Ką mes skaitome?

Su vertėja, rašytoja SILVIJA LOMSARGYTE-PUKIENE (DITA) ir žurnalistu POVILU PUKIU (PAULIUMI) kalbasi Audra Baranauskaitė

– Gal, sakau, pradėkime nuo vaikystės. Nuo pasakų prieš miegą…

Paulius: Kadangi augau pas tėvą Klaipėdoje, tai vietoj pasakų tėvas liepdavo giesmes giedot. Sako: sėdėk šalia, ir giedokim abu. Sakydavau: o jeigu aš netikiu? O jis: kai giedi, plaučiai kvėpuoja, giedojimas tam ir sugalvotas, kad būtum sveikas, jei jau esi bedievis…

Dita: O man pasakas skaitydavo mama. Tuo metu Kaune buvo išleistos Grimmų, Hauffo, Perrault, vėliau atsirado ir Anderseno… Iki šiol pasakų pasaka man – Anderseno „Lakštingala“.

P.: Pirma mano savarankiškai perskaityta knyga – Juliaus Janonio. Nuplėštais viršeliais… „Kalvis“ įstrigo visam gyvenimui. Na, o paauglystėje – indėnai, jaunystėje – Remarque’as. Tradiciškai.

D.: Pirmoji Kaune išleista Remarque’o knyga – „Vakarų fronte nieko naujo“. Tada buvau dar maža, skaičiau ją vėliau – tai buvo pirmas susidūrimas su tikru gyvenimu literatūroje, su jo beprasmybe… O be viršelių knygos skaityt niekada negalėčiau, būtinai turiu žinoti apie autorių. Net vaikystėje, būdavo, nutveri kokią nuplėštais viršeliais, nežinai, kas parašė… Viskas, skaityt negaliu.

– Apie mėgstamiausią rašytoją gal neklausiu…

P.: Kodėl? Paklausk… Prisimenu, kaip gimnazijoje uždavė rašyti temą „Mano mylimiausias rašytojas“. Mokytoja, žinoma, tikėjosi, kad visi rašiniai bus apie Vaižgantą, Baranauską, Maironį… O aš ėmiau ir parašiau, kad mano mylimiausia rašytoja – Liūnė Janušytė. Buvau jos feljetonus skaitęs ir „Korektūros klaidą“ – romaną apie linksmus meilės nuotykius Paryžiuje. Man buvo penkiolika, tai tą knygą su tokiu ūpu skaičiau, pasikišęs po pagalve, slėpdamasis nuo tėvo. Ir ką manai? Iš to rašinėlio mokytoja klasėje viešai pasišaipė. Toks pyktis buvo suėmęs… O septyniolikos slapta gavau Jono Marcinkevičiaus „Raudonąsias Kauno naktis“ – apie Nemuno gatvę, kur Smetonos laikais buvo viešnamis… (Juokiasi.)

Na, o šiandien turiu tokią lentynėlę prie lovos, ten laikau knygas, kurias būtina perskaityt – pastaruoju metu domiuosi dokumentika, religiniais veikalais. Bet kai visą dieną sėdi prie kompiuterio ir įpranti viską sužinoti iš interneto… beviltiška situacija. Jau metus tos knygos lentynėlėje dulka, kol žmona nueina daryti tvarkos.

– Dita, o jūsų knygos prie lovos ar dulka?

D. (juokiasi): Nedulka… Tačiau grožinės literatūros pastaruoju metu ten mažai. Tiesa, neseniai perskaičiau Birutės Jonuškaitės „Kregždėlaiškį“ ir „Užsagstyk mane“. Yra toks dalykas kaip skaitymo malonumas… Dar Alfonso Andriuškevičiaus eseistiką. Radau atgarsių savyje, atrodo: panašiai galvojau, kodėl neparašiau…

Prieš kurį laiką dukra (Paulina Eglė Pukytė – A. B.) iš Anglijos parvežė „Žydiškus posakius ir citatas“. Nežinau, ko ten daugiau – išminties ar humoro… Labai myliu ir nuolat atsiverčiu Bruno Schulzą, ypač kai skauda širdį… Dar, va, skaitinėju „Breigelį, arba Sapnų studiją“ (Dita verčia lapus)…

– Bet ji neiliustruota…

D.: Iš tiesų, keista… Tačiau aš pasiimu albumą su Bruegelio reprodukcijom… O lietuvių autorių grožinės literatūros nebeskaitau. Neįdomu.

– Bet Jonuškaitė patiko.

D.: Taip, knygą mano draugė Elena pasiūlė.

