Visi prisijungę…

VYGANTAS VAREIKIS

Kartais atrodo, kad elektroninė revoliucija bent jau didžiuosiuose miestuose nugalėjo. Visi yra prisijungę. „The New York Times“ neseniai konstatavo „pokalbio mirtį“. Mobilusis telefonas tapo neatskiriama etiketo dalimi, o jo neturėti yra tiesiog nemandagu. Tačiau net pokalbis mobiliuoju jau gali būti laikomas per daug artimu kontaktu. Nenuostabu, kad vis daugiau žmonių rašo elektroninius laiškus, siunčia SMS žinutes, skaipinasi, tviterinasi ar feisbukinasi. Tokių naujadarų lietuviškai net nėra. Masačusetso technologijos instituto psichologijos profesorė Sherry Turkle atkreipia dėmesį, kad studentai sugeba išlaikyti kontaktą akimis ir tuomet, kai kam nors rašo žinutę. Kaip vargonininkai, sugebantys vienu metu išgauti skirtingus garsus rankomis ir kojomis… Anot Turkle, šie žmonės yra „vieniši kartu… niekieno gentis“. Kiekvienas, kas turi 3000 draugų feisbuke, neturi nė vieno.

O ir studentai, pripratę prie netiesioginio kontakto internete, auditorijoje dažnai vengia diskusijų, o atgyja tada, kai kas nors demonstruojama ekrane. Kaip rašto darbe konstatavo viena kolegijos studentė, „apie tai, kas yra racionalizmas, galima rasti informacijos ne tik internete, bet ir knygose“.

Internetas sujungia mus su kitu pasauliu, tačiau tas pasaulis yra bekalbis, redaguotas, kupiūruotas ir išvalytas. Abejonė ar diskusijos tampa atgyvena arba yra suprimityvinamos, nes kiekvienas teiginys „Google“ gali būti patikrintas ir paneigtas.

Nebėra laiko tezei, antitezei ir sintezei – tikro pokalbio ir diskusijos, kaip moko Sokrato dialogai, pagrindui. Žmogiškoji draugystė ir bendravimas yra turiningi ir komplikuoti. Tam reikia kantrybės, tolerancijos ir kompromiso, o jeigu žmogus kitą žmogų stumia vien į klausimų ir atsakymų pasaulį, informacijos gavimo ir patikrinimo lauką, pati draugystė virsta virtualia.

Pagaliau ir viešajame diskurse vyrauja nenutrūkstami monologai ir agresija. Pyktis, subtilumo ir pajautos trūkumas viešuosiuose debatuose tampa norma, kai nelieka noro išklausyti kitą požiūrį, o gal net jį ir priimti. Komercinės televizijos laidos verda nuo pykčio. Žmogus, paskambinęs į radijo laidą, jau turi savo bekompromisę nuomonę ir ją išreiškia pakeltu balsu. Televizijos laidų vedėjai nuolat pertraukia pašnekovus ir juos provokuoja nerodydami ypatingo noro ką nors išgirsti.

Politika virsta supykusių žmonių sfera. Mitinguose intelektualai ir signatarai, turintys aukštąjį išsilavinimą, lieja susikaupusį pyktį. Europarlamentaras su ūsiukais po mitingo rodo špygą žiūrovams ir sako: „Vot.“ Politikė raudonu kostiumėliu pakeltu balsu atakuoja kolegą. Buvusio lakūno partijos lyderis sarkastiškai pradeda neva juokingą įžangą apie „kubiloidus“… Nors pasitaiko, kai politikai vienas į kitą kreipiasi kaip šeimos nariai: „Tu, Valentinai…“, „Na, čia tu, Sauliau, klysti…“, „Paklausyk, Algi…“

Apie pokalbio mirtį buvo rašoma seniai. XVIII amžiuje anglų filosofas Davidas Hume’as perspėjo, kad politinio pokalbio (t. y. diskusijos) suirimas veda prie pavojingos pilietinės netvarkos. Kitas britų filosofas Michaelas Oakeshottas XX amžiuje kėlė būtinybę „išgelbėti pokalbio meną“. Lyg ir nieko naujo, bet nederėtų užmiršti, kad žmogiškojo kontakto išlaikymas išsaugos tas savybes, kurias Platonas ar Hume’as įvardino kaip būtinas norint gyventi civilizuotai, – mandagumą, įsiklausymą į kito nuomonę ir pagarbą pašnekovui.

Lietuvos radijo „Savaitės komentaras“ (V.21)