Literatūra filosofo knygoje

VIGMANTAS BUTKUS

Gintautas Mažeikis. Po pono ir tarno: lyderystės ir meistrystės dialektika. K.: Kitos knygos, 2012. 390 p.

Knygoje daug literatūros. Justino Marcinkevičiaus, Fiodoro Dostojevskio, Nikolajaus Gogolio, Aleksandro Puškino, Albert’o Camus, J. R. R. Tolkieno, Hermanno Hessės, Victoro Hugo etc. kūrinių personažai ir situacijos joje dalyvauja lygia greta su istoriniais veikėjais ir istorinėmis situacijomis, su dabarties lyderiais ir dabarties sociopolitinėmis konfigūracijomis. Be to, knyga, monografija, yra literatūriška iš esmės: ji parašyta nuo sauso akademizmo atitrūkusiu (ar „nutrūkusiu“) lakiu, bėgliu ir sykiu painiai vingriu, kartais klampiu stiliumi, daugiausia keliasegmenčiais ir sykiu semantiškai keliakrypčiais sakiniais, suaustais į tokias pastraipas, kurių pabaiga nebūtinai išplaukia iš pradžios. Gintautas Mažeikis ne parašo, ką yra apsvarstęs ir išgryninęs kokio nors katalogizavimo pavidalu, bet svarsto rašydamas, svarsto rašymu, demonstruodamas, kad jo svarstybos nėra ir negali būti katalogizuojamos, kaip nors griežčiau klasifikaciškai „sustingdomos“, kad jos yra gyvas procesas, ištinkantis sykį pačiu svarstymo-rašymo metu ir vėliau nebesikartojantis. Turbūt yra idealu, kai individualus mąstymo būdas atitinka individualų rašymo stilių. Lietuvoje individualiu rašymo stiliumi, tokiu, iš kurio gali greitai atpažinti autorių net nematydamas pavardės, pasižymi nedaug filosofų. Mažeikis – vienas iš jų. Jo stilius toks, kokie yra knygoje svarstomi reiškiniai: netiesinis, nelinijinis, bet rizomiškas, šakinis, tinklinis, net hipertinklinis, „įaudžiantis“ skaitytoją vienu metu į kelias problemas, į kelis mąstomus laukus, kartais įveliantis į atviras ar slaptas diskusijas su įvairiausiais autoriais ir autoritetais. Kartais atrodo, kad pats knygos autorius pasiduoda svarstymo-rašymo tėkmei, nelabai žinodamas, kur ji jį nuneš, ir tarsi laikydamas tai energinės autentikos pliūpsniu, inspiruotu mąstymo-vaizduotės-pojūčių gumulo, suvokdamas tai kaip jo aprašomos daugiamatės, daugiadimensės, be perstojo kintančios esaties įspaudą.

Monografijoje skleidžiamas pono ir tarno santykių – kaip vienų iš svarbiausių žmogiškų santykių bet kokioje visuomenėje bet kokiu istoriniu laiku – universalumas, variantiškumas, niuansuotumas ir begalinės modifikacijos. Visa tai įžeminta politekonomijoje (vienas iš dažniausiai cituojamų autorių yra Karlas Marxas), bet gijos iš jos nevaržomai nusiveja iki politinės antropologijos ir kultūrinių industrijų, iki filosofijos ir sociologijos, iki meno ir literatūros etc. O labiausiai monografijoje skleidžiama, kaip byloja jos paantraštė, lyderio ir meistro dialektika, lyderio pavidalų gausa, įvairovė, priklausymas nuo pačių skirtingiausių sąlygų ir aplinkybių. Remiantis Jacques’u Lacanu, meistras labiau siejamas su realybės, t. y. daiktų savaime, plotme, „su savo psichikos realybe: gamta, žmogaus biologija ir fiziologija, nervų sistema“, o lyderis labiau siejamas su tikrovės, t. y. simboline, jau sukonstruota, plotme ir „priklauso nuo to, kas nėra jo refleksijos objektas: nuo medijų ir technologijų raidos, nuo biologinio impulsyvumo, polinkio įspūdžiams, charizmos“ (p. 111).

