Apelsino žievelėj

AUGUSTAS SIREIKIS

Tą naktį jis buvo ryškiai oranžinis. Žvaigždžių nesimatė, perdėm šviesus, matyt, buvo miestas vėlyvą ketvirtadienį. Mirksėjo balti butų langai, kukli šviesa nakčiai užklojo Frenkelio rūmus mūsų kairėj, aukšti žibintai įsižiebė palei gatvę, tačiau blyškiai, neryškiai. Skirtingai nei didelis ryškus apelsinas, lėtai riedantis giedru dangum, išraižytas kraterių ir griovių, gruoblėtas morkinis mėnulis. Pastebėjom, kad ruošiasi slėptis už didelės mokyklos stogo, kad tuoj pradings iš mieguisto akiračio. Užsilipom ant magiško suoliuko ir atsivėrė dar pasakiškesnis vaizdas.

Taip kartą pasijutau su tėčiu vaikščiodamas vieną šaltą žiemos vidurnaktį pajūry. Nežinia, ką tokio turi naktis, kur slypi jos transcendencija, iš kur toks patogumas jos tamsaus rūbo. Pastarasis išlaisvina, gamta ima rodytis graži, it pati prisitaikytų prie mano akių. Rūpesčiai ir kiti žmonės lieka surakinti šviesoj, kažkur taip toli, kad nebejaudina, nebevargina. Oras daros lengvesnis ir daugiau jo plaučiuose telpa. Baltu smėliu vaikščiojom palei ošiančią mūsų ir viso pasaulio žmonių motiną, du maži, trapūs žmogeliukai, lydimi ilgų savo šešėlių, krentančių nuo mėnulio šviesos. Kalbėjom nedaug, klausėmės žmonių motinos, stebėjom, kaip galingai lūžta tvirtos jos bangos, kaip nei galo, nei krašto visa tai neturi. Baltas paplūdimys tapo begalinis, it vaikštinėdami skaistykloj jautėmės ant pasaulio ribos, kur, nosimi uosdamas nakties ir jūros kvapą, pirštų galais jausdamas šaltą vėją, liežuvį burnoj apversdamas ir klausydamas kietų lūžtančių jos bangų, gali paragaut amžinybės. Tik truputį ir kukliai.

Susimąsčiau, galbūt joms vertėtų papasakot tai, bet nenorėjau atimt iš apelsino jo grožio. Tuomet buvo sakrališkumo akimirka. Jau ir taip prisišnekėjau apie draugus ir moteris, apie moteris drauges ir ne drauges. Apie tas, kurios vargina, kurių trokštu, kuriomis žaviuosi, bendrauju, kurios žavi ir vargina. Norėjos patylėt. Šviesiaplaukė keletą kartų atsiduso, paaimanavo, kaip tai gražu. Jos plaukai iš tiesų garbanoti, tačiau negaliu garbane pavadinti. Ne tik dėl to, kad plaukai buvo susukti į kuodą, bet ir dėl to, kad rausvaplaukė mergaitė taip pat garbanota. Trumpi jos plaukai vos vos kuteno pečius, šukuosena sudarė įdomią formą, tokią, kad, jei nebūtų buvę taip tamsu, būčiau apibūdinęs detaliau. Galbūt net kiek priminė puošnų šio vakaro mėnulį.

Pastarasis ir toliau slėpėsi nuo mūsų už miesto stogų. It įkalti stulpai stovėjom ant medinio suoliuko, priešais mus plytėjo didelis ežeras, žinoma, tiek didelis, kiek gali tilpti miesto centre, tačiau visgi nemažas ledo gabalas. Trys jo sargybiniai atsakingai atliko savo pareigą, stebėjo, kad kas ežero nepavogtų, ir nors dangum riedantis apelsinas truputį nuvijo mintis, iš esmės jie savo darbą atlieka pavyzdingai. Rūpinasi, kad ežeras nesumažėtų, nesubėgtų į žemę, tirptų nepernelyg paskubomis. Tyliausią nakties valandą jie klausosi, kaip kuždasi tarpusavy žuvys, kaip traška nedrąsiai ledo luitai, Frenkelis ir žibintai lieka kažkur toli, tamsus vandens telkinys ima švytėti pats ir jo gyvybė tampa ryški. It lašas amžinybės, pavogtas iš jūros.

