Futbolo mėgėjai

Penktadienio vakarą viskas prasidės, o beveik po mėnesio naujieji Europos futbolo čempionai lakstys po aikštę bučiuodami iškovotą taurę. Kaimynėse Ukrainoje ir Lenkijoje vyksianti šventė, kuri prie ekranų prikaustys gausybę vyrų ir gerokai mažiau moterų, nugrims į istoriją, kaip atminties dulkės nunešė į užmarštį kitus čempionatus, kaip nugrimzdo į praeitį pirmasis mano suvoktas 1974 metų pasaulio futbolo čempionatas Vokietijoje. Pajūrio provincijos miestelyje antradienį išsirikiuodavome prie vienintelio spaudos kiosko laukti negausių „Futbol-Chokej“ egzempliorių, o kiemai būdavo pilni vaikų, kurie stengdavosi mėgdžioti žvaigždžių žaidimą. Ne kokybe, žinoma, bet glėbesčiavimusi po įvarčio.

Visi žino, kad futbolo čempionatas yra didelis biznis – ne tik pelningas, bet ir nuostolingas. Brazilijoje žmonės pusiau oficialiai dirba ne visą darbo dieną. Kaip studijoje „Sporto aistros ir finansų rinka“ rašo ekonomistai Alexas Edmansas, Diego García ir Øyvindas Norli, akcijos ir vertybiniai popieriai vietinėse rinkose krinta tuomet, kai nacionalinė futbolo komanda pralaimi svarbias rungtynes. Beje, komandos sėkmė, kaip teigia tie patys ekonomistai, neturi jokio rimtesnio poveikio akcijų rinkai.

Rinkos lieka rinkomis, ir nors Lietuvos šiame čempionate nebus (o latviai Portugalijoje dalyvavo), futbolo šventė, kaip rašė Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas, patrauks organizuotų ir neorganizuotų futbolo mėgėjų dėmesį. Tuomet, kai jie rašė, nebuvo nei televizinės mediokratijos, nei reklamos enjoy responsibly, nei dirbtinių aikščių, nei dengtų stadionų. Bet tuomet buvo galima rūkyti stadionuose.

Laikai keičiasi, ir tuo įdomiau juos prisiminti.

Vygantas Vareikis

ILJA ILF, JEVGENIJ PETROV

Visiems piliečiams vasara pasibaigė. Piliečiai jau vaikšto su kaliošais, nuolankiai laukia gripo, dažnai prieina prie centrinio šildymo vamzdžių ir glamonėja juos šaltais pirštais. O futbolo mėgėjams – dar tik pats vidurvasaris. Ankštai susispaudę, sėdi jie stadione, užsidangstę galvas laikraščiais, ir jų skruostais rieda stambūs lašai. Ir nežinia – ar čia lietus varva entuziastų skruostais, ar ekstazės ašaros, matant klasišką žaidimą.

Kelis kartus per metus būna giedrios ir nuostabios, kone priešgamtinės dienos, kai visoje Maskvoje nevyksta jokio susirinkimo. Tomis dienomis neskambčioja pirmininkaujančiųjų skambučiai, niekas neprašo žodžio susirinkimo tvarka, nebubena gūdūs prelegentų balsai.

Visi išėję. Išėję į „Dinamo“ stadioną žiūrėti futbolo.

Iš visų pusių į Strastnajos aikštę plaukia futbolo mėgėjai, jauni ir senyvi fizkultūros šalininkai. Iš čia kelias eina tiesiai į „Dinamo“ stadioną. Iš čia daugiatūkstantinė minia, į jokias kliūtis neatsižvelgdama, veržiasi pirmyn.

Kaip tik čia, šiame tiesiajame kelyje, kuris susideda iš Tverės gatvės, Leningrado plento ir „pavyzdinio kilometro“, įvyko pirmas ir kol kas vienintelis pasaulyje atsitikimas, kada pėstieji žmonės sutraiškė automobilį.

Kartojame. Ne automobilis sutraiškė pėsčią žmogų, bet pėstieji – automobilį.

Drama įvyko „pavyzdiniame kilometre“. Nekantrieji futbolo entuziastai, išvydę grublėtus pilkus „Dinamo“ bastionus, dūluojančius pro Petro parko krūmynus, išvystė neleistiną greitį ir momentaliai parbloškė ramiausiai bevažiuojantį skersai kelio forduką, modelis „A“. Fordas spiegė kaip zuikutis. Bet buvo jau vėlu. Juo perėjo penkiasdešimt tūkstančių žmonių, – nukentėjęs, aišku, po to buvo atiduotas į utilizaciją.