Tiedvi sklaidos, ypač antroji, Mažeikiui yra pagrindinės, išplėtotos ir kiekybiškai gausiai, temiškai išskaidytai (vienuolika skyrių, per penkiasdešimt poskyrių), ir kokybiškai „tirštai“, it semiant su tankiu tinklu – neapeinant kartais pačių subtiliausių niuansų. Tačiau gilintis į jas nėra mano, literatūros žmogaus, tikslas, tad tepalauks jos šiose srityse kompetentingesnių apžvalgininkų. Mane, be knygos literatūriškumo, daugiabalsio stilistinio jos savitumo, vietomis labai aiškaus artėjimo prie eseistinės rašymo manieros ar net savitų tos manieros proveržių, šiame rašinyje domina du momentai: 1) kaip Mažeikis monografijoje interpretuoja literatūros kūrinius; 2) ar monografijoje išryškintoji lyderystės ir meistrystės dialektika, tokia, kaip pateikta, ar atitinkamai ją modifikavus, galėtų būti naudinga literatūros sociologijos, apskritai literatūros lauko tyrimams kaip produktyvus metodologinis mechanizmas.

Literatūrai, literatūros kūriniams knygoje lemta tapti pavyzdžiu tarp pavyzdžių, lemta tapti iliustracine medžiaga, daugeliu atvejų aiškiai nuestetinta, bet dar aiškiau „įelektrinta“, suvokta ir pateikiama kaip generuojanti nepaprastai gyvybingus ir universalius žmogiškosios esaties modelius. Tie modeliai įpinami į įvairius, kartais, atrodo, pačius netikėčiausius kontekstus, kurie juos aktualizuoja, padeda atsiskleisti latentinėms jų potencijoms. Kartais kontekstai nėra labai netikėti, bet nustebina „šviežumu“, operatyviu „čiadabartiškumu“. Tarkim, Camus Kaligula, tiesa, ne visai tiesiogiai, bet prisimenant Eimunto Nekrošiaus pastatymą, įsukamas į šiuolaikines politines baltarusiškas realijas, į oficialių Baltarusijos ir Lietuvos santykių peripetijas: „Dalis Lietuvos politikų įsitraukė į šią „brandaus“ Kaligulos, Lukašenkos Kaligulos, tragikomediją. Toks dalyvavimo pobūdis leidžia būti tik kvailai naiviems, nes tai vienintelė kaukė, kuri bent kiek pridengia apgailėtiną žiauraus balagano dalyvių veidą. Šiuo požiūriu Lietuva yra Baltarusijos Kaligulos veidrodis, į kurį žiūrėdamas šis gali būti ramus dėl savo teisėtumo“ (p. 253–254). Literatūros veikėjas pasitelkiamas kaip patikimas identifikacinis kodas, kaip tipinių bruožų sutelktinis pavidalas, kurio matu kažkas (Baltarusijos prezidentas ar kt.) „matuojamas“.

Kitas simptomiškas literatūros įtraukimo atvejis: Dostojevskio pasakojimas apie didįjį inkvizitorių aptariamas Peterio Sloterdijko cinizmo tyrimų kontekste, pritraukiant Niko Kazandzakio „Paskutinio Kristaus gundymo“ motyvus apie išdavystės ambivalentiškumą, o baigiant tuo, ką būtų galima pavadinti bučinio antropologija pačia plačiausia prasme. Nuo evangelinio Judo bučinio ir Dostojevskio kūrinio Kristaus bučinio „į bekraujes devynių dešimčių metų [didžiojo inkvizitoriaus] lūpas“ (p. 335) iki Lou Andreas-Salomé bučinio, skirto Friedrichui Nietzschei, iki radikalios viešųjų akcijų grupės „Voina“ renginio „Pabučiuok mentą“, iki besibučiuojančių pasaulio politinių lyderių, lyg ir darant išvadą, kad „lyderiai bei ideologija pasiglemžė ir užtemdė laisvinančias iš teisėjo gniaužtų egzistencinės išdavystės ir [su ta išdavyste susijusio – V. B.] bučinio temas“ (p. 336). Ne sluoksniuojamos, bet pramaišiui iššakojamos evangelinė, politinė, tautosakinė, artefaktinė, tarp jų ir literatūrinė, tikrovės, per bučinio motyvą mozaikiškai atveriant šiuolaikinės lyderystės, viena vertus, totalų ekspansyvumą, nukreiptą net, atrodytų, į tokias intymias veiklas kaip pabučiavimas, kita vertus, ne mažiau totalų „nu(si)egzistencinimą“. Visa tai atveriama Kristaus meistrystės fone, Dostojevskio aprašytos Jo būtiškosios būties fone.

