Nealmanachiškai sėkmingas almanachas

MARIUS PLEČKAITIS

Poezijos pavasaris 2012. Sudarė Giedrė Kazlauskaitė, Marius Burokas, Benediktas Januševičius. V.: Rašytojų sąjungos fondas,
2012. 303 p.

Taigi nusileido dar vienas paukštiškas „Poezijos pavasario“ almanachas. Kaip ir kasmet – nusileido gegužę. Kaip ir kasmet – jame įsikūręs nemenkas poetų pavardžių sąrašėlis. Kaip ir kasmet – jį skaitome, kedename ir domimės, ieškome naujienų ir pozityvių kryptelėjimų nuo įsisenėjusio šablono. O esminių kryptelėjimų yra.

Pirma, almanacho sudarytojai Giedrė Kazlauskaitė, Marius Burokas ir Benediktas Januševičius tekstus susirinko patys. Taigi sėdėjo žmonės prie kompiuterių ar popierinių literatūros laikraščių / žurnalų („Šiaurės Atėnų“, „Literatūros ir meno“, „Nemuno“, „Metų“, „Kultūros barų“, „Gintaro lašų“, „Naujosios Romuvos“) archyvų ir rinko patikusius 2011 metais publikuotus tekstus. Šiemet variantui „aš siunčiu, tu spausdini“ buvo iškelta raudona vėliavėlė. Iš pradžių dar kilo tam tikrų prieštaringų reakcijų, bet gale viskas išėjo taip, kaip ir turėjo išeiti, – teigiamai. Buvo atsikratyta atgyvenusios būtinybės ieškoti nepublikuotų tekstų ir kažkodėl juos siųsti gerajam almanacho sudarytojui, kuris tau net lito neduos. Deja, ši perspektyvi sistema kitais metais vėl gali būti nugrūsta į paribius, almanacho rinkimą perėmus kitiems. Palinkėkime, kad taip neatsitiktų.

Antra, gerokai sumažintas poetų skaičius (lietuvių – apie 40); anksčiau būdavo kone du kartus daugiau. Be poezijos, yra dar devynios anketos, į kurias atsakė įvairių kartų poetai, rašytojai. Tai almanachą daro patrauklesnį ir imliau skaitomą.

Trečia, almanachą išleido ne „Vaga“, o Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, tiksliau – Rašytojų sąjungos fondas. Nors pastarajai leidyklai vieną kitą kartų žodį apie leidžiamus lietuvių romanus ir poezijos rinkinius pasakyti irgi galėčiau, šįkart susitvarkyta gerai. Išpūstą arti trisdešimties litų kainą pakeitė perpus mažesnė. Atsisakyta nereikalingo kieto viršelio. Vietoj jo pasirinktas dvigubas su atlanku, kuris taip pat neatrodo pigiai ar „chaltūriškai“. Apskritai tai pats stilingiausias „Poezijos pavasario“ almanachas, kokį esu matęs. Nors Andrius Jakučiūnas neseniai prie baro ir pasidalino mintimi, kad knygos išorė nėra svarbi, ji turi bent jau stiprią antraeilę reikšmę. Nesinori net kalbėti apie idiotiškus keleto praėjusių metų tautinėmis spalvomis ir kitomis beprasmybėmis išmargintus viršelius. Gundo ir neįprastas įrišimas, savita puslapių stilistika, padorus popierius. Dailininkas – Tomas Mrazauskas.

Smagu, kad tikriausiai buvo atsižvelgta ir į mano kritiką, skirtą pastariesiems almanachams („Atgimimas“, 2011.XI.11). Nors pats esu šiame „Poezijos pavasario“ almanache ir iš pirmo žvilgsnio galbūt būtų neetiška jį perdėm girti, tai tikrai geriausias lietuviškas almanachas, kokį esu skaitęs. Vyresnieji, galite lengviau atsikvėpti. Man tik 22-eji, o tarybinių archyvų kuitęs nesu.

Nepaminėjau Donato Petrošiaus, rinkusio užsienio autorių kūrybą. Spustelkime ranką ir jam, atlikusiam neblogą darbą.

O dėl kompakto, tradiciškai prilipinto prie knygos, nebūčiau toks optimistiškas. Pavyzdžiui, „Slemo Lietuvoje!“ kompaktinė plokštelė yra tikrai pravarti ir įdomi – vaizdas, garsas, meniniai intarpai ir dialogai. Ten performatyvumas ir yra pagrindas. Tuo tarpu koks keistuolis norėtų klausytis poetų balsų ir balselių? Juk geriau pasileisti „Led Zeppelin“ ar bent Laurie Anderson, jei jau taip maga pasiklausyti poezijos. Ačiū Mindaugui Nastaravičiui ir skaitovams už darbą, bet išlaidas čia buvo galima sumažinti ir, pavyzdžiui, padalinti autoriams po 50 litų.

Baigiant seilėtis, galima suformuoti keletą išvadėlių. Faktas, kad kūrinių kokybė yra gana aukšta, dar nereiškia, kad ji negalėtų būti dar aukštesnė. O nebijant rizikuoti bankrutuojantis dalykas gali sulaukti skaitytojų pripažinimo ir meilės. Kitais metais galėtų būti ir dar kitokių pokyčių, sakykime, kiniškų sausainiukų ar bent skaitymo akinių.

Iki greito.