Poezijos rašymas intymus

ILYA KAMINSKY (g. 1977) – poetas, dėstytojas, poezijos leidinių redaktorius, renginių organizatorius, užburiantis intensyviu pozityvumu, autentišku kūrybingumu, neatidėliotinu poreikiu perduoti esminį poetinį pranešimą. Gimęs Ukrainoje, žydų šeimoje, vėliau su šeima emigravęs į Jungtines Valstijas, rašantis rusiškai ir angliškai, vos dvidešimties sulaukęs stulbinančio pasisekimo neaprėpiamoje Jungtinių Valstijų poetinėje arenoje, jis lieka ištikimas asmeniniam ir poetiniam intymumui, diskretiškumui. Jo kūrybinis pasaulis persmelktas rusiško lyrizmo, egzodo, netekties motyvų, tačiau labai šiuolaikiškas, aktualus, liūdnai linksmas.

Lietuvos poezijos gerbėjams I. Kaminsky pažįstamas iš 2011 metų „Poetinio Druskininkų rudens“. Jo eilėraščių paskelbta renginio almanache „Poetinis Druskininkų ruduo 2011“. Šią vasarą poetas vėl viešės Lietuvoje ir dalyvaus Vilniuje rengiamuose Vasaros literatūros seminaruose (Summer Literary Seminars).

– Kada pirmą kartą susipažinote su poezija? Kada pradėjote mokytis anglų kalbos ir kaip atsitiko, kad ja pasirinkote rašyti?

– Prieš mums atvykstant į Ameriką jau kurį laiką rašiau eiles rusiškai. Kai atvykome į šią šalį, man buvo šešiolika. Įsikūrėme Ročesteryje, Niujorko valstijoje. Pasirinkimo rašyti angliškai klausimas tuomet būtų buvęs ironiškas, nes nė vienas nemokėjome angliškai. Aš vos ne vos atpažinau raides. Tačiau atvykimas į Ročesterį buvo laimingas atsitiktinumas, stebuklinga dovana, jaučiausi kaip atvykęs į kokį „Yaddo“. Ten nebuvo ko kito veikti, tik rašyti eiles! Taigi, kodėl angliškai, o ne rusiškai? Tėvas mirė 1994 metais, praėjus metams po mūsų atvykimo į Ameriką. Išsyk supratau, kad nesugebėsiu apie jo mirtį rašyti rusų kalba, kaip vienas autorius sako apie savo mirusį tėvą: „O, netapk tik gražiomis eilėraščio eilutėmis!“ Pasirinkau anglų, nes niekas šeimoje tos kalbos nemokėjo, niekas, su kuo kalbėjau, negalėjo perskaityti to, ką rašiau. Aš pats jos nemokėjau. Tai buvo lygiagretė realybė, beprotiška laisvė. Taip yra iki šiol.

– Kokiomis aplinkybėmis būdamas paauglys atvykote į JAV?

– Brolis išvyko pirmas. Jis įsimylėjo merginą, kuri buvo beišvykstanti į Ameriką, vedė ir išvažiavo. Tačiau tėvas nenorėjo važiuoti. Odesa tėvui buvo ne tik namai, tai buvo jo gyvenimas. Imigracija – sudėtingas žaidimas. Niekam nerekomenduočiau. Tai milžiniško emocinio pasikeitimo laikas. Ji laužo gyvenimus. Bet žlugus Sovietų Sąjungai žydų šeimai Ukrainoje gyventi tapo nepalyginti sunkiau. Sovietų laikais tėvas buvo turtingas, todėl galėjo papirkti valdininkus mainais už mūsų saugumą. Vėliau, nepriklausomoje Ukrainoje, partijos nariai gana atvirai virto mafijos nariais, todėl tapo beveik nepaperkami. Be to, tėvo turtą pradangino infliacija. Tai buvo smarkių pilietinių neramumų laikai. Kaimynėje Moldovoje vyko karas, ant mokyklų krito bombos. Vieni mūsų draugai paliko namus nešini viena apatinių pora ir niekada negrįžo. Kai 1993 metais Jungtinės Valstijos patvirtino mūsų, kaip politinių pabėgėlių, paraišką, išvykome.

– Kaip prisitaikėte prie gyvenimo Jungtinėse Valstijose? Ar pradžioje buvo sunku? Ar patyrėte didelį kultūrinį šoką? Ar kartais dar grįžtate į Ukrainą? Ar ilgitės jos?