Ji su mama kalba? Garbanė linkteli galva. Šviesiaplaukė tyliai nusijuokia, toliau telefonu teisinasi mamai, kad neturėjo sąskaitoj pinigų parašyt, jog išeina pasivaikščioti. Garbanė išsitraukia dar vieną cigaretę, nelyginant simbolį, koks gražus ir ypatingas šis vakaras. Prisidega oranžine liepsna, šviesiaplaukė baigia kalbėti, atsisėdam, užteks čia stovėt. Mama juokės. Kodėl? Kai paklausei, ar su mama ji kalba, sako: su mama, su mama. Aš visuomet užmirštu, kad esu linkęs garsiai kalbėti. Apelsinas nuriedėjo velniai žino kur. Garbanė pasigyrė, kad tėvams ji kartais patinka labiau nei savo pačios draugams. Žinau, ką tai reiškia. Žinau, ką reiškia jaudintis, bijoti, nerimauti, kokį įspūdį paliksi, kaip bendrauti galbūt nemokėsi. Tačiau esu patyręs ir palengvėjimą, kuris apima jiems priimant tave draugiškai ir šiltai. Net jei tai tebūna spektaklis, juo taip gera tikėti, gera savimeilę pasiglostyti.

Prieš akis iškilo mano kaimynės tėvai, buvusios bendraklasės tėvai, geriausio draugo tėvai, tos merginos iš fizikos fakulteto tėvai. Tarsi visi būtų suėję į vieną kambarį, su savo lūkesčiais ir troškimais, draugiški ir malonūs, tačiau kritiški it Jėzus Kristus savo tėvo žaislams. Vertinantys kiekvieną mano žodį, provokuojantys mane patį save vertinti, kalbantys suktom frazėm ir slepiantys kažin kokią mintį. Verčiantys susimąstyt, kokį aš save noriu pateikti, kokį galiu pateikti, koks pats esu. Verčiantys kelti klausimus, ieškoti atsakymų, lipdantys sunkias mintis ant mano pečių nelyginant smėlio pilį pajūry. Kūnas nuvargsta, noris šiek tiek garbanei ir šviesiaplaukei pasipasakoti, bet kiek daug aš šįvakar jau joms pasakiau. Kiek prieš mėlynas jų akis nurengiau moterų ir merginų, kiek gyvenimo tiesų bandžiau atrakinti, kiek savęs apnuoginau, nežinia, net gėda suėmė. Na, gal dar porą sykių…

Per šią savaitę turiu gauti pasimatymą. Šviesiaplaukė vėl nusijuokė, o rausvaplaukė mergaitė išsitraukė iš burnos cigaretę ir vikriai atsigręžė. Nors ir kaip tamsu buvo, žinojau, kokiu ironišku ir klausiančiu žvilgsniu ji žiūri. Na, pralaimėsiu lažybas. Dešimt litų. Šviesiaplaukė pasikišo rankas po šlaunimis. Taigi gali su mumis nueiti. Ne, su jumis ne pasimatymas. Su jumis viskas per paprasta. Prisiminiau tą vakarą, kai it peilį prie gerklės prirėmusios jos liepė prisiekt, kad bendraudamas neturėsiu jokių slaptų intencijų. Jokių troškimų ar tikslų, fantazijų – tebūnie, iš šių išsivaduoti, matyt, neįmanoma. Tačiau išsižadėsiu kėslų nusitempti į lovą. Kaip ir visą pasaulį. Čia ne dešimt litų esmė, čia principo reikalas. O joms buvo sunku mane suprasti. Tipo, tu pats pasiūlei?

