LAURA KROMALCAITĖ. Eilės
Svetima
Ji išsiriečia kaip katė
ant mano rankų.
O aš žiūriu ir nieko
nesakau.
Nes taip nebūna.
Tai – burtas,
kuris prapuola vos sujudėjus.
Aš žiūriu ir ji tyli.
Stoviu kaip Dovydas šventykloj,
o ji šoka apie mano ranką
ir varo savo tylą į venas
taip, kaip mirštantysis
maldą į baltus patalus.
.
Taip ir gyvenam
pyksta, kai atsisakau
plautis rankas prieš
vakarienę,
vis kažkas ne taip,
bet sako, kad skirsimės,
kai puodynės lentynose
ims šokti,
tada ją apkabinu per
liemenį ir sakau, kaip
ją mėgstu, o ji lyg
paglostyta katė išsisuka
iš glėbio ir toliau
plauna indus