– Kaip sakiau, atvykome į Ročesterį Niujorko valstijoje. Kultūrinį šoką? Aš asmeniškai išvykimą suvokiu kaip neapsakomą dovaną. Žmogus iš karto gali žvelgti į savo praeitį, tarsi ji būtų miestas slėnyje, o jis skristų virš to miesto. Ir tai ne sapnas. Ne, niekada negrįžau. Jau beveik dešimt metų. Ukraina jau nebe ta. Jie netgi kalba kita kalba, ukrainietiškai. Šalies, kurią palikau, nebėra, ji išliko tik mano vaizduotėje. Tai tikriausiai gerai. Tačiau turite suvokti ir kai ką daugiau: kaip galiu grįžti į gimtąjį miestą kaip turistas? Būtų labai vulgaru. Žmonės ten kenčia, suprantate. Negaliu turistauti po jų kančias.

– Koks jausmas rašyti plačiai mėgstamas eiles negimtąja kalba? Ar pradžioje nebuvo keista? Kaip jaučiatės dabar rašydamas rusiškai, juk jau ilgai gyvenate Valstijose?

– Na, reikėtų pradėti nuo to, kad vis dar rašau rusiškai. Ir daug skaitau rusiškai. Ar laikau save amerikiečių poetu? Taip. Tačiau privalau atsakyti į klausimą, ką reiškia būti amerikiečių poetu. Kokia mano amerikietiška patirtis? Ji susideda iš to, kad juokiuosi su draugais, myliuosi su mergina, pykstuosi su šeima, myliu savo šeimą, myliu vandenyną (myliu vandenį), mėgstu keliauti traukiniu, mėgstu šią žmonių kalbą. Tačiau tai būdinga visiems, ar ne? Taip. Ir todėl pašėlusiai priešinuosi etiketėms „rusų poetas“ arba „poetas emigrantas“ ar net „amerikiečių poetas“. Esu žmogus. Nuostabu būti žmogumi.

– Kodėl rašote eiles?

– Nes negaliu sustoti. Kaip sako tėtušis Yeatsas, „ginčas su kuo nors kitu yra retorika. Ginčas su pačiu savimi – poezija.“ Lyrinis balsas pirmiausia yra žmogaus balsas, kurį visi turime. Poezija yra tarptautinė kalba. Karvėms fleita grojančio berniuko įvaizdis iš Horacijaus eilėraščio prieinamas visomis kalbomis, suprantamas visoms civilizacijoms. Man patinka kalbos: anglų, rusų, ukrainiečių, slovėnų, bulgarų, lenkų ir taip toliau. Tačiau pripažįstu, kad poezijos kalba yra aukščiau už kalbą. Tai, kad eilėraščius rašau keliomis kalbomis, tik patvirtina mano teiginį.

– Ką galvojate apie poezijos vertimo mechanizmą? Jos dvasią? Ko ir kiek prarandama verčiant? Ar verčiate savo poeziją?

– Achmatova yra pasakiusi, kad poezijos vertimas – tai tarsi savo paties smegenų ėdimas. Gana aiškiai suprantu, ką ji nori pasakyti, tačiau tai žiauri tiesa. Manau, kad vertėjo darbas ir požiūris yra labai svarbi užduotis. Ko vertime netenkama? Daug ko? Gimtosios kalbos melodijos, tam tikro archetipinio, kultūrinio betarpiškumo. Tačiau kas atrandama? Kas išsaugoma? Įvaizdis išlieka, jei vertėjas įgudęs (ir jei jam sekasi), jis išsaugo ritmą.

– Be kitų apdovanojimų, neseniai laimėjote Ruth Lilly poezijos stipendiją. Jūsų poeziją šlovina garbiausi Amerikos poetai, tačiau liekate stulbinamai kuklus ir tai neatrodo apsimestinai! Kaip visa tai paveikė Jūsų kūrybą? Kaip jautėtės, sulaukęs šitiek žymių poetų pripažinimo pačioje rašytojo karjeros pradžioje, būdamas toks jaunas?

– [...] Pagyros, pripažinimas, apdovanojimai, knygų leidimai yra nuostabus dalykas ir jaučiuosi nepaprastai – nepaprastai – už juos dėkingas, tačiau kaip jie susiję su mano poezija? Niekaip. Kai prisėdu užrašyti eilutės arba ją niūniuoju sau po nosimi, arba kai tą eilutę pasakau draugui – tą akimirką mano gyvenimas priklauso nuo jos! Ji yra mano būtis, balsas, atmintis, vaizduotė – o šie dalykai intymūs. Poezijos rašymas yra intymus. Taip, daugelis atkreipia dėmesį, kad mano poezija patinka publikai. Tačiau tas „patikimas“ tėra gebėjimas intymiai bendrauti su daugeliu žmonių vienu metu. O dėl amžiaus, na, man jau beveik dvidešimt šešeri (dabar poetui trisdešimt ketveri – E. K.). Didis rusų poetas Lermontovas dvidešimt šešerių jau buvo miręs. Taigi, man… tarsi… reikia laikytis kitų standartų, ar ne?

– Kokia pirmoji Jūsų poezijos publikacija?