Susimąsčiau, nejau tikrasis pavasaris bus prasidėjęs, jutau, kaip šilta viduj. Nesinorėjo nei muistytis, nei judėti, nei sagstyti palto sagas po vieną. Gerai, kad ne pasimatymas.

Merginos nesilažina, kuri kada gaus pasimatymą. O jei ir lažinasi, tai viešai to neskelbia. Moteriškai painiose jų sąmonėse pasimatymo apibrėžimas, matyt, dar sudėtingesnis, ribos tarp atviros ir paslėptos aistros, tarp fizinio ir sielos kontakto, tarp intrigos ir gašlumo abstrakčios ir man nesuvokiamos. Draugų jos turi daug, pačių įvairiausių. Kai kurie aktorystę studijuoja; kai pas juos atvažiuoja indai, jie mokosi vaidinti, kalbėti, samprotauti, dainuoti ir visa ką veikti besisukdami apie savo ašį. Mylėti, nekęsti, galbūt valgyti, spjaudytis, galų gale tapti planeta. Grįžę į gimtąjį miestą, jie demonstruoja tai savo draugams, sukasi ratu penkiolika minučių ir dalinasi istorijomis iš studentiško gyvenimo. Kol rausvaplaukė pasakojo, ką išgirdo planetoms po jos kambarį vinguriuojant, po truputį ėmėm eiti gatvės link. Palikę užnugary ežerą, pamiršę mėnulį, pats nejutau, kaip kojos nešė mane, galbūt buvo tas pats, kur kalbėti.

Atsisveikinom ir su Frenkelio rūmais, žygiavom palei plačią ir judrią gatvę į kalną. Palei žibintų tvorą, šokinėdami nuo vieno žolės lopinėlio ant kito. Jei su gražuole būčiau praeitą savaitę ėjęs kavos išgerti, būčiau, žinoma, ir pasivaikščiojęs. Taip norėjos tikėtis, kad truputį kitaip, kiek sakrališkiau nei tarp pavasarinių mėšlynų. Ji trapi, jos grožis prabangus, gamtą aplink būtų tekę pažabot, o jei vakaras būtų, tuomet pakabinti vieną kitą žvaigždę. Žinoma, kavos mes negėrėm. Šviesiaplaukė ir garbanė nustebo, kad gražuolė manim išvis susidomėjo. Jos pažadėjo man, kad intrigų neskleis, tačiau pastebėjau, jog, vis labiau artinantis nakčiai, žmonėms besislepiant namuose, o ne gatvėse ir dienos nuovargiui jaukiai įsitaisant mūsų kūnuose, jos ėmė mane suprasti. Ir nors tai pasireiškė ironiškos užuojautos forma, visos tos moterys, mintys ir mintelės, tas keistas romantiško socialumo troškimas, valdyte valdantis mane ir kalbantis mano lūpomis, suvokiau, dalyvavo mūsų pokalby ne ką mažiau nei morkinis mėnulis. Ėmė kurti šmaikščius planus, kaip galėčiau laimėti lažybas, aptarė su manim pasakišką vienos gimnazistės figūrą. Juokėsi iš detalių, minėtų trys šimtai tryliktą kartą.

Po truputį pasiekėm miesto centrą. Tą jo dalį, kuri apšviesta geltonai, kur rymo mediniai suoliukai abiejuos šonuos, o tarp jų it sargybiniai stovi tvirti medžiai. Iškilę virš namų stogų, virš miesto, virš debesų, saugo, kad nei Dievas, nei angelai netrukdytų romanams, kurie po medžiais rezgasi, kad viską žmonių rankoms paliktų. Ir nežinia kodėl – ar todėl, kad pats Prakilniausiasis kur užsnūdo, ar akys su sąžine ėmė kolaboruoti – kiekvieno pakampėj ėmė ryškėti vaizdai. Prie trankaus baro durų, už tamsaus apvalaus krūmo, praėjom ir pusapskritę aikštę, kavinių terasas, kurios vasarą žydi. Pirma tik pilki štrichai išryškino kontūrus, mūsų pozas ir rankų padėtis prieš begalę metų, bet ilgainiui ėmė atkurti ir detales. Veido išraiškas, šypsnį, ryškesnį kairėj veido pusėj, kietą žolę rudens vidury, išdžiūvusią odą ir akis, neradusias sau vietos. Kai žvilgsnis nevalingai platėdavo, jo paslėpti nebeišeidavo, nes pasaulis, rodos, traukdavosi it pamišęs. Rausvumas užliejo mintis, kojos linko, romantiško socialumo taurę sugalvojo perpildyti atmintis, tačiau ši nepažįsta nei saiko, nei gailesčio.

