Vietoraščiai

balchašo eil.

dienos sulenda į sraigių urvus
ir keliauja per jūras atrasto laiko
per marias darbų nudirbtų
ir naktis neatrodo ilga
ir naktis tamsi nebėra
tiktai žmonės sumigę
armatūros kankorėžiuos
žiba jų dantys ir kaulai
ir naktis neatrodo šilta
ir naktis yra apgaulinga –
poliarinė vasara baigias
sirenų kauksmais
miestas baigiasi dūmais
išmestais vario gamyklų
į ežero dugną –
ši naktis negamina šviesos
ši naktis nesibaigia

2008 viii 12 Klaipėda


gaisras nerijoj

pabudau
lyg gremžčiau save
nuo pageltusio popieriaus
lyg ruduo atkartotų žąsų
išskridimo kritimą
per laikmetį vangų
ir trumpesnį
nei įprasta:
mąžtantis aš
neišskaitomas
iš verlibro kirmgraužų rankomis
degančiuos krūmuos –
buratino galva

2004 iv 20 / 2006 vii Vilnius


/ / /

jie krauna naktį
ir išveža plieno laivais
per neskęstančią jūrą
o mėnuo dainuoja
geltonu dalgiu
ir aplink raibuliuoja –
ne toli ne arti
ketaus krante –
miestas išblyškęs
žmonės išmigę
ir gatvės ir skverai
sutilę į žodžių kranus
į eilėraščių triumus
į šiaurės pašvaistės šalčiu
alsuojantį baltijos gomurį

2009 vii 21 Klaipėda

.

jurbarko eil.

Vitai

visa tai atsitiks
jūros mieste
anapus kranto ir baržų
anapus bangolaužių
subestų į pavandenijusį smėlį –
tam kad atklystumėm čia
tam kad liktumėm

vienam
jūros
gyvenimui

2011 iv 27 Narvikas

.

klagenfurto eil.

griūtis nemirtinga
tartum atomazga
lėtas rugpjūtis
mašinos
kylančios dulkėmis
autobano bedugnė
degalinės gandonas
dešrainis
yra eilėraščio formos
ir niekas
kitas taip naktį tavęs
neišgydys tik miegas
atmerktomis
tiktai miegas šlaite
žolėje aukštoje
lig dangaus
įstrigusiam krūmuose
degant
šaltiems vabalams:
šis
turistas

2004 iv 14 Vilnius

.

peronas

eižėjančios naktį plytelės
ir kuprinių vienatvė
sukiša bėgių rankas
į raudoną rytų horizontą

ir peronas tuštėja
ir palmės vėluoja
ir žmonės miega ramiai –
užmušti svetimo nuovargio

ir poetas sustingęs
po byrančiom švieslentės sėklom
atsiklaupęs
prieš popieriaus lakštą

priešais save – ištrintą
iš paskutinio maršruto –
sutryptą
centrinėj žemės stoty
kaukšinčio mėnesienos švytėjimo

2009 iv 08 Pločė / 2011 v 21 Narvikas


salar de uyuni eil.

tai galėjo įvykti
ir kitoje
žemės rutulio vietoje
altiplano mieste
druskos
ežero gylyje
tai galėjo įvykti
ir kitam
mūsų eros matavime
laiko vaikystėje
aptiktoje
kartografiniam rojuje

šis žemėlapis dingo
vos užfiksuotas
jis buvo žiūrėjimo
į anapus
pro sapno vartus
į istorijon
atsitraukusias patirtis
į eilėraščius –
suanglėjusius stiklo
miškus

2002 ix–2006 vii Klaipėda

.

potvynio užrašai

nešu su savimi krantą
prikrautą tylos tuštumos
raibuliuojančio juodo balasto
lietaus vabalų ir mašinų
velkančių paskum save
šviesmečius
joms nepriklausančio laiko –
nešu atoslūgio atliekas
akmenų plūdurus
žalią medienos masę
nežinia iš kur atplukdytus
kietus putėsius
ir geismą visa tai sustabdyti –
nustot daužius save
į tai ko negali atiduoti
negali pasidaryti iš to
ką radai viename iš savo gyvenimų
ant boluojančio putplasčio

2006 iv 04 San Simeonas / 2011 v 21 Narvikas

.

saaremaa eil.

kur
išsiilgus molio sulysti
– — – – -
į ką
suleisti žievei
skirtus dantis
– — -
ūkti vėjuje iki perbalimo
– –
melstis
įsikniaubus į akmenis
- — – —
tapti potvynio pėdomis
– – –
virsti ūkanų reginiu

kelias sueina į vandenis
į pakrantę mėnulio spalvos
į nendrynus
suaustus lyg vėliavos
tolimiausio pusiasalio
pilno žuvėgaudžių klyksmo
nedangaus mėlynumo eglynų
– –
vėžių džipams
- – -
putplasčio plaustams

2007 i 05 Vilnius

.

solovkų eil.

nejaučiu nebejaučiu
užšaldytas dirvožemy saulėlydžio
druskų kristalais sniego daigais
žodžių akivarais – galiu sustingti
į vandenį galiu virsti kurmių urvakeliu
nešdamas juodeglių sėklas
per jūrines tundras per tamsą
nors vienas
esu panašesnis į pusę sudegusio
miško – tai jis pasitraukia anapus
šniokštimo – luotai ir žievės
kabelių linijos –
jūra yra netolies
vėjas yra kaip ir smėlis –
nebylūs ir birūs o dulkės kartojasi
einant per jas nykstant
iš pusiasalio kontūro –
tai jis nakties pakraštys
dviejų balsų vienuolynas

2005 xi 29 Vilnius


phuketo eil.

vandenynas yra vertikalė
negailestingai rimuojanti daiktus
cunamio eilutėse — –
tarp asbesto dulkių
ir kokoso drožlių
besidriekiantis poilsiautojų pliažas –
nebuvimo sala –
tiems kas norėtų praleisti
dar vieną gyvenimą

taip
kad galėtų
jį keisti

2004 xii 29 Klaipėda / 2011 iv 14 Narvikas


tabošaro eil.

jie atėjo numirti
su įkalta žvaigžde
lūpose
įsitempę tarp jūrų
savo vaikišką neviltį –
surūdiję kalno papėdėje
antkapiai – kalnas
iškastas iš atminties
ir išvežtas
susprogdinti į šiaurę
kur nėra atminties
tiktai ledas –
žemėj ore
veiduos ir kraujyje
– — –
kad iš nakties
kas nors išpjautų kūjį
kad kaltų dieną
visą dieną tol
kol vakaras liktų
kad mėnuo virstų įsiūčiu
ir amžinu kerštu
vaikystei praeičiai ir jūroms
kurių čia nėra
ir niekada nebuvo

2007 viii 22 Chudžandas / 2011 v 25 Narvikas

.

/ / /

toli niekur
žmonės yra
vabalai

širdies dydžio
ežerynų balsais

rūdies rūgštumo
ir tu
neįžiūrintis tų
kurie save susapnavo

ši vieta yra laikas
kuris tariamas taip
tarsi viso to ir nebūtų

šitą vaizdą
matei vienintelį kartą
sekdamas tėvą
ir motiną

smėlio pavidalo
rūbais

2005 vii 09 Rėzeknė


Autorius pageidavo likti nežinomas.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.