– Vaikystėje Odesoje nemažai savo kūrybos paskelbiau laikraščiuose. Būdamas dvylikos trylikos rašiau straipsnius proza. Džiaugiuosi, kad pradėjau nuo prozos, dabar bent jau netenka dėl jos raudonuoti. Poezija man visuomet buvo intymus užsiėmimas. Apie ją nesiskelbiau. Tačiau 1992 metais Odesoje išleidau knygelę, tai buvo poezijos ir prozos derinys pavadinimu „Blagoslovennyj gorod“, laisvai išvertus tai būtų „Palaimintas miestas“.

– Ar niekuomet negalvojote, be poezijos, rašyti ir prozą?

– Taip, nesiliauju apie tai mąstęs. Grožinė kūryba yra pasakiškas dalykas. Manau, kad šio šimtmečio romanų ir apsakymų pramonė nuostabi. Kai kuriuos prozininkus mėgstu labiau nei daugelį poetų, pavyzdžiui, Isaaką Babelį ir Vladimirą Nabokovą. [...]

– Sunkus klausimas. Kaip apibūdintumėte savo kūrybą, stilių, literatūrinį skonį?

– Na, pamėginkime šitaip: seni mano eilėraščiai nuobodūs, nauji – malonumas. Tikrai. Ne, ne visai. Na, gal. Truputį pasiginčysiu pats su savimi. Ar esu poetas? Taip, esu poetas. Tačiau pirmiausia esu žmogus ir jei nesugebu to pripažinti savo poezijoje, ją išduodu. Apie ką rašau? Apie tai, apie ką rašoma tūkstančius metų: elegijas, garbinimus, džiaugsmą, žaismingumą, geismą, anekdotą, ašarą. Mėgstu rašyti ilgus eilėraščius – penkių, dešimties, dvidešimties puslapių. Kartu man esmiškai svarbus dėmesys detalėms. Kaip Paulis Celanas [...] kažkur sako: „Dėmesys yra natūrali dvasios malda.“ Na, o dėl naujų mano eilėraščių – apie juos kur kas linksmiau kalbėtis. Šiuo metu rašau ilgą eilėraštį apie šalį, kurioje visi žmonės kurti. Tai eilėraštis apie tylą. Pats esu kurčias. Ir kalbu į tylą, ir vėl į tylą, žinodamas, kad tyla mane verčia kalbėti. Ar tai žmogiška dilema? Žinoma. Taigi šiame naujame eilėraštyje yra daug klausimų (kaip mano žydė mama sako: „Jis atsako klausimu į klausimą“), yra apie ką pagalvoti. Tačiau yra nemažai ir ilgesio, keiksmų, dulkinimosi, mirties, garbinimo, įsiskaudinimo ir netgi kalbėjimosi apie tai su vaikais.

– Sakote, kad daug to, apie ką rašote, kyla iš Jūsų vaizduotės. Ji turėtų būti ypatinga. Tačiau kai kas tikriausiai ateina ir iš gyvenimo. Ar Jūsų kūryboje yra veikėjų iš Jūsų gyvenimo? Rašote daug eilėraščių apie savo tėvą. Kiek žmonės Jus paveikė ir (arba) įkvėpė rašyti?

– Na, vargu ar aš išpažinties poetas. Siekiu būti dvasingu poetu. Siekiu tapti geru pasakotoju. Siekiu užfiksuoti tuos palaimingus būties akimirksnius. Tačiau šeimos pasakojimai – ne man. Naudoju personažus, balsus, mylimosios prisilietimą, žinoma – tai, kas yra tiesa, kitaip nebūčiau nuoširdus. Tačiau tokia atmintis be galo „selektyvi“. Tuos eilėraščius galima vadinti „kūrybiniais memuarais“. Galiu duoti pavyzdį iš knygos „Musica Humana“, kurioje kalbu apie Osipą Mandelštamą. Jis buvo nužudytas, o jo žmona Nadežda ištremta. Tačiau mano senelis taip pat buvo nužudytas 1937 metais, o močiutė dvidešimčiai metų ištremta į Sibirą. Taigi, kai kuri medžiaga ir iš mano gyvenimo.

– Kokie keli Jūsų mėgstamiausi poetai ir rašytojai?

– Horacijus, Vergilijus, Šekspyras, Katulas, Puškinas, Mandelštamas, Pasternakas, Achmatova, Cvetajeva, Montale, Dickinson, Ungaretti, Parra, Kavafis, Celanas, Traklis, Rilke, Anna Swir, Anna Kamenska. Ir daugelis kitų. Neįmanoma visų išvardyti. Galiu pradėti nuo Audeno arba Sapfo, arba Andrew Marvellio. Man patinka Miltonas ir man patinka Mickevičius. Vardiju be jokios tvarkos. Galėčiau paminėti dar kokius penkiasdešimt ar šimtą vardų.

