Fotografas Jurijus Rupinas apie Vilnių ir Vitą Luckų

Jurijus Rupinas (1946–2008) – fotografas ir rašytojas. Gimė ir iki 1989 metų gyveno bei kūrė Ukrainoje, vėliau persikraustė gyventi į Vilnių, kur ir mirė. J. Rupinas priklausė Charkovo fotografijos mokyklai, kurios atstovams būdinga nonkonformistinė kūryba ir sovietiniame kontekste novatoriški konceptualūs ieškojimai. 1971-aisiais J. Rupinas buvo garsios fotografų grupės „Vremia“ („Laikas“) iniciatorius. Bene žymiausias šios grupės narys šiuo metu yra pasaulinį pripažinimą pelnęs fotografas Borisas Michailovas, o Charkovo fotografijos mokykla – reiškinys, įdomus ir šiandien.

Atvykęs gyventi į Lietuvą, J. Rupinas su Aleksandru Maziuku Taline įkūrė pirmąją Sovietų Sąjungoje privačią galeriją MRK („Mazyuk, Rupin & Ko“) ir leido spalvotą laikraštį „Gallery“. 1991 metais J. Rupinas Vilniuje įkūrė pirmąją Lietuvoje fotografijos agentūrą „Rupinas’ J. Photo Agency“, jos skyriai buvo įsteigti Rygoje, Taline, Minske, Kijeve ir Maskvoje.

2007 metais J. Rupinas parašė ir internete publikavo prisiminimus „Fotografo dienoraštis: po trisdešimties metų“. Savitu stiliumi juose pasakojama apie Charkovo jaunų fotografų gyvenimą ir kūrybą. Autoriaus sūnui Aleksandrui Rupinui sutikus, publikuojame trumpą šių prisiminimų ištrauką, susijusią su Lietuva, Vilniumi ir fotografu Vitu Luckumi. Visus prisiminimus rusų kalba galima rasti adresu www.photo-element.ru/story/rupin-2/rupin-2.html.

Parašiau Vito Luckaus vardą ir netikėtai užgriuvo virtinė prisiminimų.

Pirmą kartą su šiuo vardu susidūrėme fotografijos klube. Tuo metu žodžiai „Lietuvos fotografija“ visiems turėjo magišką reikšmę ir mes, kiekvieną kartą atsiversdami kokį fotografijos žurnalą, iš karto ieškodavome pažįstamų lietuvių fotografų vardų. Vienas įdomiausių tarp jų buvo Vitas Luckus.

Nepamenu, kaip į fotografijos klubą pateko Vito Luckaus fotografijos, turėjome tuo metu labai garsią jo seriją „Mimai“. Man rodos, tos fotografijos keliavo po visą šalį, per tokius pat kaip mūsų fotografijos klubus, nes kito būdo su jomis susipažinti tiesiog nebuvo. Niekam net į galvą nebūtų atėję kalbėtis apie tokią parodą su tais, nuo kurių priklausė parodų rengimas, toks nerealus tada atrodė šis sumanymas. Visos mums atsiųstos fotografijos buvo 50 × 60 dydžio ir pasižymėjo būtent tomis fotografijos savybėmis, kurias mes laikėme vienintelėmis teisingomis.

Tos fotografijos buvo tokio meninio ir technologinio lygio, kad mano darbai šalia jų atrodė kaip beprasmiški vaikų žaidimėliai. Jaunystė ir jai būdingas pasitikėjimas savimi greitai mane iš to nemalonaus jausmo išvadavo, tačiau liko noras kada nors pasiekti tokių pačių, o gal net geresnių rezultatų.

Su Vitu Luckumi pirmą kartą susitikome Kryme, kur jis ilsėjosi su žmona Tatjana. Tuo metu mudu su Borisu Michailovu dažnai leisdavome kartu atostogas, aplankydavome daug Krymo ir Kaukazo kurortų. Tais metais taip pat ilsėjomės Kryme. [...]