– Tai gal yra ir daugiau gerų knygų, tik draugė nepasiūlė…

D. (juokiasi): Skaitau, ką kritikai rašo apie knygas, ir jos man visiškai nepriimtinos.

P.: Sekmadieniais klausome knygų apžvalgas per radiją. Neintriguoja…

D.: Žinoma, kai nesi skaitęs, tik girdėjai pristatymus ar ištraukas, neturi teisės vertinti. Bet dabar man pati įdomiausia lektūra – memuarai, nes žinau, kad taip iš tikrųjų buvo. Ir nesvarbu, kad kartais ne visai tobulai parašyta, prastai suredaguota… Beje, be galo įdomi „Lietuvių enciklopedija“, išleista Bostone. Paulius pardangino iš Amerikos. Visą ją perskaičiau, 36 tomus. Į senatvę žmogui norisi sužinot kuo daugiau…

– Perskaitėte visą iš eilės?

D.: Na, neskaičiau kažkokių techninių dalykų, bet apie kultūrą, žmones…

P.: Istorija, literatūra, religija… Juk beveik visa Smetonos laikų inteligentija arba Sibire, arba anapus Atlanto buvo atsidūrusi. Aš taip pat ją su įdomumu skaitinėju. Ieškau ir randu, kai ko nors pritrūksta mūsiškėse enciklopedijose..

– Šalia kompiuterio matau gulinčią Bibliją…

P.: Tai mano stalo knyga. Liuterio katekizmas taip pat. Rengiant žurnalą (jau trylikti metai Paulius redaguoja ir maketuoja žurnalą „Liuteronų balsas“ – A. B.) tenka gilintis į religijos istoriją, įvairius teologinius klausimus. Tarkim, įdomu, ką veikė Jėzus nuo trylikos iki trisdešimties savo gyvenimo metų. Biblijoje paauglystės ir brendimo laikotarpis lyg ir nutylėtas, tik užuominom teigiama, kad dirbęs pas tėvą stalium, bet ar triūsdamas prie varstoto gali išsiugdyti tokį intelektą, prisisemti tokių žinių, kuriomis žydų išminčiai stebėjosi. Linkstu įtikėti internete aptiktu mitu (ar legenda), kad jis švietėsi Indijoje, juk indų mokymai tūkstančius metų senesni. Aišku, čia viso labo mano versija, tačiau kai giliniesi į krikščionybės istoriją, matai, kad daug kas pačių dvasininkų vėlesniais šimtmečiais kanonizuota.

– O kokią paskutinę knygą audringai aptarinėjote?

D.: Skaitome skirtingas knygas ir dėl jų tikrai audrų nekeliam, nes esame baisiai tolerantiški. Audros dažniau kyla dėl buitinių smulkmenų, pavyzdžiui, kiek dėti druskos į sriubą…

P.: Palauk, o Viktoro Suvorovo „Ledlaužis“? Tą ir kitas jo knygas su Dita esame ryte suriję. Buvęs sovietinis žvalgas, dabar istorinių knygų autorius už tėvynės išdavimą Rusijoje buvo nuteistas mirties bausme, bet pabėgo į Vakarus ir šiuo metu, rodos, gyvena Londone. Įdomu tai, kad jis remiasi ne slaptais dokumentais, o viešais, visiems prieinamais šaltiniais. Sudeda kelis įvairius spaudos pranešimus ir padaro akivaizdžiai logišką išvadą, ir ją labai norisi patikėti.

– O toks žanras kaip detektyvas jums įdomus?

P.: Kadaise perpyliau seriją apie Šerloką Holmsą. Dabar įdomiau faktais paremtos istorijos…

D.: O aš detektyvo neskaičiau nė vieno… Tiesa, vieną kadaise skaičiau. Pilyponio „Kaukolę žalsvame čemodane“. Pradėjau, ir pirmas sakinys apytikriai buvo toks: „Dangaus galybės grūmėsi su pragaru.“ Man taip juokinga pasirodė, galvoju, kas čia per nesąmonė. Dar porą puslapių permečiau akimis, ir viskas… Su detektyvo žanru buvo baigta.

– O koks šiuose namuose santykis su poezija? Pastarojo „Poetinio Druskininkų rudens“ dalyvis – Jūsų, Dita, pusbrolis Al Zolynas. Įtariu, kad jo vardas Algis?

