Hedonizmo sostinė
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ
Vis veržiuosi į miesto renginius, tikėdamasi, kad gal parašysiu ką apie popkultūrą. Deja, kaip ir nepasitaiko rašytinių refleksijų vertų artefaktų – lyg žengtum palei gimtojo sodžiaus trobas, gerai pažįstamas, savas, nebestebinančias. Teisingai sakė istorikė Vida Girininkienė radijo laidoje „Kultūros savaitė“ (Lietuvos radijas) – nebuvo čia miestų. Vadinasi, antrinu, nėra ir miestiečių, o pabrėžtinis didžiavimasis savo miestietiška kilme – tik indėlis į urbanistinį nacionalizmą. (Laidos būta itin ekspresyvios, įrašytos Rasų kapinėse – ne tik apie ten palaidotas įžymybes ir paveldo reikalus.) Sąjūdžio ilgesį tenkinančių mitingų vengiu, nuomonės apie juos neturiu, mieliau renkuosi pramogų žanrą. Iš nuotraukų internete pastebėjau, kad eitynių dalyviai neša transparantą su Beresnevičiaus portretu – kaip dar vienos policijos darbo aukos liudijimą. Panašiai graudžiai atrodo literatūros klasikai, įsprausti į neonacių plakatus. Arba statulos, kurių prototipai galbūt visai kitaip suvokė švietimą ir autoritetų garbinimą – nebepaklausi. Tiek daug buvo rašyta apie autoriaus, subjekto mirtį. Praktikoje galop prieita ligi to, kad mirusieji negali apsiginti nuo viešojo manipuliavimo.
Pavyzdžiui, Gatvės muzikos diena – Pilies gatve nepraeisi, kaip per Kaziuką. O juk renginys galėtų išsiplėsti – į Žirmūnus, Karoliniškes, Naująją Vilnią. Būtų skalsiau prasmės. Kas iš to, kad visi susispiečia senamiestyje – gausybė neseniai gimdžiusių moterų, išbadėjusių pamatyti kokius nors žmones, ir vaikštančios „Colos“ būdelės, dalinančios nepilnamečiams nemokamas skardinėles (suprask, stabdome alkoholizaciją). Apstu įdomiai atrodančių jauniklių – tokių pat, kokių prieš dešimtmetį prisižiūrėdavai Europos didmiesčiuos; įrodymas, kad kūnas (šiandien ir čia!) taip pat virsta pranešimu. Naudodamiesi spūstimi ir skanduodami kvailus šūkius, keli jaunuoliai reklamuoja kažkokį festivalį. Net keista, kad jauni žmonės nė kiek nesigėdija šio vulgaraus rinkodaros metodo. Muzika tokiame kontekste tampa ne ypač įdomi, nejaudina net gabūs mažamečiai. Daug visai neekologiškų šiukšlių ir triukšmas, tylos deficitas. Viską užgožia hedonistinė kultūra – picų ėdimas, alaus gėrimas, malonūs pašnekesiai, vintažiniai dviračiai. Kaip kitados Romos imperijoje. Galop užkalbino moteris, vežimėlyje stumianti vaiką, – normalios išvaizdos, niekuo neišsiskirianti iš minios. Klausė, ar tikiu, kad po mirties mano siela paklius į amžinąjį gyvenimą. Toliau kažką reklamavo ta kalba, kurią išgirdus sukyla instinktas kuo greičiau atsikratyti pašnekovu – pameluoti, kad vėluoji į autobusą, ir sprukti. Nerodyti paniekos, pasibjaurėjimo, elgtis maloniai. Dar spėjo įduoti lankstinuką su asmeninio atsivertimo istorija ir periferinės bažnyčios kontaktais. Pagalvojau, ar savigarba leistų „Šatėnų“ auklėtinei ir apaštalei prisigaminti skrajučių su pasakojimu, kaip jie atvertė mane į teisingą kelią, ir dalinti gatvėje su asmeniniu žvilgsniu į akis. Klausimas retorinis, be reikalo jį ir uždaviau.
Kitas panašaus pobūdžio savaitgalio renginys – „Parkuok kitaip“, žaliųjų zonų skatinimas miesto erdvėse. Tarsi Londone, kur vasarą pripilama smėlio, gatvę paverčiant paplūdimio imitacija. Idėja kilni. Ir, ačiū Dievui, pagaliau apsieita be šašlykų dūmų Gedimino prospekte. Ištiesta dirbtinė pievelė, ant jos kas sėdi, kas gulinėja, kas žaidžia su pasenusiomis kompaktinėmis plokštelėmis, svaidydamas jas kaip skraidančias lėkštes. Širdžiai mielas socialinės integracijos momentas – kelios įvairaus amžiaus romės, ant žemuogių plėvelės krykštaujančios savąja kalba. Automobilių ir dviračių padangose – augalai, Vilniaus gatvėj – dėlionės iš kankorėžių (it kokioje miško stovykloje, kur prie medinio namelio išsidėliodavai būrio mandalą). Apskritai – vis tiek šiukšlės ir triukšmas. Verčiau išvažiuoti į kaimą, nepamačius simuliakrų. Bet idėja graži. Abiejų renginių gražios idėjos.
