Magija ir realizmas mirusio poeto akimis

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

José Saramago. Rikardo Rejišo mirties metai. Romanas.
Iš portugalų k. vertė Valdas V. Petrauskas. V.: Alma littera, 2007. 416 p.

Įsigijau šią knygą per išpardavimą. Nepamenu, kokia buvo kaina, bet, kad ir kokia ji būtų, knyga verta daugiau. Gerokai daugiau.

José Saramago – portugalų rašytojas, žurnalistas, scenaristas, apdovanotas Nobelio literatūros premija. Jis nevartoja įprastų ženklų dialogams išskirti, viską žymi tik kableliais ir taškais. Dėl to pradėjus skaityti apima šioks toks „nepatogumo“ jausmas, bet, perpratus sistemą, rašytojas sėkmingai prisijaukina skaitantįjį.

Pagrindinį romano veikėją, gydytoją Rikardą Rejišą, grįžusį tėvynėn, nuolatos lanko mirusio portugalų poeto Fernando Pessoa vaiduoklis. Rikardas Rejišas keletą mėnesių gyvena viešbutyje, ten susipažįsta su dviem moterimis. Iš pirmo žvilgsnio galbūt kiek monotoniška santykių eiga sukuria realistišką atmosferą.

Tačiau ne siužetas, ne iš lėto besirutuliojantis veiksmas apsupa šią knygą tauria patrauklumo aura. Labiausiai patraukia pamąstymai ir dialogai, gilios įžvalgos įvairiais klausimais, herojaus saviizoliacija nuo išorinio triukšmo, kai triukšmu tampa ne tik kalbos, apkalbos, bet ir patyliukais maskuojamas jausmas ir, priešingai, imuniteto, saugančio nuo jausmo sukeltų kančių, praradimas.

Magiškas Rikardo Rejišo gebėjimas matyti mirusius žmones (ar bent jau vieną mirusįjį) – vienas įdomiausių romano motyvų. Filosofiniai poeto ir gydytojo pokalbiai plėtojasi natūraliai, be jokios įtampos. Tarsi nė vienas iš jų nebūtų miręs.

Įdomu yra tai, kad Rikardas Rejišas buvo vienas iš F. Pessoa heteronimų (šį literatūrinį terminą, beje, sukūrė pats F. Pessoa). Realiai gyvenusi asmenybė knygoje tampa mirusiuoju, o įsivaizduojamas personažas atgyja.

Politiškai laisvo herojaus vienišumo jausmą sustiprina politinė suirutė, bauginanti fašizmo, pilietinio karo neišvengiamybė. Interviu kalbėdamas apie šią knygą autorius minėjo, kad konfrontacija tarp tokių politinių aplinkybių ir politiškai laisvo žmogaus – viena pagrindinių romano prielaidų.

Mano manymu, prielaidų čia daug ir įvairių: filosofinių, psichologinių, istorinių. Mažai veiksmo dinamikos ir daug išminties, kurią lydi laikinumo ir artėjančios mirties nuojauta. Vis dėlto tai Rikardo Rejišo mirties metai.