Žalias pasas
TOMA ŠVAŽAITĖ
Šešiolikos metų sulaukusiam asmeniui išduodamas nacionalinę tapatybę patvirtinantis dokumentas – pasas. Menininkas savo ruožtu kūrėjo tapatybę pasirenka pats, neatsižvelgdamas į amžių ar rasę, o tuo labiau instituciją, kuri prisiima galią išduoti pasą. Demokratiškojo projekto „Jaunieji. Žalia sąmonė“ siekiai skatinti, remti, palaikyti jaunus menininkus pasirodė gana kampuoti parodos „Pasportas“ kontekste (ji eksponuota Vilniuje, galerijoje „Kairė–dešinė“, vėliau perkelta į „Meno parką“ Kaune). Konkursinė paroda kvietė Vilniaus dailės akademijos studentus apsvarstyti savo, kaip pradedančių kūrėjų, tapatybę, „meno kūrėjo formalaus paso dar neįpareigotą kūrybinį kelią“ ir pasirinkimą būti menininkais apskritai. Visa tai apipinama „žalumu“, kuris pasibaigs, suprask, studijų užbaigimu ir profesionalaus menininko diplomu.
Gabrielė Tamoliūnaitė. Beasmenis. 2012
Čia iškyla du klausimai. Pirma: kodėl jauni kūrėjai yra nusiteikę konformistiškai ir leidžia institucijai spręsti dėl jų „žalumo“ ir pajėgumo gauti ar negauti kūrėjo pasą? Antra: kodėl pakviesti apsvarstyti kūrėjo tapatybę menininkai į tai pasižiūri gan atmestinai? Ekspozicijoje neišryškėja gilesnių dalyvių savirefleksijų ar kitų tapatybinių dimensijų.
Norint apsvarstyti šiandieninį menininko įvaizdį visuomenėje ir santykio su ja pasikeitimą istoriniame kontekste, būtų tikslinga pradėti nuo modernizmo. Būtent šioje epochoje menininko genijaus samprata pasiekė kulminaciją. Kūrėjas buvo mistifikuojamas, idealizuojamas, o jo veikla pakylėta iki unikalios dieviškosios kūrybos. Menininkas konfrontavo su aplinka, kūrė atsiskyręs nuo bendruomenės, o meno objektai buvo laikomi paties autoriaus, o ne išorinio pasaulio refleksija.
Nuo išgrynintos estetikos link minties galios nuvedė konceptualistai. Čia nuskambėjo garsioji frazė: „Kiekvienas yra menininkas.“ Vėliau postmodernistai nuvertino ne tik menininko genijaus, bet ir išaukštinto meno kūrinio statusą. Šalia plėtojasi socialiai ir politiškai angažuotas menas, neatsiejamas nuo sociokultūrinių intervencijų. Menininkas tampa politinių idėjų agitatoriumi ir socialinės realybės kritiku. Dar galima išskirti menininką kaip tapatybių (rasės, klasės, lyties ir t. t.) tyrėją ir menininką bendraautorį, kuris tampa kūrybinių industrijų (o kartais tik industrijų) įkaitu.
Per istoriją būtų galima rasti įvairių menininkų „rūšių“ ir vaidmens transformacijų. Visa tai užbaigtų poststruktūralistų „autoriaus mirties“ sąvoka. Nužudydami menininką šios teorijos šalininkai dėmesio centrą perkėlė į suvokėją. Nei kūrinys, nei jo autorius jokios reikšmės nebeturi – svarbu tik tai, kas plyti tarp suvokėjo ir meno kūrinio. Nėra kitų prasmių, tik tos, kurias pagamina meno vartotojas.
Taigi, vartoju ir galvoju: kas yra menininkas šiandien? Naiviai norėčiau sakyti, kad mano paminėtos (ir nepaminėtos) skirtingos menininko sampratos ne panaikina viena kitą, o papildo. Juk šiuolaikinėje visuomenėje funkcionuoja įvairiausi menininkų tipažai ir modeliai. Visi jie yra gan lengvai atpažįstami, išmokus skaityti skirtingus kodus.
Kaip minėjau, asmens tapatybę patvirtinančiu dokumentu laikomas pasas, menininko – jo kūriniai. Tačiau nemanau, kad šiandien tai vis dar galima laikyti neginčijama tiesa. Dabar menininko vertinimo kriterijus – įvaizdis + produktas (o kartais tik įvaizdis). Tai yra sąmoningai sukonstruoto ar iš prigimties įgyto įvaizdžio, kalbėjimo būdo, idėjų deklaravimo modelio, gyvenimo stiliaus ir, žinoma, meno kūrinių vertinimas. Puikus pavyzdys galėtų būti žymaus kompozitoriaus pasirinkimas visą gyvenimą vilkėti to paties modelio rūbą. Kai kurie čia gali įžvelgi laikyseną, kad atmetus beprasmius materialius papildus, tokius kaip rūbai, maistas, gyvenamosios vietos prabanga ir pan., lieka grynoji forma – kūryba, ką, kai kurių manymu, ir nori pabrėžti idėjos autorius, o man čia kvepia reklama.
Dar radikalesnis požiūris būtų menininko kaip savaiminio meno kūrinio traktavimas visuomenėje. Kaip žinome, septintajame dešimtmetyje Andy Warholas pirmasis sukūrė save kaip meno kūrinio fenomeną, tapdamas atpažįstama popkultūros ikona. Nuo tada buvo prigaminta daug ikonų. (Vakar buvau „Fluxus ministerijoje“. Ten visi menininkai.) O šiuolaikinio menininko įvaizdžio visuomenėje kulminaciją (be papildomų klišių, tokių kaip „skandalingiausias“, „kontroversiškiausias“ etc.) įvardinčiau vienu žodžiu, viena pavarde – Damienas Hirstas. Šio menininko veikla sugestijavo visiškai naujų klausimų kėlimą meno lauke, o ateinančių kartų menininkus atvedė į aklavietę.
Deja, negalime išvengti konteksto, o ir istorija nuolat kvėpuoja į nugarą. Žmogus linkęs mąstyti ne destruktyviai, o nuosekliai, kurdamas bendrą naratyvą. Po progresuojančių provokacijų ir įvykusių transformacijų dailės lauke jauniems menininkams būtina apsvarstyti savo poziciją meno istorijoje. Ką apskritai reiškia būti kūrėju po Warholo arba Hirsto? Būtent to ir trūko ekspozicijai „Pasportas“ – jaunų kūrėjų žvilgsnio į praeitį ir individualaus, bet kartu bendro naratyvo pynimo žvelgiant į ateitį.
