamsuoliškumo.

Girardet kaip tikras prancūzas iš esmės rėmėsi būtent Prancūzijos pastarųjų dviejų šimtmečių šaltiniais, vyksmais ir revoliucijomis. Originalo kalba knyga išleista 1986 metais.

Raoulis Girardet perspėja žmoniją nepasiduoti ciklinių transformacijų vilionei, neįtikėti ir nesielgti taip, kai jau sunku suprasti, ar tai darai savo valia, ar esi senų ir keistų mitų įkaitas.