Kartą grįžtant iš pajūrio Bobas (Borisas Michailovas – A. P. V.) atkreipė mano dėmesį į priekyje einančią jaunų žmonių porelę ir pasakė, kad tai tas pats Vitas Luckus, apie kurį mes tiek daug girdėjome ir kurio fotografijos kažkada buvo patekusios į mūsų fotografijos klubą. Pasirodo, Bobas kažkur jau buvo spėjęs su juo susipažinti, tiesa, prabėgomis, tad nebuvo tikras, ar tas jį atpažins. Mes sukaupėme drąsą ir priėjome prie jo.

Man rodos, Vitas neatpažino Bobo, tačiau to neparodė ir buvo labai geranoriškas, kas, kaip sužinojau vėliau, artimiau su juo susipažinęs, jam buvo būdinga. Vitas buvo labai atviras žmogus ir galėjo visomis temomis kalbėtis su bet kuo – nuo paskutinio valkatos iki prezidento. Tuo pat metu jautėsi ir elgėsi itin garbingai, rodydamas nuoširdų dėmesį bet kokio pokalbio metu, tai labai imponuodavo pašnekovui.

Visą laiką, kol buvome Kryme, kiekvieną dieną bendravome su Vitu ir jo žmona Tania, kuri pasirodė besanti ypač žavi ir draugiška moteris. Mūsų bendravimą nutraukdavo tik miegas. Vitas ištisai mėgino juokauti, tiksliau, jo pasirinktam bendravimo stiliui reikėjo nuolatinių sąmojingų intonacijų, nors humoro jausmas nebuvo jo išskirtinė savybė – kiek esu pastebėjęs, tai buvo bene vienintelis jo trūkumas.

Per pirmąjį susitikimą mes taip suartėjome, kad jau rudenį su Boria nuvykome į Vilnių pas Vitą į svečius, ten praleidome keletą nepamirštamų dienų. Jis supažindino mus su kai kuriais lietuvių fotografais, kurių vardus mes jau žinojome, o pas vieną iš jų – Rimantą Dichavičių – net svečiavomės. Kiek pamenu, ten buvo ir Vitalijus Butyrinas, kuris tuo metu buvo itin garsus. Dichavičius tuomet gyveno, o ir dabar tebegyvena, dideliame nuosavame name prestižiniame Vilniaus rajone, Šilo gatvėje. Nežinau, kaip Bobą, apie tai su juo nekalbėjome, bet mane tas namas ir apskritai viskas, ką pamatėme tos kelionės metu, nustebino ir taip man patiko, kad vėliau tapo mano persikraustymo į šį nuostabų miestą priežastimi. Kaip pasirodė, suspėjau į paskutinį traukinį, netrukus Lietuva tapo nepriklausoma ir kelionėms reikėjo vizų.

Perskaičiau, ką parašiau, ir pamačiau, kad klydau. Mudviejų su Borisu Michailovu pirmasis apsilankymas Lietuvoje buvo susijęs su tuo, kad Klaipėdoje netikėtai atsirado jo dėdė, kuris, be kita ko, buvo dar ir didelis Klaipėdos uosto viršininkas.

Tuo metu nedidelis miestelis Nida, esantis lietuviškoje Kuršių nerijos pusėje, garsėjo tuo, kad ten lietuvių fotografai rengdavo kasmetinius susitikimus. Kiekvienam, kas bent kiek buvo susijęs su menine fotografija, ta vieta atrodė tarsi fotografijos Meka, toks nepaprastai didelis tais laikais buvo lietuvių fotografijos autoritetas.

Kadangi Nida priklausė pasienio zonai, ne Lietuvos gyventojams ten patekti buvo itin sunku, reikėjo specialaus milicijos ir pasieniečių leidimo. Paprastam žmogui tai gal būtų buvę ir visai neįmanoma, bet čia atsirado Bobo dėdė, jam parūpinti leidimus buvo vieni niekai ir mes, žinoma, negalėjome nepasinaudoti tokia galimybe ir išvykome į Klaipėdą, o iš ten – į Nidą.

Iš tos kelionės man liko tik stovinčios ant jūros kranto lietuvaitės fotografija ir prisiminimai, kaip su Bobu ieškojome rūkyto ungurio, delikateso, kuriuo garsėjo Nida ir kurio už jokius pinigus negalėjai gauti žemyne esančiose parduotuvėse. [...]

