Klajojantys muzikantai
ILYA KAMINSKY
Paulis Celanas
Jaunystėje jis dirbo fabrike, nors visiems atrodė labiau panašus į klasikinių
kalbų profesorių, o ne į fabriko darbininką. Į darbą jis ėjo, lyg judėtų po vandeniu.
Buvo gražus vyras, kurio lieknas kūnas judėjo grakščiai ir tiksliai
geometriškai. Jo veide buvo įsispaudęs juokas, tarytum jokia kita emocija niekada nebūtų lietus jo odos. Net penkiasdešimtmečiui jam devyniolikmetės merkdavo akį traukiniuose arba troleibusuose, klausdamos telefono numerio.
Praėjus septyneriems metams po jo mirties aš regėjau Celaną su šlepetėmis vieną savo miegamajame šokantį stepą. Tą naktį aš mačiau jį ant namo stogo, besižvalgantį Veneros, sau pačiam deklamuojantį Brodskį. Jis klausė, ar jo praeitis išvis egzistavo.
.
Josifas Brodskis
Josifas vertėsi privačiomis pamokomis, pradedant inžinerija, baigiant graikų kalba. Jo akys buvo mieguistos ir mažos, veide dominavo vešlūs Nyčės ūsai. Jis greblavo. Ar tu mėgsti Bramsą? Negirdžiu tavęs, atsakydavau. O kaip tau patinka Šopenas? Negirdžiu tavęs. Mocartas? Bachas? Bethovenas? Negirdžiu, gal galėtum pakartoti? Tu daug pasieksi muzikoje, sakė jis.
Kad jį sutikčiau, grįžtu į 1964-ųjų Leningradą. Gatvėse velnioniškai šalta: mes sėdime ant šaligatvio, jis mėgina trumpai (sausas juokas, cigaretė) papasakoti man apie savo gyvenimą, jo žodžiams virstant varvekliais, mums bekalbant. Aš skaitau juos ore.
.
Isaakas Babelis
Nebuvo mitologijos: Odisėjas pasikorė, Homeras mirtinai prasigėrė ir prašvinko.
Isaakas Babelis žinojo. „Aš esu šokių mokytojas, – prisistatydavo jis. – Moku įvairiausius šokius – polką ir tango, ir flamenko, geismo šokį ir džiaugsmo šokį, su žmona ar be žmonos.“
Jis buvo nepažabojamų ambicijų vyras, įgijęs įprotį kalbėti pats su savimi, jis šokdavo basas, kad „išsaugotų prekę“. Pasigėręs Isaakas stodavo ant šaligatvio,
stabdydamas taksi,
„Ar tu laisvas“, – jis klausdavo, pravėręs dureles.
„Taip“, – atsakydavo taksistas.
„Taip? Tuomet ropškis iš mašinos ir šok!“
Kai jis pavargęs juokdavosi, atrodydavo, jog Žemėje jis visiškai vienas. O kai kokia nors moteris praeidavo gatve, jis atsisukdavo ir sušnabždėdavo: „Koks kepalaitis, koks šiltas duonos kepalaitis.“ Man patiko, kai jisai juokdavosi.
„Ką tu mąstai apie Mariną?“ – aš dažnai jo to klausdavau.
„Aš manau, kad ji nuostabi moteris!“
„Nejaugi? O ji visuomet šneka, kad tu idiotas.“
„Na, galbūt mes abu klystame.“
Metų metais mano lūpos buvo užantspauduotos svaiginančia jo beprotybės istorija. Jam išdaigaujant, aš juokdavausi kietai sučiauptomis lūpomis.
„Ar Isaakas vakar girtuokliavo?“ – klausdavo Marina.
„Nesu tuo tikras! Tačiau sugrįžęs jis paprašė veidrodžio, kad išvystų, kas grįžo namo.“
.
Marina Cvetajeva
Pirmaisiais mano apkurtimo metais mačiau ją su vyru. Galvą ji buvo apsirišusi purpuriniu šaliu. Pusiau šokdamas vyras padėjo galvą jai ant krūtinės. Ir ji pradėjo dainuoti. Aš godžiai įsistebeilijau į ją. Aš įsivaizdavau, kad jos balsas kvepia apelsinais; aš įsimylėjau jos balsą.
Ji buvo sąmokslininkė, siunčianti prieštaringus signalus. „Nevalgyk obuolio
sėklų, – įspėdavo ji mane. – Tik ne obuolio sėklas. Šakos išaugs iš tavo pilvo!“ Savo pirštais ji paliesdavo mano ausį.
Nieko nežinojau apie jos vyrą, išskyrus apie fatališką jo širdies infarktą važiuojant autobusu. Jos veidas nebuvo įtemptas, tačiau, žvelgdamas į jį, aš pajutau sielvarto didingumą. Grįžusi iš jo laidotuvių, ji nusiavė batus ir nuėjo basa per sniegą.
Vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė
