Sotumas

MARIUS PLEČKAITIS

Franz Kafka. Dienoraščiai 1910–1923.
Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. 494 p.

Kafka tikrai ne tas autorius, kurio kūrybą savaitgaliniuose žurnaluose / laikraščiuose reikėtų detaliai ir nuodugniai tyrinėti, kabinėtis, dėti literatūrologinius pliusus ir minusus. Taip sakant, kas išgvildenta, tas išgvildenta, kas pastatyta, tą vargu ar nugriausi. Autorių galime nebent leisti per savąją prizmę, stebėti jo kūrybinių šviesulių išlinkius ir atspalvius.

„Dienoraščius 1910–1923“ man sunku lyginti su kitais skaitytais Kafkos tekstais. Jie kur kas intymesni, autorius nevengia kurti artimo ryšio su skaitytoju, tiesą sakant, gal niekada ir negalvojo apie jų paviešinimo galimybę.

Knygą, reikalingesnę biografijų specialistams ir literatūrologams-istorikams, truputį nesąžininga pateikti tūlam skaitytojui, nebent jis (kaip pasitaikė literatūros istorijoje) bhaktiškai seka kiekvieną autoriteto gyvenimo žingsnį, meldžiasi prie kiekvieno jo pažymėto medelio. Nors pasitaiko tam tikrų kūrinių ištraukų ar plėtočių – tai nėra pirminė kūrybinė proza.

Suprantu leidėjus, kurie, žinodami, kad autorius perkamas (ir perkamas gerai, be klupinėjimų), siekia išleisti viską, kas su juo susiję: meilužių laiškus, brolių atsiminimus, vaikaičių tęsiamas mylimo senelio nebaigtas istorijas… Leisti, aišku, niekas neuždraus, bet nebūtina apgaudinėti skaitytojų, kad kiekviena išleista knygelė yra kažkas tokio.

Turbūt šnekėčiau pozityviau, jei knyga būtų linksmesnė. Bet kur tau. Ar Kafka kada nors pasižymėjo cirkišku charakteriu? Nebent „Pražuvėlyje (Amerika)“. Įsimintinas melancholiškas braižas ne tik įtraukia, bet ir lengvai stumteli nuo savęs, ypač kai tekstai naudojami tik kaip saviterapija, ne kaip naudmena, turinti pridėtinę vertę skaitytojams.

Norom ar nenorom, Kafkos „Dienoraščius 1910–1923“ mintyse pradėjau lyginti su a. a. Sigito Gedos minčių publikavimu „Šiaurės Atėnuose“. Žinau, kad sulauksiu nemažai kritikos, bet kam visa tai? Aforizmų knygelės yra viena menkesnių menininko išreikšties formų.

Pradžioje užsiminiau apie kūrinyje sklandantį intymumą. Jo iš tikrųjų esama. Skaitytojai vujaristai (mėgstantys pasislėpę stebėti nuogybes) turėtų likti gerokai patenkinti-pasitenkinę.

Panašios Kafkos knygos lietuvių kalba neteko skaityti nuo „Pasakojimų“. Nors pastarojo rinkinio irgi nelaikyčiau etalonu, jame kafkiško gyvuliškumo buvo daugiau. O kai nusimeti skraistes, juosusias tave gražų laiką, rizikuoji būti neatpažintas ar bent nesuprastas.

Kad nebūtų visai kalimas prie pliuso, teiksiuosi pasakyti – knygą skaityti galima. Ir ji tikrai bus geresnė nei eilinio lietuvio, per draugus ir drauges visomis galūnėmis reklamuojančio savo psichopatinį romanėlį. Jei tikrai mylite Kafką, kad ir ką jis rašytų, – puiku, eikite ir ieškokite likusių tiražo egzempliorių. Tai nebus visai tuščiai praleistas laikas.

„Lapkričio 19. Aš tegaliu atsitraukti nuo dienoraščio skaitymo. Ar ne todėl, kad dabartyje visiškai neturiu pasitikėjimo savimi? Man viskas atrodo konstrukcijos. Kiekviena kito pastaba, kiekvienas atsitiktinis žvilgsnis viską manyje apverčia, net tai, kas pamiršta, visiškai nereikšminga. Aš nepasitikiu savimi labiau negu bet kada, jaučiu tiktai gyvenimo prievartą. Ir aš visiškai tuščias. Panašus į avį, pasiklydusią naktį tamsoje, arba avį, bėgančią paskui tą avį. Būti tokiu pasiklydusiu ir net neturėti jėgų to apverkti“ (p. 227).