D.: Žinoma, Algis. Gimęs Austrijoje, dabar gyvenantis Kalifornijoje, puikiai kalbantis lietuviškai, angliškai išleidęs ne vieną poezijos knygą. Humanitaras. Iki pensijos dėstė JAV tarptautiniame universitete San Diege…

O šiaip poezijos dabar visai neskaitau. Man ji baigėsi su Justinu Marcinkevičium… Beje (Dita kilsteli knygą subtiliu smėlio spalvos viršeliu), vis nesusitinku Valentino Sventicko ir negaliu jam padėkoti. Čia viena geriausių mano skaitytų kritikos knygų. Vis galvojau, kaip ją apibūdinti… Tai padori knyga. Iš pradžių nustebau, kodėl Valentinas ją pradeda savo kalba, pasakyta Antakalnio kapinėse per laidotuves, bet tai pasiteisino. Džiaugiuosi, kad vienas bičiulis man šią knygą atnešė į namus ir liepė skaityti…

– Ar čia visur subraukyta bičiulio? Neerzina? Nes tarsi svetimos nuorodos…

D.: Ne, nė kiek, man kaip tik įdomu, ką kiti pasižymi, visuomet galvoju, kodėl pabraukė būtent tą vietą. Aš taip pat pasižymiu, bet tvarkingai, puslapio pakraštyje… Va, vienoje knygoje vos matomus geltonus taškelius pažymėjau, bet dukra mane išbarė, sakė: toks gražus leidinys, o tu su flomasteriu, reikia su pieštuku, jei taip labai nori…

– O knygas visada skaitote nuo pradžios iki galo?

P.: Kai imu naują knygą į rankas, užmetu akį į kelis puslapius vidury, tada, jei „užkabino“, skaitau nuo pradžių. Dar būtinai atsiverčiu pabaigą, noriu suvokti, dėl ko autorius ėmėsi knygą rašyti.

D.: O aš skaitau nuosekliai, bet po nedaug. Nuo seno turiu madą skaityti kelias knygas vienu metu. Nežinau, ar tai gerai, tačiau kai ne vienam bičiuliui apie tai prasitariau, jie sakė: ir aš taip darau…

Šiaip jau būnu laimingiausias žmogus, kai vėlai vakare įlipu į lovą ir pasiimu knygą. Ir skaitau iki dvyliktos arba pirmos… Matau, kaip kiti kartais skaito troleibuse arba traukinyje, aš taip negaliu, važiuodama žiūriu į debesis, nemoku tokiose vietose susikaupti. Eidama į polikliniką, dažnai įsimetu kokią knygą, bet niekada neskaitau, toks jausmas, kad vis tiek sutrukdys… Tačiau jei jau pradedu, dažniausiai knygą stengiuosi perskaityti iki galo, net jeigu neįdomi.

P.: Aš, jei nepatinka, metu ir daugiau neprisimenu…

D.: O man rūpi, kodėl žmogus ją rašė, kodėl kažkas spausdino, gal ten yra kas nors, ko aš nesuprantu, todėl būtinai turiu ją įveikti.

– O skaitymo greitis?

D.: Įvairiai. Kartais grįžtu ir visą pastraipą skaitau iš naujo, jei pasirodė ne visai aiški arba labai graži. Išbandžiau kartą greitąjį būdą, kaip sakoma, įstrižai. Kažką privalėjau perskaityti, o buvo baisiai neįdomu. Taip skaitant, aišku, šis tas galvoje pasilieka, bet, manau, tai nėra vertinga, jau geriau visai neskaityti.

– Jūsų vaikai, nors neidentiški dvyniai, labai jau identiško amžiaus, taigi galėjote jiems prieš miegą skaityti tas pačias knygas.

D.: Aš daug skaičiau ir vaikams, ir anūkams. Pavargusi būdavau po dienos, o jiems vis maža ir maža…

– Ar jūsų anūkai dabar skaito knygas?

D.: Gerimantui – trylika. Jis daug kuo domisi, naršo po internetą… Bet pastebėjau, kad mokykla neišmoko nei knygų mylėti, nei skaityti…

P.: Vaikas užaugo nemokėdamas nė vieno eilėraščio atmintinai, nėra padainavęs nė vienos liaudies dainelės… Užtat tikras kompiuterinių žaidimų meistras. Mokykloje jie gauna metodinių žinių, moka internete susirasti reikiamos informacijos. Manau, mūsų karta neturi teisės augančia karta vien piktintis, mes, seniai, ne viską esame perpratę.

D.: Vis tiek man atrodo, jei dabartiniai vaikai nežino Baranausko „Anykščių šilelio“, neskaitė Biliūno, tai jie nedvasingi. Mano anūkas perskaitė visą „Harį Poterį“, pirmus tomus jam pati skaičiau, ir man labai nepatiko. Kažkoks tuščias tekstas. Juk jeigu kūrinys geras, jis turi patikti ir šešiolikmečiui, ir šimtamečiui. Aišku, nesakau, kad privalu užsibūti tame pačiame taške, bet yra universalūs dalykai, kartų perimamumas…

– Iš judviejų bendravimo su anūke atrodė, kad ji bus knygų rijikė.