Nidoje buvome tik vieną dieną, nes neturėjome kur nakvoti, o ir nebuvo kas veikti tame mažyčiame miestelyje žmogui, neturinčiam ten jokio konkretaus tikslo.

Dabar Nida – garsus ir užsieniečių, daugiausiai vokiečių, lankomas kurortas. Nors pasienio zonos statusas išliko, nuvykti ten visai paprasta – leidimas į šią išties unikalią vietą gali būti paprasčiausias asmens dokumentas.

Iš Klaipėdos namo keliavome per Vilnių, tuomet pirmą kartą apsilankėme pas Luckų. Tuo metu jis gyveno centrinėje miesto dalyje, Komjaunimo gatvėje, viršutiniame, rodos, penktame, kampinio namo aukšte. Butas buvo pačiame namo kampe ir langas taip pat buvo iškirstas kampe, mums tuo metu tai atrodė originalumo viršūnė. Kiek dabar prisimenu, nors galiu ir klysti, bute buvo tik vienas didelis kambarys, jame įsiminiau tik kažkokiais dažais išpieštas basų kojų pėdas, prasidedančias nuo buto durų ir pasibaigiančias ant priešingos sienos. Beje, pėdsakai ėjo per lubas, kas buvo iš tiesų juokinga.

Tą, pirmąjį, kartą mes tik susitikome su Vitu ir Tania, daugiau niekur nebuvome, išskyrus nedidelį pasivaikščiojimą po miestą, jo metu vienoje iš senamiesčio gatvių pamatėme tikras muštynes ir nufotografavome. Nežinau, kas išėjo Bobui, jis man apie tai niekad nepasakojo, o aš padariau nedidelę tų muštynių fotografijų seriją ir dabar, praėjus daugeliui metų po šio įvykio, jos man atrodo visai įdomios. Galbūt jas jau pridengė laiko šešėlis ir išryškėjo tai, kas nuotraukų darymo metu nebuvo pastebima.

Pas Dichavičių svečiavomės antrojo apsilankymo metu, kai Luckai jau gyveno kitame name, esančiame priešingoje tos pačios gatvės pusėje. Tai buvo dviejų kambarių butas pirmame aukšte. Kaip ir prieš tai buvęs butas, šis taip pat buvo visiškai nepanašus į Charkovo butus, kuriuose mums buvo tekę lankytis, ir stebino originalumu, pradedant sienų spalva ir baigiant jame esančiais daiktais.

Namo, kuriame dabar gyveno Vitas, kieme buvo jo dirbtuvė, įrengta taip, kad mudu su Bobu negalėjome nepavydėti Lietuvos fotografams „gražaus“ gyvenimo. Dirbtuvė buvo įrengta gretimo namo rūsyje, joje buvo du didžiuliai kambariai. Juose tilpo fotolaboratorija, kurios įrangą buvo pasigaminęs pats Vitas, ir jo didžiulis archyvas, apstulbinęs mane tvarkingumu. Kambariuose stovėjo sofos ir kiti patogūs bei neįprasti mums, išaugusiems standartiniuose, o kartais ir komunaliniuose butuose, išskirtiniai, originalūs baldai.

Turiu prisipažinti, kad tokio charakterio, koks buvo būdingas Vitui, žmogaus man daugiau neteko sutikti. Tai buvo, kaip sakoma, didis žmogus. Nepasakosiu apie tas technologines naujoves, kurias jis naudojo kurdamas savo fotografijas, nes tai būtų įdomu tik nedideliam ir labai ribotam fotografų būriui, tačiau jo darbo metodai bus įdomūs visiems.

Dirbo jis priešokiais arba spontaniškai, būtų galima sugalvoti ir kitų žodžių jo kūrybai apibūdinti, tačiau tokio metodo esmė buvo ta, kad jei jau jis dirbo, tai iš tiesų dirbo ir dirbo tikrąja šio žodžio prasme paromis, darydamas trumpas pertraukas miegui. Jei ilsėjosi, tai visada buvo grandioziniai vakarėliai su draugais, kur jis tikrai „ilsėdavosi“, pirkdamas vyną dėžėmis, o sūrį – galvomis.