Šviesiaplaukė kumštelėjo į petį. Nei tai pažadino, nei iš hipnozės prikėlė, tačiau po truputį atsigavau. Išsukom iš pagrindinės pėsčiųjų gatvės, dėkudiev, prisėsim truputį, pasijutau, it trejus metus be perstojo būčiau ėjęs. Įsukom į tamsų kiemą, perėjom siaura automobilių aikštele ir atsidūrėm fakulteto užpakaliniam kiemely. Prieš akis atsivėrė tuščia krepšinio aikštelė. Gruoblėta perdirbtos gumos danga priminė mėnulio paviršių. Kažin, nejau nuo rausvaplaukės mergaitės cigaretės neišeitų prisidegt? Dar ryškesnė šioj vietoj atrodė trumpa jos šukuosena. Šviesiaplaukė liko stovėti, trise sudarėm trikampį, jei morkinis mūsų draugas išlįstų, galbūt figūra net taptų magiška. Man atrodo, vaikine, tavo problemos tikrai rimtos. Įtraukiau sunkaus dūmo. Tai ne, šiaip sau, žinok, pasakoju. Kažin kodėl aš tiek pasakoju? Kas čia per poreikis verkšlenti nelyginant šekspyrizmais su plunksna ant popieriaus? Man atrodo, giliai širdy tau tiesiog labai patinka mūsų kompanija. Na ir susireikšminusios, pagalvojau. Jos ir mano mintys. Pasaulis kiek susireikšminęs, beliko paklaust, ar iš tikrųjų be reikalo.

Keletą akimirkų mums patylėjus, kažkur toli, iš už paskutinių miesto stogų, iš už jūros, mano ir jūsų motinos, ėmė vėl lįsti mėnulis. It komandą išgirdę sušokom ant suoliuko, trys stulpai žaibiškai vėl užėmė savo vietą ir laukė. Kraterių išvagotas apelsinas nedrąsiai iškišo savo kampelį ir tik po truputį kilo į dangų. Tik po truputį ėmėsi nakties tėvo vaidmens. Ilgainiui įsitvirtino savo soste, apliejo mus oranžine šviesa, kuri galbūt net kiek šildė. Rausvaplaukė rūkė man iš dešinės. Lėtai, išraiškingai, net neatsisukdamas galėjau dėti galvą, kad nebyliai šypsojosi. Tuo tarpu kairėj aimanavo šviesiaplaukė. Kaip gražu. Kaip suknistai gražu. Gruoblėta krepšinio aikštelės danga tuomet priminė šūsnį smulkių apelsino žievelės gabaliukų. Minkštų, tačiau kampuotų, taškuotų, nelygių. Jei būtų vasara, pamerkčiau ten savo kojas. Galbūt iš tiesų giliai širdy man tiesiog labai patinka jų kompanija? Galbūt galima lažybas ir pralaimėti. Tik šią savaitę, ne apskritai, žinoma. Žinojau, kad už fakulteto kiemelio manęs laukia kieta minčių banga, kad manęs laukia visos pasaulio mintys ir moterys. Tačiau tas žinojimas priminė pagirių nuojautą, nors vakarėliui įsisiūbavus jos būna nė motais. Trys stulpai stovėjom lyg ant skardžio ir kūną apėmė palengvėjimas.