D.: Taip, tikrai, juk Vaidilė užaugo tarp knygų. Pamenu, kai buvo maža, skaičiau jai Biliūno „Kliudžiau“, ir ji verkė klausydama. Tikėjausi, kad jai įkris… Gal ir įkrito. Mūsų literatūroje mažai tokių tekstų… Bet dabar matau, kad skaito nedaug, gal laiko neturi. Neseniai aptikau pas ją Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“ lietuviškai. Paėmiau pavartyti ir pasibaisėjau – kone kiekviename puslapyje gal trijose vietose skliausteliai ir daugtaškiai. Ir taip visoje knygoje… Ką tai reiškia? Aš jaunystėje skaičiau be visų tų sutrumpinimų. Žinoma, Dostojevskis man šiek tiek nuobodokas…

– Tai gal tas nuobodžias vietas ir ištrumpino?

D. (juokiasi): Vis tiek, neįsivaizduoju, kodėl mokytojai leidžia skaityti tokias knygas.

– O autobiografinė apysaka „Dita“, kurią Elena Bukelienė pavadino „atminties ir išminties knyga“, jau įtraukta į mokyklų privalomos literatūros sąrašą?

D.: Negirdėjau…

– O kodėl neatsirado dar bent viena tokia nuostabi knyga?

P.: Antros neparašė… (Juokiasi.)

D.: Aš norėčiau rašyti ir galbūt rašyčiau, bet parašai ir kur paskui dėti? Maldauti, kad kas nors ją išleistų? Gerai, kad Kaune „Jotemos“ leidykloje atsirado žmogus, kuris manęs pasigailėjo. Sutarėme, kad man nemokės honoraro, bet leidykla ją išleis savo lėšomis.

– O Rašytojų sąjungai nesiūlėte?

D.: Siūliau, nes maniau, kad Rašytojų sąjunga pirmiausia turėtų leisti knygas tų žmonių, kurie jai priklauso. Bet man pasakė (tai buvo prieš devynerius metus), kad turiu sumokėti, nepamenu, 8 ar 12 tūkstančių.

– Kodėl knygos nefinansavo Kultūros ministerija?

D.: Matyt, nerado reikalo: iš kur čia dabar išlindo dar viena, atsiprašant, pretendentė į rašytojus? Ir dar pensininkė…

P.: Užtat kiti Ditos „Ditą“ jau verčia į anglų kalbą…

D.: Esu išvertusi labai gerą žydų rašytoją Efraimą Sevelą. Jis rašo rusų kalba, turi nepaprastą humoro jausmą, daug gyvenimo patirties. Kažkada gyveno Vilniuje, paskui išvažiavo į Izraelį, bet ten nepritapo, todėl išvyko į Ameriką. Išverčiau jo apsakymų knygą ir vieną apysaką, kurios veiksmas, beje, vyksta Vilniuje. Ir ką… Gal penkerius metus išgulėjo „Versus aureus“ leidykloje, man sakė, kad Kultūros ministerija neparėmė. Tai ką ji tuomet remia?

– O kai rašėte „Ditą“, naudojotės užrašais, dienoraščiais?

D.: Ne, dienoraščiai seniai sunaikinti.

– Gal būtų tik kliudę?

D.: Ko gero… Juose nebuvo ironijos, o knygoje ji atsirado. Dienoraščiuose viskas lyriška, romantiška, visos tos meilės… Tačiau „Ditoje“ nėra nė vienos išgalvotos frazės. Viskas, ką buvau pamiršusi, ėmė lįsti iš atminties lyg iš kokio urvo.

– Neįtikėtina.

D.: Neįtikėtina man pačiai. Net prisiminiau, kuri frazė kurioje vietoje buvo kadaise pasakyta.

P.: Dievo jėga ją apšvietė…

– Tai gal ir Jus, Pauliau, apšvietė, kai rašėte knygas, o vėliau, anot Jūsų, savo kukliomis lėšomis ir išleidote. Temperamentingas stilius, gyva šnekamoji kalba, organiškai į tekstą įsipinančios tarmės – Palangos žemaičių, Klaipėdos šišioniškių, visokie svetimžodžiai, posakiai…

P.: Viskas, ką rašiau pirmojoje – „Anuokart prie uosto“, buvo išlikę mano atmintyje. O rašydamas antrąją „Trečias nelaimi“ jau turėjau pasitikrint faktus…

– Gražiai judu bendradarbiaujate: vyras kompiuteriu surenka žmonos tekstus, žmona redaguoja vyro tekstus…

P.: Džiaugiuos, kad apsiima. Ditos pataisymai tikslūs, ji apdovanota subtiliu kalbos jausmu. O aš dėl stiliaus ir žodyno ištisai grumiuosi, lenda pigus žurnalistinis slengas, nors tu ką… Aišku, kartais pasibaram, ne visada jos klausau, bet paskui pagalvoju dieną, pagalvoju kitą ir suprantu, kad ji buvo teisi.

D.: Ačiū, Pauliau… Labai mane pamalonino trys paskutiniai žodžiai (juokiasi)…