Graikiškoji pjesės „De Sadas – Žiustinai…“ de(re)konstrukcijos fejerija Kaune

ALMA MASIULIONYTĖ

Tačiau laisvė pasirinkti ideologiją, visada spinduliavusią ekonominės prievartos šviesa, visose srityse pasirodo kaip visada ta pati laisvė. Būdas, kuriuo jauna mergina duoda sutikimą ir baigia privalomą pasimatymą, [...] žodžių pasirinkimas pokalbyje, net visas pagal žlungančios gelminės psichologijos sąvokų tvarką suskaidytas vidinis gyvenimas liudija apie mėginimą paversti save sėkmei adekvačiu aparatu iki instinktyvius potroškius atitinkančių kultūros industrijos siūlomų modelių.

Theodor Adorno

Režisierius Cezaris Graužinis teigė, kad teatre „Eksarcheion“ (Atėnai) kurdamas spektaklį vienai aktorei – Marijai Papadopoulou – „De Sadas – Žiustinai…“ negalvojo, jog kada nors bus galimybė parodyti šį kūrinį Lietuvoje. Tačiau gegužės 9 dieną festivalio „Monobaltija“ organizatorių rūpesčių spektaklis buvo parodytas. Pamatėme Lietuvoje nematytą Markizo de Sade’o poetikos ir idėjų interpretaciją, lakonišką, žaviai įtaigią nerimo dėl žmonijos grimzdimo į naują barbarybę viziją, kur Dievą pakeičia racionalus protas, kur prioritetas suteikiamas planavimui, kur individas paskęsta anoniminėje orgazminio virpulio krečiamoje minioje.

Scenoje – sterili erdvė. Ant šviesą atspindinčios ledo blizgumo stačiakampės pakylos – įspūdinga jauna moteris ilgais gelsvomis garbanomis vilnijančiais plaukais, puošniu, beveik barokiniu aukso gelsvumo kostiumu. Puikaus sukirpimo, rūpestingai parinktomis detalėmis drabužis puikiai dera su stilingu apavu. Prie kostiumo (o gal grimo?) detalių priskirtinos jos išpuoselėtos rankos su plėšraus paukščio nagais – užlinkusiais, juodais, blizgančiais (kostiumo ir grimo dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė). Moteris retkarčiais suneria pirštus, sukurdama gnybtų, plaukų spaustukų, pelėkautų iliuziją, aštraus, patrauklaus, kibaus kankinimo įrankio vaizdą – tobulas grožis, bylojantis apie fizinio skausmo galimybę. Ypatingas ir aktorės grimas, ypač neregėtai ilgos blakstienos, pabrėžiančios kiekvieną jos akių vokų virptelėjimą, o veidui suteikiančios tokio ryškumo, kad susidaro įspūdis, jog žiūrovai mato stambų planą televizoriaus ekrane. Aktorei belieka gyventi. Jos plastika lengva, laisva, gestai, rodos, šlama, kaip ir auksaspalvės suknelės klostės. Nors spektaklio režisierius ir scenografas C. Graužinis kalbėjo, kad jo idealas – aktorius, stovintis viename šviesos spindulyje, M. Papadopoulou gali laisvai judėti jai paskirtu blizgios pakylos paviršiumi. Tą veiksmą ji atlieka taupiai, nes jos vaidybos įtaigai visai pakanka išraiškingo veido ir kelis kartus pasisukti visu kūnu, pavyzdžiui, kai ji grakščiai imituoja vyriško onanizavimosi gestus. Aktorė retkarčiais prieina prie aukšto siauro stalelio, ant kurio pastatytas stiklinis indas su vyno spalvos gėrimu – jai atsigerti. Šiame spektaklyje taupiai naudojamos ir šviesos (šviesų dailininkas Rimas Petrauskas). Pasitelkiamas baltas apšvietimas. Prožektorių spindulių kryptis kaitaliojama taip, kad kartais šviesa, atsispindėjusi nuo pakylos paviršiaus, srūva iš apačios. Spektakliui baigiantis numatyta ir tai, kad visą sceną užlietų raudona šviesa – ji pamažu koncentruojama į aktorę, kol sukuriamas raudonos skulptūros, stovinčios ant juodo postamento, gal karsto viršaus, vaizdas. Štai toks sterilus, estetiškas vizualumas visai atitinka akustines šio spektaklio savybes.