Štai viena istorija, apibūdinanti jį tuo aspektu, kurį pastebėdavo kiekvienas, kam likimas lėmė jį sutikti.

Kartą juodu su draugu ištiko jachtos, kuria jie plaukiojo arba, kaip sako jūreiviai, „vaikščiojo“ po Baltijos jūrą, avarija. Buvo vasara, tačiau, kaip žinoma, Baltijos jūros vanduo retai būna šiltesnis nei šešiolika laipsnių, tad net ir vasarą atsidurti tokiame vandenyje – ne pats maloniausias nuotykis. Jachta apsivertė ir juodu su draugu nusprendė plaukti į krantą, nes nebuvo jokios vilties, kad kas nors nelaimę pastebės ir suskubs į pagalbą. Iš pat pradžių jie sutarė plaukti atskirai ir greitai paleido vienas kitą iš akių.

Kiek laiko gali išbūti žmogus tokiame vėsiame vandenyje? Sunku pasakyti. Nesu specialistas, o pats, ačiū Dievui, į tokią padėtį niekada nebuvau patekęs. Vitas jūroje išbuvo TRIS! paras. Man pradėjus garsiai žavėtis jo, pavadinkime, žygdarbiu, jis ramiai ir paprastai atsakė, kad jo bičiulis į krantą išplaukė net keliom valandom vėliau. Pasakodamas šią istoriją jis net nepagalvojo, kad ji gali liudyti susižavėjimo vertas unikalias savybes. Jam tai tebuvo vienas iš įprastų poelgių, kuriuos kiekvieną dieną atlieka vyrai visame pasaulyje, ir todėl nėra jokio reikalo kreipti į tai dėmesio.

Nepasakosiu visų man žinomų į šį panašių jo nuotykių, tačiau negaliu nepapasakoti apie jo mirtį, kuri taip pat daug ką apie jį pasako.

Reikia paminėti, kad Vitas vis dėlto buvo psichikos ligonis, tai liudija kai kurios jo gyvenimo aplinkybės. Pavyzdžiui, jis buvo visiškai įsitikinęs, kad jį nuolat seka KGB, ir daug kartų pateikė įtikinamų, kaip jam atrodė, to įrodymų. Tania ir jo artimi draugai žinojo šią jo silpnybę, tačiau nemėgino jo įtikinėti, kad tokie spėjimai niekuo nepagrįsti. Juo labiau kad daug kas, ko bijojo Vitas, iš tiesų egzistavo ir tik patvirtindavo bei paaiškindavo jo įtarimus.

Kai su Bobu grįžome namo iš viešnagės Vilniuje, kurios metu lankėmės svečiuose pas Dichavičių, jau kitą dieną buvome iškviesti į KGB, kur jau buvo žinoma ne tik apie pačią kelionę, bet ir tai, kas buvo kalbama per susitikimus su mūsų naujais pažįstamais. Taigi priežasčių įtarimams Vitas turėjo, tačiau šie jo įtarimai kartais tapdavo tokie paranojiški, kad peržengdavo sveiko proto ribas ir todėl jo žmonai Taniai kėlė pagrįstų nuogąstavimų.

Tuo metu Tania studijavo universitete, žurnalistikos fakultete, pas ją į svečius dažnai užsukdavo bendrakursiai, jie, žinoma, pažinojo ir Vitą. Tiesą sakant, Vilniuje ar bent jau kultūriniuose jo sluoksniuose nebuvo žmogaus, kuris nebūtų asmeniškai pažinojęs ar bent jau girdėjęs apie Vitą Luckų. Tam buvo dvi priežastys. Miesto, kuriame, kaip sakė vietiniai gyventojai, „visi miega po vienu užklotu“, mažumas ir Vito Luckaus žinomumas.