Iš lietuviškosios kūrybos daugiausia dėmesio sulaukia Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“, jam skirtas ištisas poskyris „Veidrodinio atspindžio valdovai“. Mindaugas pristatomas kaip makiavelistinis herojus, persmelktas, Mažeikio teigimu, „fetišistinio išsižadėjimo“, t. y. individualaus savo „aš“ atsisakymo pasiaukojant tãriamai „tautos dvasiai“ – „geidžiamam ir nutylimam savo paties veidrodiniam atspindžiui“ (p. 34), o galiausiai išdeginantis, resignifikuojantis savo atmintį: tarsi nubraukiantis ikivaldovinę „tik žmogaus“ praeitį. Mindaugas lyginamas su lietuvių tauta, sakant, kad „atmintį išdegina ne tik valdovai, bet ir juo tikinčios tautos“ (p. 274), kad pas mus taip yra išdegintas, resignifikuotas sovietmetis, ideologiškai visiškai neprisiimant už jį jokios tautinės atsakomybės: „Vadinasi, kas tik norite, o greičiausiai tik rusai atsakingi dėl mūsų praeities, ne mes. Todėl ir reikalaujame atlygio už okupaciją. Šis reikalavimas yra bėgimas nuo dalyvaujamosios atsakomybės“ (p. 275).

Taigi literatūros klasiką Mažeikis ne tik ištraukia iš tam tikro jos pačios hermetizmo, bet dažnu atveju ir paverčia ją dabarčiai aktualia mąstymo matrica, organiškai sulieta su įvairiomis kitomis kitokios kokybės matricomis (filosofine, antropologine, politologine…). Papiktnaudžiaudamas galbūt ir per „elitiška“ analogija pasakysiu, kad kartais santykis su literatūra Mažeikio knygoje primena Aleksandro Sokurovo filmo „Faustas“ (2011) santykį su Johanno Wolfgango Goethės „Faustu“: retais momentais tesusiliečiant su Goethės drama einama tarsi paraleliai su ja, bet kartais įspūdis toks, lyg būtų pataikyta į patį dramos epicentrą ir iš jo ištrauktas bei pateiktas visas iki tol savyje užsisklendęs faustiškojo siužeto gyvastingumas, vitališkumas, akyse įsikūnijantis tiesiog fiziologiškai čiuopiamas jo ekstraktas. Tokį gyvastingumą, vitališkąjį kūrinių ekstraktą knygos autoriui kartais ir pavyksta užčiuopti, nors dažniau keliaujama taip, tarytum pagrindiniu orientyru būtų laikomas ne tiesinis kūrinio siužetas, bet į siužetą panašios gyvenimiškos situacijos, jų vingiai ir atsišakojimai, sumaniai apsivejantys siužetą, sykiu su juo sukuriantys polifoniško samprotavimo atmosferą (ne veltui vienas iš labai dažnai minimų ir cituojamų autorių yra literatūrologas Michailas Bachtinas, ypač kreipiant dėmesį į jo dialogiškumo ir polifoniškumo koncepcijas, kurioms knygoje aiškiai simpatizuojama).

Kas be ko, literatūrą forsuojant, ir dar ne vienu frontu, pasitaiko ir nesusipratimų, kliaudų: kaip antai Ivano Turgenevo romano „Tėvai ir vaikai“ kurioziškas „virsmas“ apsakymu „Vaikai ir tėvai“ (p. 321) arba dar kurioziškesnės Marxo „apeliacijos“ į „Lenino ir ypač Stalino veiksmus“ (p. 271), lyginamus su Marcinkevičiaus Mindaugo veiksmais.

Antrasis momentas, kuris man atrodo įdomus: ar lyderystės ir meistrystės dialektika, žinoma, modifikuotu pavidalu, būtų tinkamas metodologinis pagrindas literatūrai, literatūrinio gyvenimo realijoms analizuoti? Ar iš principo įmanoma mėginti skirti, taikant tą patį minėtą Lacano principą, tarkime, (1) literatūros realybę, t. y. literatūros savaime matmenį, nuo (2) literatūros tikrovės kaip madingų skonių, „einamųjų“ pasaulėžiūrų, paklausos ir pasiūlos principų, charizmos ir jos įtakų, žiniasklaidinio pozicionavimo(si) ir pan. reiškinių sukonstruoto simbolinio matmens, su pirmuoju matmeniu siejant rašytojo meistrystę, o su antruoju – rašytojo lyderystę? Toks mėginimas turbūt būtų panašus į substancionalistų ir funkcionalistų ginčus, bet labai tikėtina, kad būtų produktyvus, nors gal kiek ir provokatyvus. Tarkim, Jurgos Ivanauskaitės atveju (kitų atvejų neminėsiu) – mano nuomone, jis anksčiau ar vėliau neišvengiamai sulauks ir eksplikuoto aiškinimosi lyderystės ir meistrystės dialektikos požiūriu, kai jau bus galima neskausmingai atskirti asmenines „ideologijas“ ir paprasčiausią tekstinę-stilistinę meistrystę.

Monografija „Po pono ir tarno“ pasižymi kompoziciniu laisvumu: kartais skaitant susidaro toks įspūdis, kad kai kurie knygos skyriai ar poskyriai galėtų būti sukeisti vietomis ir nuo to nepasikeistų visuma, tik gal kiek kitaip „suskambėtų“, kad knyga galėtų būti dar pratęsta kokiais trimis skyriais ar sutrumpinta irgi kokiais trimis skyriais, ir skaitytojas nepajustų „duobių“, nepasigestų kokių nors jungčių trūkumo. Tai, beje, būdinga ir kitai Mažeikio knygai „Filosofinės antropologijos pragmatika ir analitika“ (2005). Tai, matyt, išplaukia iš pradžioje minėto svarstymo rašant, kai prie tos pačios, pavyzdžiui, pirmo skyriaus minties galima nesunkiai grįžti ketvirtame ar septintame skyriuje ją panardinant į naujus kontekstus, skleidžiant naujus jos rakursus, apipinant naujais pavyzdžiais, tarp jų – ir literatūriniais. Knyga įgyja novelinės kompozicijos bruožų. Ji lyg ir neturi fiksuotos pabaigos, išvadinės dalies, o baigiama tokia veržlia nonfiction writing maniera parašytu azartišku ir kone manifestišku poskyriu „Simbolinių pasaulių stalkeriai“, pritraukiant iš Arkadijaus ir Boriso Strugackių ir Andrejaus Tarkovskio kūrybos žinomą stalkerio įvaizdį, stalkerį pateikiant kaip alternatyvių simbolinių pasaulių meistrą, vadovą po tuos pasaulius, ugdantį tą, kurį po tuos pasaulius vedžioja. Stalkeriai, pasak Mažeikio, „yra atsisakę linijinės istorijos, tiesinės evoliucijos, binarinių opozicijų, determinizmo ir indeterminizmo priešpriešų, pernelyg supaprastinančių pasaulius, suvienijančių juos į vieną įsivaizduojamą visumą, paverčiančių juos gėrio ir blogio, tiesos ir melo atspindžiais“ (p. 372–373). Ir visa knyga vietoj linijinės istorijos, tiesinės evoliucijos, binarinių opozicijų, determinizmo ir indeterminizmo priešpriešų etc. stalkeriškai siūlo netiesinę komunikaciją išreiškiantį (hiper)tinkliškumą, netiesinę artefaktų raidą paaiškinantį šakniškumą, „netiesinį praeities figūrų, taip pat vaiduoklių, fantazmų, dalyvavimą plėtojant dabarties sutarimus“ rodantį intertekstualumą, „užkrato, o ne tiesinės difuzijos būdu“ sklaidą rodančią „bakterinę arba virusinę simbolinių pasaulių plėtrą“ (p. 371–372).

Rašinį apie knygą be pabaigos taip pat paliksiu be pabaigos. Tik atkreipdamas dėmesį, kad monografija „Po pono ir tarno: lyderystės ir meistrystės dialektika“ yra tarsi įgijusi tam tikrą savo plėtotę jos autoriaus šį pavasarį pradėtame rašyti tinklaraštyje „Altervencijos“ (http://mazeikisg.blogspot.com/), kurio moto: „Altervencija gali pakeisti intervenciją. Altervencija atitinka rizomatinį bastymąsi ir klajones simbolinėmis sferomis.“ Jomis ir yra klajojama.