Dievas be meilės ir be švelnumo

Laiku ir nelaiku

Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
„Aš pats paimsiu ūglį
nuo aukštojo kedro viršūnės,
pats jį įdiegsiu.
Nulaušiu patį trapųjį
nuo jo aukščiausių ūglių.
Aš pats persodinsiu jį
į aukštą didingą kalną.
Aukštajame Izraelio kalne jį pasodinsiu,
kad sukrautų pumpurus, neštų vaisių
ir taptų puikiu kedru.
Po juo apsigyvens visokie paukščiai,
jo šakų ūksmėje kraus lizdus visokie sparnuočiai.
Visi krašto medžiai žinos,
kad aš esu VIEŠPATS.
Aš pažeminu aukštą medį
ir paaukštinu žemą;
nudžiovinu žaliuojantį
ir padarau, kad nudžiūvęs imtų žydėti.
Kaip aš, VIEŠPATS, kalbėjau,
taip ir padarysiu!“

Ez 17, 22–24

Iš pirmo žvilgsnio turėtų atrodyti, kad tuos žodžius gieda Pranciškus Asyžietis, šventoji Teresėlė ar koks dieviškojo gailestingumo angelas mūsų laikais. Gražu, miela ir viltinga. Taip, ko gero, jie ir bus suprasti šį sekmadienį, kai liturgija jiems į porą parenka evangelinį palyginimą apie garstyčios grūdą, kuris užaugęs pranoksta visas daržoves ir teikia pavėsį padangių sparnuočiams. Pasitelkus lectio divina aiškiaregystę, galima į valias suokti, kaip Dievo pedagogika baudžia didžiuosius, o mažutėliams pažeria gausių malonių. Pavyzdžių taip pat nuolat aptinkama gyvenime ir istorijoje. Pagaliau kas imtų ginčytis, kad silpnųjų, nereikšmingųjų išaukštinimo ir apdovanojimo pažadas svetimas šventiesiems raštams? Tiek ir tiek panašių užuominų per visą Bibliją.

Jeigu ši Senojo Testamento perikopė užsispyrusiai prašo kitokio interpretavimo, tai tik dėl to, kad ji išėjusi iš pranašo Ezekielio lūpų. Biblijoje nėra grėsmingesnės, negailestingesnės knygos už šio kunigo raštus. Ezekielis vadinamas tai vizionieriumi, tai ekscentriku, tai psichikos ligoniu ar dar blogiau. Jam pranašaujant žmonės krisdavę negyvi. Visai normalu jo žodžius laikyti kliedesiais, ir ne tik dėl gausių regėjimų. Dalis Ezekielio teiginių neturi jokios atramos kitose Biblijos knygose. Pasak šio pranašo, Dievas davęs savo žmonėms įstatų bei įsakų, kurie nebuvo geri ir kuriais jie negalėjo būti gyvi. Tai juk baisi erezija. Juo labiau kad pats pranašas, matydamas sugriautą Jeruzalę ir Babilono tremtyje atsidūrusį tautos elitą, nurodys vienintelę katastrofos priežastį – tautos klystkelius, nusigręžimą nuo savo Dievo ir pasidavimą stabmeldystei. Didžioji Izraelio nuodėmė Ezekielio knygoje prilyginama mylimos moters išdavystei ir begėdiškam paleistuvavimui. Keli kiti pranašai savo raštuose taip pat pasirenka seksualinio pobūdžio metaforas tautos nuopuoliui išreikšti, tačiau vienintelis Ezekielis savo diagnozėje bus toks šiurkštus ir įtūžęs: „Kekšės elgesiu niekinai savo grožį, išsižergdama kiekvienam praeiviui. Įsismaginusi su savo kekšyste, tu buvai kekšė egiptiečiams, savo gašliems kaimynams, ir didinai savo kekšystę, kad mane įpykintum.“

