Motina

SKAISTĖ AUSTĖJA BUDREVIČIŪTĖ

Išėjau iš miško į šviesią aukštasmilgę pievą maždaug toje vietoje, kur ties takeliu pūpso milžiniškas skruzdėlynas. Nuo veido ir plaukų braukdamas voratinklius pagalvojau, koks tai nenusakomas knibždėlynas, nors visoje Esmonių apylinkėje dešimties kilometrų spinduliu tebūtum radęs dvi ar tris sodybas su keletu drovių gyventojų, nuo pernelyg tyro oro ir aitraus žemės kvapo šiek tiek sulaukėjusių. Viena iš tų sodybų bolavo man prieš akis už kokių dviejų šimtų metrų, kitame lauko gale: vos vienas ištįsęs pastatas nuo vėjo ir drėgmės patamsėjusiais rąstais, tačiau vis dar tiesus ir tvirtas, it užsispyręs ugningų akių senolis, nenorintis lenktis savo metų naštai. Takelis, miške taip kruopščiai žvėrių ir jų retų dvikojų svečių pramintas, laukinėje pievoje netrukus pasiklydo, ir aš žygiavau per tą viksvų bei įvairiaspalvių netvarkingų gėlikių tankumyną užsisvajojęs, pavinguriuodamas, kartkartėmis plačiu rankos mostu šmaukštelėdamas per smilgų galveles ar nusiskindamas kokią žolelę pakramtyti. Nežinojau, ar sodyboje dar ko nors besama, ar manęs kas nors laukia, ar stebi dabar pro langą šitaip begėdiškai lengvapėdiškai sugrįžtantį.

Motina sėdėjo prie seno rašomojo stalo, per gerą pusmetrį nuo jo atšlijusi, rankas sunėrusi skreite, delnais į viršų. Stalas, anksčiau būdavęs nukrautas tai audinių rietimais ir atraižomis, tai kartono lakštais ir aliejinių dažų tūbelėmis, tai įvairiausių daigų loveliais, paruoštais vis naujiems eksperimentams, dabar buvo visiškai tuščias. Laiko nuzulintos jo rievės vidurdienio šviesoje pulsavo tarsi gyvos.

Ji dar iš pat ryto matė jį ateinant – virš sulaukėjusios pievos pro langą regėjo šmėžuojant jo mėlynus marškinius, kurie, ji žinojo, iš arti tokie apspurę ir nudryžę, rodėsi it didelis tamsiaspalvis drugys, nerangiai purpčiojantis iš vieno pievos galo į kitą.

Laukė. Niekaip nesuprato, ko jis taip ilgai skrajoja. Tarsi jų senoji pieva staiga būtų keliolika kartų išsiplėtusi arba užleidusi prasikaltusį keleivį kokiais apžavais ar apsiklojusi klaidžia migla.

Namai iš arti pasirodė likę po senovei: tos pačios baltos langinės, nertos užuolaidėlės, nė kiek nesukiužęs suolelis kieme palei pietinę namo sieną, tos pačios lysvės, visada šviežiai išravėtos ir palaistytos, tas pats numintas slenkstis: į namus – lyg į širdį… Peržengęs jį sustojau. Priemenėje stovėjo Ji. Balta prikyštė ir ant jos sunertos dar baltesnės Jos rankos.

Į didelį dubenį pripylė šalto vandens iš kibiro. „Nusiplauk kojas priemenėj“, – pasakė. Kaip ir kadaise per pievą buvau atėjęs basas. „Va rankšluostis, – ir, šliūkštelėjusi drumzliną vandenį pro duris laukan, vėl pripylė švaraus. – Ir rankas nusiplauk. Valgysim.“

Susėdome virtuvėje už nedidelio stalelio prie lango. Plieskė saulė ir ant staltiesės buvo matyti tamsus kryžiaus formos šešėlis. Viskas jau paruošta. Priešais mane gulėjo suraikytas šviežios duonos kepalas, stovėjo šalto pieno ąsotis. Motina įpylė man ir sau. Atsikandau duonos, ir derlingos žemės syvai pripildė mano godžią burną.

– Ar toli buvai nukakęs? – nukrypo į mane pažįstamas žvilgsnis.

– Taip, labai… – nutęsiau, neišmanydamas, ką bepridurti.

Minutę pakramtęs nurijau dar vieną gurkšnį pieno ir paklausiau:

– O kaip kiti? Ar dar sugrįžta kartais?

– Sugrįžta, – Motina liūdnai šyptelėjo. – Jaunėlį mačiau gal prieš mėnesį, o štai Vyresnėlis jau ištisą pusmetį kaži kur bastosi, dar niekada nebuvo taip ilgai nesirodęs.

Ji pritilo.

– O kaip tu, Mama? – nedrąsiai klustelėjau.

– Gerai aš, gerai… Randu kuo užsiimti, laukiu…

Motinos duona gaivino it tyriausias kalnų šaltinis; jutau, kaip į nuvargusius raumenis grįžta jėgos. Giliai atsidusęs nurijau paskutinį kąsnį ir pakilau nuo stalo.

– Ačiū, Mama.

Ji taip pat atsistojo.

– Gal bent marškinius pasikeisi? Tuojau atnešiu.

Naujieji marškiniai jau seniai gulėjo paruošti ant lovos. Motina juos suglėbė ir atidavė Sūnui, paimdama sunešiotąją išnarą. Drabužis prigudo prie kūno kaip per naktį išauginta nauja oda.

– Ačiū, Mama, – šiek tiek susidrovėjęs pasakė.

– Gero kelio.

Ir drugelis išskrido. Senasis slenkstis jį švelniai stumtelėjo, idant neatsigręžtų ir nepamatytų, kaip sunkiai Motinos veide kelią skinasi naujai užgimęs upeliūkštis.