Tame pačiame tiesiajame kelyje kažkokia senučiukė, atvykusi rungtynių dieną iš Možaisko, bergždžiai išlaukė eilėje prie tramvajaus ištisas aštuonias valandas ir, taip nieko ir nesupratusi, išvažiavo atgal į Možaiską.

Baisi paprastų piliečių padėtis tokiomis dienomis. Visus susisiekimo kelius yra okupavę mėgėjai. Mostaguodami rankomis ir garsiai spėliodami, kaip vyks būsimasis žaidimas, jie užgrobia tramvajus, grindinius, šaligatvius, apsupa vienišus taksi ir maldaujamais veidais prašo šoferio nuvežti juos į stadioną, prašo kaip elgetos su ašaromis akyse.

Aplamai laimingieji, turį bilietus (dažniausiai tai per gamyklų komitetus organizuoti žiūrovai), šiokiu ar kitokiu būdu sėlina prie stadiono. Čia jų laukia dar skaitlingesnės minios. Tai – neorganizuoti žiūrovai, kurie bilietų negavo ir negaus. Atėjo jie, tikėdamiesi stebuklo.

Sumetimai visai paprasti: kurio nors iš tų penkiasdešimties tūkstančių susirgs žmona ar bičiulis. „Juk atsitinka šitaip“, – svajoja neorganizuotas žiūrovas. Ir tas „kuris nors“ parduos savo bilietą. Ar staiga koks pusprotis individas, prasiveržęs iki pat šiaurinės tribūnos, apsigalvos, staiga kas nors nepanorės eiti į rungtynes. Ir taip pat parduos savo bilietą.

Bet veltui neorganizuotasis žiūrovas meilikaujamai žvilgčioja į akis organizuotajam žiūrovui. Ir kužda:

– Ar neturite atliekamo bilietuko?

Viskas veltui. Žmonos ir bičiuliai tokią dieną neserga, puspročių individų apskritai nesimato.

Kalbama, beje, kad kažkoks originalas yra pasiūlęs laisvą bilietą į centrinę tribūną. Vos tik apie tai pranešęs, kaip bematant nugrimzdęs neorganizuotų žiūrovų minioje. Kokias dvi minutes minia sunkiai trepinėjo ir plūkėsi, o kai visi išsiskirstė įraudusiais veidais, įvykio vietoje buvo rastos tik dvi švarko sagos ir pelenų krūvelė. Taip iki šiol niekas ir nežino, kur dingo neapdairusis bilieto savininkas.

Kai iki rungtynių pradžios belieka pusvalandis ir kai žiūrovai plaukia būriais it silkės, o mašinos, susirinkusios iš visos Maskvos, išsirikiuoja ilga linksma eile, kino studija išsiunčia filmuotojų grupę, kuri skubiai suka kadrus, vaizduojančius gatvės judėjimą Niujorke. Šie kadrai būtinai reikalingi filmui „Kapitalo ryklys“.

Betoninės stadiono atšlaitės išvien nusėstos. Šiaurinėje tribūnoje žiūrovai išsivynioja ryšuliukus ir jaudindamiesi užkandžiauja (jie nespėjo papietauti). Pietinėje, saulėtoje, tribūnoje iš laikraščių daromos juokingos trikampės kvailių kepurikės ir maišiukai, kurie užsimaukšlinami ant galvų.

Pagaliau nuaidi keturbalsis teisėjo švilpukas. Visi nejučiom atsidūsta. Rūkantieji iš anksto užsirūko, kad paskui nereikėtų atitraukti dėmesio, o nerūkantieji deda į burną mėtinius dražė ir nervingai čepsi liežuviais.

Rungtynės prabėga taip greit, jog sukelia mėgėjo pasipiktinimą. Nors žaidimas trunka pusantros valandos, tačiau mėgėjui atrodo, kad jis yra apgautas, kad žaista tik dvi minutes. Ir net šias dvi minutes teisėjas buvo aiškiai neobjektyvus, rėmė vieną žaidžiančiųjų pusę. Mėgėjui visuomet atrodo, jog teisėjas veidmainiauja ir neteisingai teisėjauja, jog puolėjų penketukas nepakankamai greitai bėgioja, jog kairysis sparnas aplamai nė velnio nevertas, visiškai ištižęs, ir įvartis įmuštas iš nuošalės, ir aplamai, jei aikštėje būtų jisai, mėgėjas, tai viskas vyktų daug įdomiau, teisingiau ir geriau.