Dievas, leidžiantis abejotinus įstatymus ir klaidinantis žmones, o paskui užgriūvantis juos savo baisia rūstybe, yra iš tiesų keistas Dievas. Panašesnis į demoną, kuris žudo ir griauna. Tačiau tokie prieštaravimai visai netrikdo Ezekielio; jis net nemėgina ieškoti Dievo veiksmuose ko nors kito, išskyrus šaltą, nepalenkiamą nusikaltimo ir bausmės logiką: „Tu turi kęsti bausmę už savo ištvirkavimą ir bjauriuosius nusikaltimus.“ Šiandieniniam dieviškojo gailestingumo šaukliui žinia apie tokį dangaus nuosprendį kaipmat užčiauptų burną ir įvarytų paniką, o Ezekielio tikėjimas, rodos, tik ir maitinasi, tarpsta mintimis apie Dievą, nuožmiai šienaujantį visus, kurie priskirti kekšautojui Izraeliui. Paradoksas, bet nė viena kita Biblijos knyga nemini Viešpaties vardo taip dažnai, kaip tai daro pranašas Ezekielis. Ir niekur kitur Dievo ir jo tautos santykiai nėra tokie beširdžiai kaip čia. Izaijas ir net Jeremijas vis dėlto mėgina guosti bei raminti babiloniečių invazijos nusiaubtą kraštą ir žydų tremtinius, o Ezekielis, rodos, nepažįsta nei meilės, nei paguodos, nei užuojautos, nebent minėtų tai su sarkazmo prieskoniu. Neegzistuoja jam nė atsivertimo galimybė. Radikalaus žmogiškojo blogio, galėtum sakyti – gimtosios nuodėmės – atskleidimas yra svarbiausias uždavinys, kurį šis pranašas gauna savo nuolatinėse vizijose, veikiamas nusileidusios Dievo dvasios

Gal šį pranašą matome kaip žmogų, apdovanotą itin jautria etine sąžine? Gebėjimu įžvelgti apokaliptinius reiškinius? O gal Ezekielis niekuo nesiskiria nuo kai kurių savo brolių kunigų, kurie visais amžiais būna linkę pasimėgauti tragedijų ir katastrofų paveikslais, idant galėtų puikuotis savo pačių teisumu ir šventumu?

Izraelio nuodėmių ir Dievo bausmių katalogas Ezekielio knygoje nuolat permušamas viena pastaba: „Ir jūs žinosite, kad aš esu Viešpats.“ Išvaryti iš savo namų, atiduoti į svetimųjų rankas, žudomi kalaviju Izraelio žmonės gauna ne kokią nors moralinę pamoką, bet Dievo galybės apreiškimą. Nieko sau teofanija, galėtume atšauti, įpratę klausytis liudijimų, kaip Viešpats apreiškia save švelniais kasdienybės stebuklais, paukštelio giesme ar meilės lietumi. Ir kaip tuomet skaityti Giesmių giesmę ar visoje Biblijoje mirgančius pranešimus, kad Dievas yra geras, neskubantis rūstauti, kad jo malonių yra pilna žemė?

Nežinia, ar pats Ezekielis buvo susidūręs su pagunda laikyti Dievą mielu pliušiniu žaisliuku. Akivaizdu, kad jis, Dievo pašauktas pranašauti baisios politinės ir religinės krizės apsuptyje, iki soties prisiklausė ir perdėm pesimistinių, ir saldžiai pamaldžių, ir ciniškų situacijos vertinimų. Visa tai buvo netikra ir negalėjo laiduoti atgimimo sugniuždytai tautai. Dievui sudaužius nuodėmingą, kekšišką Izraelio praeitį, reikėjo toliau daužyti apgaulingas viltis, kad viskas pasikeis į gera prisitaikius prie naujų aplinkybių, išsilaižius žaizdas, galbūt atlikus atgailos ritualą. Pasak Ezekielio, Izraelis pradės vėl gyventi tik tada, kai suvoks, kad Jeruzalės sugriovimas ir tremtis buvo pačios tautos nusipelnyti ir kad virš visko kybo nenumaldomas Dievo šešėlis.

Ir jūs žinosite, kad aš esu Viešpats. Šiek tiek panašu į grafą Montekristą. Bet panašu ir į apaštalo Pauliaus teologiją, kad žmogaus išgelbėjimas yra tik paties Dievo darbas, dovana, malonė. Ezekielio, ekscentriško kunigo ir pranašo, paliktas Dievo paveikslas visada bus smūgis žemiau juostos. Galima su juo diskutuoti. Kiti siūlo jį skaityti kartu su biblinėmis raudomis ir tik lieti sielvarto ašaras. Tai bus tikriau negu rožinės svajonės apie būsimus apdovanojimus mažutėliams. Pirma, nei dairaisi veidrodin, ar jau atitinki dangiškų palaiminimų standartą, būtina pamatyti Jį. Su visa jo grožybe ir su visu siaubu.

-tj-