Maria Papadopoulou spektaklyje "De Sadas - Žiustinai...". Nuotrauka iš "Monobaltijos" archyvo

Suskambus Vincenzo Bellini „Casta diva“ įžangai, kaip tik tą momentą, kai turėtų prasidėti vokalinė partija, ištariamas pratisas iškilmingas kreipinys „Žiustina!“ – juo ką tik pasirodžiusi ekscentriškai papuošta aktorė ir pradeda monologą, srūvantį gražia akademine graikų kalba. Atpažįstame patogiai nuteikiančias šnekamosios kalbos intonacijas, vilnijančias pasenusios moters postringavimų jaukumu. Išgirstame ir akiplėšiško pretenzingumo prisodrintas natas, išskiriame vis gausėjančius įsakmius tonus, patiriame griežto rūstumo kupinus prisipažinimus, čia pat keičiamus lipšniais šnabždesiais, pauzėmis, ypač lėtu kalbėjimu ir akimirksniu užkunkuliuojančiu argumentavimo azarto karščiu. Vėl suskambus „Casta diva“ įžangai, tuomet, kai aktorė prie lūpų priglaudžia indą su gėrimu, nejučia susimąstai, kodėl būtent šią muziką pasirinko spektaklio kūrėjai. Juk madam Delmons, kurią įkūnija aktorė M. Papadopoulou, – patyrusi kurtizanė, ypatinga savojo verslo profesionalė, filosofė, tad plėtojant šią temą buvo galima parinkti tiesiogiai su įkūnijamos moters profesija susijusį muzikos kūrinį, tarkim, ištrauką iš Giuseppės Verdi operos „Traviata“. Tačiau suvoki, kad spektaklyje norima kalbėti apie absoliutą – grožio ar nuopuolio, dieviškumo ar nedorybės. Po pauzės vėl pasipila argumentai – ne mažiau azartiški, tačiau tariami žemu, sodriu balsu, aukštėjančiomis moduliacijomis. Pulsuojantis, žaismingas graikės kalbėjimas retkarčiais pertraukiamas juoko, kartais orgazminių vaitojimų imitavimo, ypatingo sujaudinimo proveržius derinant su racionaliomis intonacijomis. Įsibėgėjus spektakliui, M. Papadopoulou ištarmė sinchronizuojama su minoriniais muzikos akordais, nuskambančiais ryškiai ir atsargiai (garso režisierius Martynas Bialobžeskis). Madam Delmons kalba panašėja į visuotinių tezių išsakymą, o atskiri platūs akordai galų gale išsilieja taip laukta „Casta diva“ vokaline partija. Sodrus sopranas vilnija fone, gožiamas valingos moters kalbos. Maria Callas – šios graikų kilmės dainininkės likimo prisiminimas asociatyviais ryšiais papildo scenoje generuojamas prasmes: Maria – Diva, La Divina, Graikija, jūra, meilė, pažeminimas, sadizmas. „Casta diva“ – viena sunkiausiai atliekamų soprano arijų, ją atlikti yra aukščiausio dainininkės meistriškumo liudijimas: vokalo lankstumas, plačios ribos ir dinamika, apimantys romantišką emocingumą, susijusį su motinystės lūkesčiais, gilia meile, pavydu, pasiaukojimu, iracionalumu, begaliniu prieraišumu, galų gale ir legendomis apie asmeninę dainininkės tragediją, jos karjeros pabaigą, – gyvenimu, kuris nepavaldus planavimui.

Tai, kas pamatoma, ir tai, kas išgirstama, vaizdo ir garso ryšys sukuria lengvai erotišką inteligencijos kevalą sakomo teksto turiniui. Literatūrine leksika išreiškiamų vizijų dinamikos generuojamas apokaliptinis vaizdas sukrečia ir priverčia suglumti, stabtelėti ir pažvelgti ne vien į savo moralinių verčių sandėlį – ar viskas ten stabilu.