Bet vis dėlto futbolo mėgėjas geras žmogus tikra to žodžio prasme. Jis jaunas. Jis jaudinasi, karščiuojasi, sielojasi, didžiai vertina darnų komandos žaidimą, tikslų kamuolio padavimą ir taiklų smūgį į vartus. Jis nemėgsta netaikliųjų ir vadinamųjų individualistų, kurie „nusivaro nuo koto“, žaidžia patys už save ir sugadina visą nuostabųjį futbolo žavesį.

Jokia žiūrovinė įmonė negali pasigirti tokia gausia darbo žmonių auditorija, kaip kad stadionas didelių tarptautinių rungtynių dieną. „Darbininkų zona“ čia užima devynias dešimtąsias visų vietų.

Antrasis puslaikis baigiamas žaisti jau temstant. Viršum aikštės praskrenda sunkus pašto lėktuvas. Jis dar apšviestas saulės, o tribūnose jau ryškiai tvyksčioja degami degtukai. Šią tylos minutę, kai belieka tik kelios brangios akimirkos atsilošimui ir kai žaidimas pasiekia aukščiausią įtampą, iš vietos pasikelia pirmasis pižonas su balta zomšine kepure ir, žengdamas per kitų kojas, leidžiasi išėjimo link. Jį vilioja svajonė patekti į tuščią tramvajų. Tučtuojau po šio fakto paaiškėja skaičius pižonų, esančių rungtynėse. Jų maždaug trys tūkstančiai. Jie šoka iš vietų ir lyg išprotėję dumia prie išėjimo. Tai menki žmogiūkščiai, kuriems tramvajus brangesnis už futbolą. Kiti juos niekina kaip streiklaužius.

Tuo metu, kai jie spygaudami, vienas kitam geldami, kovoja už vietelę galinėje tramvajaus stotyje, visa žiūrovų masė pergyvena paskutiniąsias nepakartojamas futbolo kovos kombinacijas.

Ir po finalinio švilpuko visi dar minutę sėdi nekrusteldami, atsikelia be bruzdesio ir, rimties kupini, keldami debesis dulkių, išeina į plentą. Čia, „pavyzdiniame kilometre“, aptariamas žaidimas ir galutinai susidaroma nuomonė dėl šio ar ano žaidėjo.

Bloga čia vienišam žmogui. Norisi pasidalinti įspūdžiais, o pasidalinti nėra su kuo. Gailiai šypsodamasis, pribėga vienišius prie žmonių būrelių ir užkalbina juos. Bet visi įsitraukę į ginčą, ir naujojo pašnekovo pasirodymas sutinkamas šaltai. Bloga vienišam!

Per pastarąsias įžymias rungtynes ištiko bėda vieną aistringą futbolo mėgėją. Jis buvo stadione su didele kompanija, bet išeidamas minioje pasimetė su draugais. Ir atsitiko jam kas tik begali būti baisiausio – nebuvo su kuo pasidalinti įspūdžiais.

Jis blaškėsi tarp svetimų abejingų nugarų, neišmanydamas, ką daryti. įspūdžiai tiesiog perpus jį plėšė. Ir, nepajėgdamas sutvardyti jausmų, jis nutarė pasiųsti kam nors telegramą. Bet kam?

Ir pagaliau štai kas įvyko: Syzranės mieste, naktį, laiškanešys prižadino ramutėlį tarnautoją, aukščiau minėtojo mėgėjo dėdę, ir įteikė jam telegramą. Užkampyje gyvenąs dėdė ilgai stovėjo, trypčiodamas basomis kojomis ant šaltų grindų ir stengdamasis suprasti nesuprantamą telegramą:

„Sveikinu rezultatu trys du rinktinės naudai tšk Turkijos pasižymėjo kairiajame sparne Rebija kbl taktiškai teisėjavo Kemalis Rifatas kbl nudžiugink tetą.“

Dėdė visą naktį nebeužmigo. Teta verkė ir taip pat nieko negalėjo suprasti.

1932

Iš: I. Ilfas, E. Petrovas. Kaip buvo gaminamas Robinzonas. Feljetonai. Vertė Liūnė Janušytė. V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958