IEVA NEVČESAUSKAITĖ. Eilės

benam close

striukė raudona
pamušalas
prakaitas
vėjo kvapas
kambario gale
šešėlis
sienos fone plyšojo

kosulys
mano dusulys
užkimšta nosis
praverta burna
segėsi paltą
tamsoj, laukė
gal pasigirs krebždesys
gal spragantis domofonas

blizgėjo
žiedas
prieblandoj auksinis –
nuotrauka kampe
terasoj nuorūkos rūko.

pajuodusios kojos
sunkios, plonos,
ištįso ant lovos, šalia.

kasdienybė alsuoja lietumi
kasdienybei reikia kraujo
kasdienybei reikia kantrybės.

rugsėjo 1

dar vienas dryželis
nubėgo.
sėdėdamas kube neri mintis:
laikas,
besaikis
akiplėša,
lyg niekur nieko
…švenčia.

blaškais,
nesuprasdamas
raukais,
kodėl povyza tavo
vis ta pati ir ta pati
kiekvieną rytą,
iškraipyta,
geltonoj rankenoj
atsispindi.

skrandžių alchemija arba vakaras su Yoko

prožektorių šviesos
blyškiam veide sustingo
blakstienų tušas išvagojo
juodą upę

sudėjus pirštus į amen, atsiprašė
liesa, pradingo už durų užrakto garso:
trekšt.
stovėdama, kaupiau veidrody bruožus
girdėjau, traškena, krapšto skrandį

bandžiau įsivaizduot
siauras akis, gal dar rankas
vienoj – juodi plaukai
o kita – minko ryklę

tą vakarą nebegalėjau
pažvelgt į tavo veidą
mačiau kaip kambary
įstrigo moters juokas
taksi padėjai galvą man ant kelių
o aš savas mintis
alkanai Yoko palikau.

• 
  

sudaužkim galvas į sieną
raudonų plytų

ateis susirinkt
likučių
išprotėjus kaimynė.