Beckettui
DONATAS PAULAUSKAS
Samuel Beckett. Molojus. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. 227 p.
Samuel Beckett. Malonas miršta. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. 152 p.
Samuel Beckett. Neįvardijamasis. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. 171 p.
Prarasti Viską prarasti Kad galėtum sukurti kambarį atradimui
Guillaume Apollinaire
Kaip
ir nuo ko
pradėti?
Kur sustabdyti tekstą,
kaip pasukti?
Kaip ir ką aprašyti? Ką daryti
su tuo apsivėlusiu gumulu?
Išlankstyti, praryti; mesti į aukštį ar tolį?
Sumindžioti ar paspirti?
Įsimesti į kišenę ar palikti gulėti?
Padegti ar užšaldyti?
Perduoti, išsiųsti, laukti atsakymo?
Laukti reikštų sustabdyti ir sustoti,
užbrėžti kreida savo kūną arba apibrėžti kito.
Jei sustosiu – mirsiu.
Jei sustabdysiu praeivį – nusinešiu gyvybę.
Jei sustabdysiu tekstą – jis prabils už mane.
Stabtelėjimas – skaudus smūgis,
nesuvaldomas smurtas.
Stovėjimas – tai judėjimas veltui,
tai judėjimas apie branduolį, paklūstant
branduolio traukai.
Judėjimas į niekur, nes visada apie centrą.
Sustoti reiškia judėti, eiti vis ten pat,
matyti vis tą patį, suaugti su viskuo,
kas pasitaiko. Nesustoti, eiti tolyn ir gilyn,
be tikslo ieškant atvykimo taško,
kuris žymi išvykimą: deginančioj dykumoj
rasti tuščiavidurį riešuto kevalą.
Judėti elipse, o ne apskritimu;
nežinant, kad judi elipse.
Nurėžti nuo branduolio dešimt, vienuolika,
dvylika paviršių. Lukštenti tą,
kurio struktūra užsimiršta tą pačią akimirką,
kai yra sugalvojama. Judėti į branduolį,
kuris ir mano branduolys.
Judėti, lukštenti: kalbėti. Nes kalbėjimas,
kuris visada diktuoja ir būna užrašytas,
reiškia ir judėjimą, ir lukštenimą.
Sustoti reikštų pasilikti gyventi,
tyla sustabdyti praeivį, užtildyti tekstą,
užtamsinti tai, kas smūgiuoja šviesa.
Artėjimas prie branduolio, aprašytas kalbėjimas
yra susiplėšymas, išskleidimas, išlankstymas,
artėjimas prie mirties. Mąstau, vadinasi, mirštu.
Skrieti elipse ir išmesti balastą,
išsinerti iš visų paviršių.
Kalbėti, rašyti, mąstyti ir mirti – tuo pačiu metu.
Rašau, nepakeldamas rankos nuo kelio.
Galiu rašyti ir atsisakyti visų rankų,
kojų, liemens, ausų, nosies, ašarojančios akies.
Kieno visa tai? Atsakykite! Kas man prilipdė
šitas bjaurias ataugas?
Bet klausimas čia vienas ir tas pats –
žvelgiant į suskilusią riešuto kevalo kaukolę –
kas čia kalba? Kas liepia ir diktuoja?
Kas nustoja diktuoti ir vėl pradeda?
Balsas žengia žingsnį, kurį privalai pakartoti.
Kodėl balsui užtilus – sustoju?
Kieno tai balsas? Kas kalba?
Molojus, Molosas, Moranas,
Malonas, Makmanas ar Mahudas?
Merfis, Mersjė, Bazilis ar Vormas?
Ar kalba tas pats, kuris nutyla?
Už kalbėjimo, už paskutinio paviršiaus,
už rašymo ir balso, už paskutinės molekulės
kaitrioje operacinės lempos šviesoje…
prarasti, viską prarasti,
kad galėtum
sukurti kambarį
atradimui…