Jau greitai turėtų pasirodyti Šliogerio (ir atskirai – Parulskio) išpranašautieji barbarai – kurie užplūsta nebežinančius, ką daryti su pertekliumi. Laukiu jų su neslepiamu smalsumu.
Komentarai / 7
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Pakankamai drastiškai nuskambėjo straipsnio autorės teiginiai:
(1) „Sąjūdžio ilgesį tenkinančių mitingų vengiu, nuomonės apie juos neturiu“;
(2) „eitynių dalyviai neša transparantą su Beresnevičiaus portretu – kaip dar vienos policijos darbo aukos liudijimą. Panašiai graudžiai atrodo literatūros klasikai, įsprausti į neonacių plakatus.“
Trumpai tariant:
nuomonės apie juos neturite, tačiau jie jums primena neonacius.
Klausimėlis:
ar žinote kokiomis aplinkybėmis mirė šviesios atminties Gintaras Beresnevičius; ar esate įsitikinus, kad dėl jo mirties nėra policijos kaltės?
O gal vietoj G.B. transparanto pašalinimo – kaip tik atvirkščiai: vertėjo pridėti ir su a.a. Kęstučio Čilinsko nuotrauka?
Spėju, kad į šiuos klausimus tiesiog nenorėsite atsakyti. Jūsų teisė.
Tik straipsnio pavadinimą gerai būtų patikslinti; pervardinant pvz. į:
„Nedrumskite manosios hedonistinės sostinės ramybės“
Beje, o kas pavaizduota šio straipsnio iliustracijoje?..
Ar kartais ne garsiosios ponios su guminėmis pirštinėmis http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/vaiko-teisiu-apsaugos-specialiste-garliavoje-vykdziau-savo-pareiga-427275 neperšaunama liemenė?
Ai, Sauliau M.
Nieko nežinau, todėl esu objektyvus.
Beresnevičius nėra man “šviesi atmintis” – rašė gerdamas. gėrė rašydmas. Išėjimą Anapilin pasirinko pats (visi mes sprendžiam kaip išeiti). Tad nereikia “lia, lia”.
Nemėgstu Kazlauskaitės, bet šiuo atveju (mano paties nuostabai) ji teisi.
Sveiki,
Šitaip žiūrint – tai gal ir Aušvico kaliniai patys pasirinko išėjimą Anapilin per krematoriumo kaminą?
a.a. Gintaras Beresnevičius yra šviesios atminties dėl Jo geraširdiškumo ir puikaus gausaus įvairaus vertingo rašytinio palikimo.
Apmaudu, kad jo pakankamai anksti mūsų pasaulyje neliko…
O dėl gėrimo, tai gal kai kas ateityje ir jus prisimins TIK kaip viskio mėgėją; bet juk pats suprantat, kad ne tai yra jūsų gyvenimo esmė ir vertė.
Tai, kad mane prisimins kaip viskio (brendžio, žalių-devynerių, koskenkorva, smirnoff …. ) gerėją net neabejoju. Taip, tai nėra mano gyvenimo esmė ir vertė.
Beje, gerdamas niekad nerašau – bandžiau, bet paskui viską ištryniau, nes tai totali nesąmonė. a.a. Beresnevičius to nepadarė ir tai labai (labai labai) akivaizdu.
O dėl Aušvico tai čia be reikalo, Sauliau. Mano dėdės ten “pabuvojo”, žinau kaip buvo, tad pavyzdys netikęs.
Labai pritariu, kad gana šiurpu, kad kas nori, kur nori, kada ir apie ką nori portretus tampo.
O Kazlauskaitė jau laisvai gali išleisti straipsnių rinkinį pavadintą: “Viskas – Š”
Jei G.B. „pasirinko“ – tai ir konclagerių kaliniai „pasirinko“ (juk kaip iš asmeninės patirties patvirtina Viktor’as Frankl’as – mirdavo pirmiausia tie, kurie nematė, nebeturėjo tikslo toliau gyventi).
Tačiau tai nėra pateisinimas nei nacistų, nei žudikiškų policininkų veiksmų. Mastymas tų, kas pateisina mirtį sukeliančius policijos veiksmus su žmonėmis – iš esmės yra analogiškas mąstymui tų kas pateisina holokaustą, genocidą, etc. (~„prieš antrašūšius taip elgis galima; jei jie tokie nebūtų – tada ir elgiamasi su jai būtų kitaip“).
Labai keista, kad autorei, „varnai“, „Ausiai“ šiurpu transparantuose panaudoti portretai, o ne tai, kas buvo padaryta tuose portretuose pavaizduotiesiems.
Portretais juk teigiama: „mes – prieš fašistinį (nacistinį ir pan.) elgesį su žmonėmis!“; tuo tarpu autorei (ir jai pritariantiesiems) – tai primena neonacius! Absurdiškai išvirkščias suvokimas…