– Redaguojate žinomą internetinį žurnalą „In Posse Review“. Kas tenai atvedė? Kokie šio darbo džiaugsmai ir rūpesčiai? Ką galvojate apie internetinius literatūros leidinius? Kokie jų pranašumai ir trūkumai?

– Žurnalas „In Posse Review“ – didžiulis malonumas. Prieš kokius trejus metus nusiunčiau savo eilėraštį Mike’ui Neffui, „Webdelsol.com“ redaktoriui. Jis atrašė ir paklausė, ar nenorėčiau redaguoti žurnalo „In Posse“ poezijos skilties, nes leidinys yra „Webdelsol.com“ ir Rachel Callaghan, mano nuostabios kolegės, kūrinys. Pakilimai ir nuosmukiai? Na, reikia užsiimti tokiais dalykais kaip teksto apipavidalinimas, o tam ne visada turiu pakankamai laiko. Tačiau būna nuostabu gauti pirmakursio eilėraštį ir nesusilaikius išsižioti: oho! Man labai patinka tokios akimirkos. Visuomet be galo malonu netyčia gauti kokio nors poeto, kurio kūryba metų metais gėrėjausi, eilėraštį. Tai stebina ir palieka didžiulį įspūdį: jis nori spausdintis mano leidinyje! Kalbant apie internetinę leidybą, man atrodo, kad tai nuostabus – nuostabus! – dalykas. Ji atveria daugiau demokratijos, tačiau moko ir to, kur demokratija privalo baigtis ir kur privalo prasidėti literatūrinis skonis. Man, kaip literatūros redaktoriui ir rašytojui, tai itin vertinga pamoka. Internetinė leidyba suteikia tiesioginio bendravimo pojūtį, tai, kad ne tik perduodi ką nors nepažįstamiems, bet ir su jais tiesiogiai bendrauji. Man labai patinka šis elektroninės leidybos aspektas. Taip pat, kadangi esu rusakalbis, gyvenantis ne Rusijoje, internetui esu be galo dėkingas už tai, kad galiu sekti šiuolaikinės literatūrinės erdvės naujienas. Gal tai Jus ir nustebins, bet Džordžtauno universitete, kur baigiau bakalauro studijas, buvo dėstomas kursas „Šiuolaikinė rusų literatūra internete“. Jis buvo labai paklausus. Taigi, tiesioginio bendravimo požiūriu elektroninė leidyba, manau, gali labai daug duoti.

– Ar mėgstate rašyti ypatingoje vietoje, ar rašote, kur galite, kada galite?

– Neturiu ypatingų vietų. Šiuo metu džiaugiuosi rašymui radęs vieną kitą valandą. Gebėjimas rašyti bet kada ir bet kur yra nepamatuojama dovana, už kurią esu neapsakomai dėkingas.

– Esate vienas organizacijos „Poetai už taiką“ („Poets for Peace“) įkūrėjų. Papasakokite apie tai.

– […] Šią organizaciją įkūriau su teisininke Paloma Capanna 1990 metais, užsitęsusios krizės buvusioje Jugoslavijoje metu. Tačiau organizacijos veikla iš tiesų įsibėgėjo po Rugsėjo 11-osios įvykių. Rengiame daugiau nei 100 skaitymų skirtingose šalyse ir beveik visuose didžiuosiuose JAV miestuose. Sumanymas yra kviesti poetus nemokamai dalyvauti skaitymuose ir rinkti klausytojų aukas tokioms pagalbos organizacijoms kaip „Gydytojai be sienų“, „Survivors International“, Raudonasis Kryžius ir taip toliau. Daugelis garsių poetų mums skaitė nemokamai. Daug eilinių poetų ir organizacijų mus rėmė ir, ačiū Dievui, remia iki šiol. Man regis, nuostabu pakviesti poetus dalyvauti skaitymuose ir taip padėti pagalbos organizacijoms. Įkūrėme ir apdovanojimą jauniems poetams. Dirbame ir su kitomis organizacijomis, tokiomis kaip Jungtinės Tautos, su kuriomis vykdome projektą „Civilizacijų dialogas per poeziją“. Esame visuomet atviri naujoms bendradarbiavimo galimybėms.

– O dabar neišvengiamas klausimas apie patarimus jauniems rašytojams: ką patartumėte kitiems jauniems žmonėms, kurie nori kurti literatūrą?

– Pasakysiu tai, ką mano mokytojas patarė man. Išmokite intymumo. Tik kai išmoksite intymumo su savimi, galėsite pradėti rašyti. Daug skaitykite. Taip, daug skaitykite. Skaitykite viską.

Kalbėjosi Colleen Marie Ryor

http://adirondackreview.homestead.com/interviewkaminsky.html

Vertė Eglė Kačkutė