Atspaustas feisbukas

AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ

Jūratės Rekevičiūtės paroda „Dalintis. Patinka“ galerijoje „Meno parkas“

Besiklausant vieno menininko kūrybos pristatymo, vienu metu į viršų pakyla po vieną mudviejų su Monika antakį. Susižvalgom, šyptelim. Ir teisingai, šnabždu. Taip ir reikia. Kuratorė iš Danijos žurnalistams pasakoja apie menininko kūrybos procesą. Pasirodo, kurdamas grafikos darbus, autorius iki pat paskutinės akimirkos nežino, koks bus galutinis rezultatas – jis paaiškėja tik ištraukus lakštą iš po preso, įsivaizduojat? Įsivaizduojam. Kiekvienas bent truputį susidūręs su grafikos menu puikiai žino apie visus grafikus lydintį atsitiktinumo momentą. Kaip ir apie raižymą atvirkščiai, linijos preciziškumą, presą. Tačiau – kiek tų, susidūrusiųjų? Juk net Vilniaus dailės akademijoje studijavę dailėtyrininkai ne visi yra buvę grafikos dirbtuvėse, ką jau kalbėti apie mėginimą sukurti kokį estampą pačiam. Kuratorė iš užsienio žino, kad tik keletas žmonių auditorijoje išgirdę žodį „grafika“ jau turi galvoje visą darbo procesą, gal net užuodžia dažų kvapą. Visiems kitiems tai tik kažkoks terminas, dažnai susijęs su juodos ir baltos spalvos linijiniais vaizdais. Kas geriau – kiekvieną kartą iš naujo aiškinti viską „pirštais“ ar apsimesti, kad apie grafiką visi viską žino dar nuo mokyklos laikų?

Ričardo Rickevičiaus nuotrauka

Tad kaip pasakoti apie Kaune atidarytą grafikės Jūratės Rekevičiūtės parodą „Dalintis. Patinka“? Tema kuo aiškiausia – socialinis tinklas „Facebook“. Skaitmeninės spaudos ir spalvoto linoraižinio technika atlikta kūrinių serija iš vyrų ir moterų įrašų populiariausiame socialiniame tinkle. „Svarbiausi dalykai gyvenime yra Gimimas, Meilė ir Mirtis. Tačiau mes dažnai pamirštame, kad turime nuostabią galimybę atgimti. Sveikinu!“ Arba – daug šauktukų dalinantis internete rasta gražios šukuosenos nuotrauka. Vyriškas manifestas tema „Kokia turi būti tikra moteris“. Žodžiu, lėkštoki tekstai, juos rašančiajam ir daliai rašančiojo draugų, matyt, atrodantys mieli, prasmingi ir įdomūs. Juk įsitraukus nesunku patikėti, kad gal kiti ir rašo nesąmones, bet tavo ir tavo draugų įrašai – įdomūs, informatyvūs ir pozityvūs. „Painiava akims ir protui: kas su kuo ir kuo dalinasi? Atrodo, kad visi su visais ir tuo pat metu su niekuo. Arba kiekvienas su savimi. Iliuzijos, kad bendraujame. Iliuzijos, kad kažką duodame. Apgaulė, kad kažką gauname. O galgi – ne? Gal vyro, moters ir anonimo pasakojama jausmų, jausmelių, mažų nuotykių, šlovės, populiarumo istorija tai paneigia? Gal tai ir yra tikrasis pasaulis, tikrieji jausmai, tikrasis gyvenimas?“ – klausiama parodos anotacijoje.

Menininkams pradėjus kalbėti apie feisbuką ir bendravimą jame, imu žiovauti. Rinkodarininkų įžvalgos šiuo klausimu nepalyginti įdomesnės. Neironizuoju. Tačiau į šią J. Rekevičiūtės estampų ekspoziciją ilgokai žiūrėjau iš toli. Paskui dar ilgiau – iš arti. Į atidarymą susirinkę menininkės bičiuliai džiaugėsi atpažinę įrašų autorius ir sutiko arba nesutiko su įrašais. Trumpai tariant, matė ir vertino atspaudus kaip vaizdus kompiuterio monitoriuje. Tuo tarpu parodai atrinkti ir sumaketuoti vaizdelius – bene pati lengviausia darbo dalis. Tuomet jie skaitmeniniu būdu spaudžiami ant specialaus lakšto ir prasideda darbo procesas. Apgalvojama struktūra ir kompozicija, tuomet – raižomas linoleumas. Čia jau viskas turi būti nuspręsta ir gerai apskaičiuota – juk norint ką pakeisti teks viską pradėti nuo pradžių. Paruoštas raižinys kuo tiksliausiai dedamas ant skaitmeninio vaizdo, padengiamas norimais dažais ir kišamas po presu. Tuomet laukiama, kol dažai išdžius, ir vėl kartojama: tikslumas, dažai, presas. Pavyzdžiui, šioje parodoje esančių estampų sodriai juodumai išgauti reikėjo apie dešimt juodų ir baltų dažų sluoksnių.

Ričardo Rickevičiaus nuotrauka

Parodoje įdomiau stebėti juodos ir baltos spalvos struktūras ir bendrą kiek geometrizuotą visumą, kurią sudaro vienas šalia kito sukabinti kūriniai. Vienodai margą „feisbukinį“ ritmą vietomis nutraukia labiau transformuoti elementai – į tuos pačius rėmus perkelti ankstesnių J. Rekevičiūtės kūrinių fragmentai ar tiesiog – tuštuma. Logiškas (nors ir negailestingas įdėtam darbui) sprendimas sukabinti darbus vieną šalia kito – tarsi kokius raštelius skelbimų lentoje. Visai kaip internete susigrūdę vaizdai ir mintys lipa vienas kitam per galvą ir protui tenka įtempti vadeles, kad ilgesniam laikui apsistotų ties kuriuo nors vienu. Priėjus arčiau – įdomu stebėti įspaudų reljefą, gilų juodų dažų blizgesį ir jo kontrastą su skaitmeninės spaudos pikseliais. Įsivaizduoti ranka linoleume raižomus tekstus. Juk visiška nesąmonė – ranka raižyti ir sluoksnis po sluoksnio spausti tai, kas tėra laikini, impulsyvūs įrašai internete. Įdomu, koks būtų feisbukas, jei vienam įrašui reikėtų bent savaitės darbo?

Paroda Kauno galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) vyks iki birželio 19 d. Tai šiuolaikinio meno festivalio „Kaunas mene. Kalbėjimasis“ dalis.