Tą lemtingą dieną vienas iš Tanios bendrakursių, žiūrinėdamas Vito fotografijas, pradėjo jį erzinti, išjuokdamas jų neesminius trūkumus. Greičiausiai tai išprovokavo merginų draugija ir jo noras nenublankti įžymiojo šeimininko fone, tam jis ir pasirinko tokį, tiesą pasakius, nevykusį ir negražų būdą susireikšminti. Vitas kurį laiką mėgino ginčytis, kas jam buvo visai nebūdinga, paskui nutilo, o galiausiai nuėjo į virtuvę, pasiėmė peilį, kuriuo Tania tuo metu kaip tik pjaustė sūrį, grįžo į kambarį pas svečius ir smogė tuo peiliu įžeidėjui.

Pasirodo, pataikė jam tiesiai į širdį ir per kelias minutes atvažiavusi greitoji nieko nebegalėjo padaryti. Svečiai tučtuojau išsiskirstė, nužudytojo kūnas gulėjo ant sofos, o Vitas ir Tania ėmė laukti milicijos. Po kurio laiko Vitas išėjo į balkoną, o gyveno jie tuo metu to paties namo penktame aukšte, ir virtuvėje buvusi Tania išgirdo šiurpinantį Vito kūno smūgį į žemę.

Toje pat vietoje už keleto dienų nudvėsė ir mylimas Vito šuo vardu Simba. Jis neištvėrė šeimininko mirties ir gulėjo jo mirties vietoje tol, kol paskui jį iškeliavo į geresnį pasaulį.

Neturiu nei teisės, nei noro teisinti Vito poelgį, tačiau, man rodos, galiu suprasti jo motyvus ir, turėdamas galvoje ne visai normalią jo psichinę būklę, pateisinti jį nebent šiuo supratimu.

Gal ir ne vietoje, tačiau netikėtai prisiminiau istoriją, kaip kartą Vitas sulaukė skambučio. Skambino iš Maskvos ir klausė, ar negalėtų jis pagaminti, jei gerai pamenu, dvidešimt penkių metrų ilgio ir dešimties metrų pločio politbiuro fotografijos. Skambutis nuskambėjo vėlų vakarą, Vitas atsiliepė mieguistas ir kiek išgėręs, tad norėdamas kuo greičiau baigti pokalbį, net ne visai tikėdamas situacijos tikrumu, atsakė teigiamai ir vėl užmigo. Kaip jis nustebo, kai ryte atėjo žmogus ir pranešė atvykęs iš Maskvos, kad įvykdytų šį užsakymą, nes jis turi būti vykdomas nedelsiant, o fotografija turėjo būti pagaminta per kelias dienas.

Vitas negaišo laiko įtikinėdamas aukštojo užsakovo atstovą, kad užduotis techniškai neįmanoma, o tučtuojau ėmėsi ieškoti tų, kas jam galėtų padėti šiame darbe. Jis susisiekė su tuo metu pačiu žymiausiu Vilniaus fotografu, kuris puikiai nusimanė apie spalvotą fotografiją, o būtent su Anatolijumi Streleckiu, ir pasiūlė jam vykdyti šį užsakymą drauge.

Neminėsiu techninių smulkmenų, nors jos būtų labai įdomios profesionalams, pasakysiu tik, kad jau už trijų dienų Vitas ir Anatolijus patys vežė fotografiją į Maskvą, ten pirmą kartą ją ir pamatė visu dydžiu, ko niekaip negalėjo padaryti Vilniuje, nes ji buvo tikrai didžiulė. Fotografija pavyko ir tučtuojau kasoje juodu gavo tais laikais neįtikėtiną dvylikos tūkstančių rublių sumą.

Tai buvo, kaip sakoma, didis žmogus ir bendrauti su juo visada buvo įdomu tiek dėl jo nenuspėjamumo, tiek dėl žvilgsnio platumo. Jo namuose neretai buvo galima sutikti žmonių, nebūtinai fotografų, tačiau dažniausiai būtent jų, atvykusių iš pačių įvairiausių, kartais net labai tolimų mūsų tuometinės plačiosios tėvynės kampelių. Kiekvienam jis rasdavo laiko ir žodžių, kurių iš jo buvo tikimasi.

Vertė Aistė Paulina Virbickaitė