Teksto (monitoriuose žiūrovai galėjo skaityti vertimą į lietuvių kalbą) autorius – C. Graužinis. Jis sukūrė pjesę pagal Markizo de Sade’o romaną monologo, skirto jaunai merginai Žiustinai, patekusiai į kurtizanės madam Delmons namus, forma. Šis monologas – metodiškai plėtojama seksualinių vizijų ir filosofinių apibendrinimų lavina – salėje sėdintį žiūrovą stulbinanti ne menkiau, nei, manytina, būtų stulbinęs ir pačią Žiustiną. Prieštaravimai, apvertimai, viliojantys turto ir malonumų pasiūlymai vien tik tam, kad mergina atsisakytų savo drovumo. „Juk ištvirkaudama moteris tik paklūsta savo prigimčiai! Mergaitė privalo gultis su kiekvienu jos užsigeidusiu vyru ir jos „padorumas“ gali būti tik priedanga. Padorumas yra iliuzija. Tik tokiu būdu galima sulaukti šlovės ir malonumų. Nekaltybės saugojimas – nenaudingas, – teigia madam Delmons, iškeldama ir žmogaus kaip individo vertės abejotinumo klausimą. – Šiais laikais vertinama tik tai, kas suteikia naudą ir malonumą.“ Be abejo, kalba pradedama maloniu kreipiniu: „Žiustina…“ Jos įžanga sukelia feministinių idėjų lūkestį, nes jautrioji madam Delmons tiksliai nusako, kokie moraliniai sukrėtimai ištiko merginą. Našlaitė paprašė prieglobsčio parapijos bažnyčios kleboną. Paskui su tuo pačiu prašymu ji pateko pas labdara garsėjantį poną Diubūrą. Ir vienas, ir kitas buvo pasiryžęs jai padėti, tačiau mainais pareikalavo seksualinės paslaugos. Mergina su tuo nesutiko. Madam Delmons apibūdinami vyrai ne itin patrauklūs, o Žiustina, socialiai pažeidžiama, bet nesutinkanti būti seksualiai išnaudojama, tampa išties žavi. Toliau besirutuliojantis monologas pasirodo besąs netrukus įvyksiančio sandėrio detalus planas. Tai būsiąs virpinantis vyksmas – jau iškviestos partnerės, vienas po kito pasirodys vyrai, mokantys nemažas sumas už profesionalės įgūdžius, fantaziją ir išmanymą, kaip su kiekvienu iš jų elgtis. Sodomija, onanizmas, gerontofilija, zoofilija, nekrofilija – viskas, kas garantuoja didelius pinigus, įtraukiama į pavydėtinai išradingą planą. Neignoruojamas ir malonumo aspektas: laisvė, kaip iššūkis moralei – viskas dėl nuostabiojo orgazmo. Vaizdas veja vaizdą didžiosios apetitingos palaimos link. Į geidulingosios strategės akiratį patenka vyrai, jų penių ilgis, amžius, įpročiai tobuloje vyksmų grandinėje, taip pat ir rykščių kirčiais suteikiamas skausmas tiek kitam, tiek sau. Kaip poetiškai apsakomos išsamaus projekto detalės! Madam Delmons tikslas – Žiustinos sutikimas, paklusimas, pritarimas šiam planui, tačiau iš esmės į ją žiūrima kaip į seksualinės paslaugos teikėją, vyro – užsakovo, padėties šeimininko – patarnautoją. Žinoma, aktyviai propaguojant išsilaisvinimo ir protesto idėjas. Šiuose paleistuvystės namuose įmanomos visos paslaugos, kurios gali būti nuperkamos. Pateisinama viskas, net kliento įgeidis santykiauti su mirusia moterimi. Pramogos organizatorė iki smulkmenų suplanuoja ir tai. Tačiau malonumo paieškos gali nuvesti labai toli. Šių laikų menininkas C. Graužinis de Sade’o Apšvietos funkcionalizuoto proto industriją papildo šiuolaikinėmis asociacijomis: į madam Delmons vaizdinius jis įpina XIX amžiuje nežinotą sąvoką didysis sprogimas, susijusią su naujausiomis visatos atsiradimo teorijomis ir tuo pat metu su sprogimu apskritai – avarijomis, karais, atominio karo, žmonijos progreso, vedančio į susinaikinimą, grėsme, Dievo bausmės nuojauta. Tai transliuoja totalų žengimą į niekur. Cinizmas, įprasmintas įspūdingomis erotinėmis fantazijomis, toks panašus į „auksinio milijardo“ idėją, teigiančią, kad pasaulyje egzistuoja keletas išrinktųjų, galinčių planuoti ir valdyti. Visi kiti privalo paklusti… Ką gi siūlo šio spektaklio kūrėjai? Visų pirma – susimąstyti, atpažinti ir įvertinti, kad ne visos patraukliu būdu išsakomos tiesos yra teisingos. Neabejotina tai, kad ši seksualinių vizijų prisodrinta apgaulė yra destruktyvi, demoralizuojanti ir galinga.

Taupus, minimalios scenografijos, jautriai išraiškingos aktorės grožio, švelnios jos tarties, gestų ir ritmų kaitos ekvilibristikos įelektrintas spektaklis baigėsi. Išliko prisiminimas. Ryškiai perteikta ironija ir žmogiškoji pozicija, elegantiškas žaismingumas suderintas su gerai sukonstruota tekstu perteikiamų vaizdų sistema, hipertrofuotai išaugančia iki didžiojo sprogimo, iki visiško žmonijos susinaikinimo, iki apokaliptinio vaizdo, kai raudonos šviesos užpildytoje scenoje skardena dekonstruotas M. Callas atliekamas „Casta diva“ fragmentas, išsidauginantis į begalę Marijų, besivejančių viena kitą, galop mekenančių neišrišta aukščiausia nata, sukaustyta garso aparatūros galimybių, vis neišsiliejančiu galingu vienio akordu, sustingstančiu ir nutrūkstančiu tragiškoje asociacijų visatoje. „Nebėra daugiau geismo, nebeliko geismų“, – šaukia įsiaudrinusi madam Delmons, o po šios destruktyvios griūties pasklinda tik duslūs smūgiai.