Kol sapnai dar neįperkami

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

Etgar Keret. Ilgintis Kisindžerio. Apsakymai.
Iš hebrajų k. vertė Olga Lempertaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2012. 192 p.

Laisvė ir keistuoliškumas – sąvokos, puikiai atspindinčios Etgaro Kereto kūrybą. Iš Šventosios Žemės kilęs rašytojas stebina ne tik kanonų laužymu, bet ir apsakymų įvairove, kone genialiu siužeto linijų projektavimu ir itin lakonišku pasakojimo stiliumi.

Trumpos istorijos veikia tarsi (pa)sąmonės suprojektuoti vaizdiniai, vejasi viena kitą it pro traukinio langą skubiai akimis fotografuojami peizažai, kuriuos vis stengiamės įrašyti į savąją „atmintinę“, bet pavyksta, deja, ne visada. Kita vertus, E. Kereto kūriniai gerokai skiriasi nuo to, ką galima išvysti pro traukinio langą. Žaliuojančių pievų ar jose besiganančių žalmargių šiuose tekstuose nerasite. Keturiasdešimt devynių apsakymų herojai – žmonės (o kartais ir nelabai), patiriantys pačius keisčiausius nutikimus, nuolatos balansuojantys tarp realizmo ir siurrealizmo, dažnai šią ribą ir peržengiantys. Savaime suprantama, siurrealizmo pusėn.

Magas, atlikdavęs triukus su cilindru ir triušiu Kadabru, vieną dieną iš cilindro ištraukia kruviną triušio galvą. Įsigijęs naują triušį ir pavadinęs jį tuo pačiu vardu, bando atlikti triuką dar kartą, bet vietoj triušio ištraukia kūdikio lavoną. Kitame pasakojime tas pats fokusininkas (o galbūt kitas, ką gali žinoti) rodo triukus žmonėms iš teismo vykdytojų kontoros – pradangina televizorių, kurį šie pasiryžę iš jo atimti, taip juos sutrikdydamas ir sukeldamas įniršį.

Įniršis – viena dažniausių emocijų E. Kereto apsakymuose. Autorius nevengia drąsių, efektingų smurto scenų, stebi gyvenimą ne pro rožinius ar dar kokius nors tikrovę iškreipiančius akinius. Jis regi subjektyvią tikrovę, pagrįstą skaudžiais išgyvenimais, ir skaitytojas, pats to iškart nepajusdamas, įsisuka į niūrios psichodelikos karuselę.

Man ši karuselė patiko. Džiugu, kad išlepusio vaiko draugu galiausiai tampa ne Barto Simpsono lėlė, o porcelianinis paršelis. Džiugu, kad neturime magiško kremo, kuriuo pasitepę akių vokus galėtume sapnuoti. Juk jau užtenka to, kad galima nusipirkti galimybę matyti haliucinacijas. Jei ir sapnai būtų perkami, liktų ne tiek ir daug dalykų, kurių nupirkti neįmanoma.

„Nepraleidau nė vieno šiurkštaus ar nepoetiško posakio, jeigu jie man pasitaikydavo“, – sakė Chateaubriand’as, išvertęs Miltono „Prarastąjį rojų“. Manau, šiuos žodžius būtų galima pasakyti ir apie E. Kereto apsakymų vertimą. Norint perteikti kalbos charakterį reikia preciziško vertėjo. Mano manymu, tai vienas iš ne itin dažnai pasitaikančių atvejų, kai vertimas visiškai nesuprastina kūrinio kokybės. Antiromantiška stilistika išversti tekstai puikiai atspindi šio unikalaus autoriaus idėjas.

Sudėtinga rasti rašytoją, su kuriuo būtų galima lyginti E. Keretą. Vis dėlto manau, kad bene artimiausias rašymo stiliumi ir savotiškos atskirties išgyvenimu galėtų būti Franzas Kafka. Abu žydų kilmės kūrėjai sėkmingai naikina ribą tarp tikrovės ir mistinių vizijų, tokiu būdu atskleisdami gyvenimo paradoksalumą. Deformuotas, bet vis dėlto labai artimas ir pažįstamas pasaulėvaizdis sukuria ne itin jaukią atmosferą. Kartais norisi užsimerkti – baisu, kad skaitomos eilutės nevirstų stebuklingu užkalbėjimu. Kad vietoj minkštakailio triušio iš cilindro neištrauktume kruvinos jo galvos. Bet palaukit – nuo kada cilindruose slepiasi triušiai?