FERIDA DURAKOVIĆ. Eilės

Ferida Duraković (g. 1957) – žymi bosnių poetė. Nuo 1992 metų dirba sekretore Bosnijos ir Hercegovinos PEN centre. Ten ir įvyko pirmasis mūsų susitikimas, suplanuotas tada, kai nusprendžiau išversti keletą eilėraščių iš poetės 2007 metais Sarajeve pasirodžiusio poezijos rinkinio „Locus Minoris“. Įžengus į PEN centro patalpas, buvo ir graudu, ir miela. Centras įsikūręs mažame, šiek tiek aptriušusiame bute, jame susėdusios kelios žilagalvėlės geria kavą iš rudų socialistinių puodelių nuskilusiomis ąselėmis. Aplinką paįvairina senutėlis stalas, kiek naujesni krėslai, keli šiek tiek kičiniai paveikslai ir spintos stumdomosiomis durimis, tokiomis pačiomis kaip mano močiutės bute šalia buvusio kolūkio. Knygų beveik nėra, ant išdraikytų dokumentų stovi butelaitis vyno ir taurė, kurios dugne raudonuoja mažas lipnus lašelis, o susirinkusios elegantiškos bobutės plepa apie tai, kaip buvo prieš karą ir kaip pasipuošusios jų močiutės daugiau nei prieš pusę amžiaus važiuodavo atostogauti. Žodžiu, Bosnijos PEN centras – tai užsikonservavusi laike, bet neįtikėtinai sava erdvė. Poetės, susėdusios ant mėlynų krėslų, irgi tampa savos. F. Duraković nepaprastai tiksliai apibūdina savo kūrybą, kurioje labai daug tiesos, gyvenimo patirties, istorijos ir meilės. Tai tikra poezija, sukurta tikros poetės – dukros, žmonos, motinos, – todėl ji įtikina ir pavergia skaitytoją. Poetės kūryba buvo ne kartą apdovanota ir išversta į įvairias kalbas, tarp jų – į anglų, prancūzų, turkų, danų ir suomių.

Vertėja

Moteris dainuoja po karo

DIEVE MANO DIDIS
VIENINTELIS
GALINGAS
PADĖK MAN
SUSKAIČIUOTI
KIEKGI
MANO MIRUSIŲJŲ
ŽEMĖJE IR PO ŽEME

.

Georgas Traklis 1993 metais ir vėl karo lauke

Aukštai, virš lėktuvo, brangus Dievas švinta,
Sarajevo tamsoj auksinėm akimis
Žiedlapiai ir granatos už lango mano krinta
Beprotystė ir aš. Vieni. Vieni mes esam. Vieni.

Kiekviena mama yra vunderkindas

1.

Kai skubėdami savo namus palikom ir į miestą pasukom, amžiams, nešiausi aš keletą knygų brangių, kosmetinę, drabužių. Ji paėmė porą maišų maisto. Klausiu: ką pasiėmei, mama? Tai, ko visiems reikės, atkirto. Vėliau apėjo granatas ir snaiperius, pasiekė mūsų daržą ir anūkams salotų, svogūnų, morkų atnešė. Ar baisu buvo, klausiu jos. Nebuvo, vaikeli, sako. Apie savo vaikus tik pagalvoju ir Dievas man kelią tuoj pat atidaro. VA TAIP.

2.

Kai pasiuntė mano brolį budėti, ten, už to mūsų namelio, staiga apsirengs ir jau eina ten. Kur eisi, mama, dėl Dievo, išsigandus aš klausiu. Einu jam padėti, kad lengviau jam būtų, sako. Brolis sveiką vos kailį išnešė, iš apkasų ją vesdamas. Dėl Dievo, daugiau niekad, sako, nepadėk man, mama. Dabar visas dienas leidžia svetimam balkone, dairos ir teiraujas: ar gyvas dar? Galbūt ant žemės plikos guli? Ar pavalgo ką?.. Tą pakvaišusią Nikoletino Bursaćio motiną atsimenat? Ech, lygiai tas pats man. Kitaip tik truputį. VA TAIP.

3.

Kai perkrausčiau juos iš penkiolikto į devintą aukštą, pas draugą, sako man, lyg nusikaltus būtų: žinai, vaikeli, turiu šitoj virtuvėj savo tvarką padaryti. Prisimenu, kas kur stovi, todėl kai namo sugrįšim (!), duok Dieve, viską grąžinsiu ten, kur ir buvo. VA TAIP.

4.

Kai kažkurią dieną grįžtant iš savo „žygio“ po miestą krapštinėjaus toje dangoraižio laiptinėj tamsoj, lyg, neduok Dieve, eičiau per kokį pailgą kapą ir skaičiuočiau: pirmas, trečias, penktas, septintas, devintas aukštas, paliečiau staiga ant turėklų kažkokį virvagalį pririštą. Ji atidaro, klausiu: kas čia, mama? Sako: aš tai pririšau, kad atrastumei mūsų duris. Ankstų rytą uždega spingsulę ir palieka ją laiptinėj, „kad žmonės matytų, kur vaikšto“. Palieka atviras buto duris, kad kaimynams lengviau būtų tamsoj. Palieka degtukų prie mano lovos, ant kėdžių ir palangių. Atsikelia naktį ir vėl žiebia spingsulę laiptinėj: žino, kad tamsos bijau, ir stengias, kad šviesa man visad po ranka būtų. Nemiega visai, kiaurą naktį savo ištemptom motiniškom ausim seka visą miestą, į visas keturias puses klauso, ar kvėpuojame, ar apkamšyti esame, ar baisaus ką sapnuojam, ar mums skauda ką… VA TAIP.

5.

Ištisą dieną, devyni aukštai žemyn, devyni aukštai aukštyn, vandenį neša. Prieš karą nė devynių laiptelių negalėdavo nulipti. Dabar lyg nieko neskaudėtų. Tik dviem dydžiais suliesėjo. Dabar, sako, man nieko skaudėt nebegali, dabar vyksta karas. Po jo galėsiu sirgti iki soties. Prieš kelias dienas vienas pažįstamas manęs klausė: kaip tu sugebi būti tokia švari ir balta, kai nėra nei vandens, nei elektros? Čia jos kaltė, sakau. Eina „ant vandens“, išskalbia visus mano baltus marškinius, kelnes ir sportbačius išmirko, išdžiovina. Tada Dievo brangiausio išmeldžia trupučio elektros, be kvapo viską išlygina ir sukabina į spintą. Negali tu, sako, atrodyti kaip pabėgėlė iš viešosios maudyklos tiems, kurie mus iš namų išvarė. VA TAIP.

6.

Kai šaudo kur šalia dangoraižio, susipykstame. Neisiu, sakau, į laiptinę nei į rūsį, jaučiuosi geriau skaitydama, kai krinta granatos. Na gerai, atsako ji, liksiu ir aš su tavimi. Ir sėdi šalia, nors žinau, kad iš baimės miršta.

Sėdi, kol šitaip mane supykdo, kad einu į laiptinę arba į rūsį. Nė vieno tokio užsispyrusio dar nemačiau gyvenime. Ji nebus ji, jei manęs į saugią vietą nenugabens. VA TAIP.

7.

Kažkada karo pradžioj radau ją prieš mūsų namą, sėdi ant smėlio maišo ir verkia. Kas yra, klausiu. Na, nieko, sako. Kaip nieko, sakau. Na, sako, gėda man, kad jus pagimdžiau. Bet kas, mama, nesam tokie blogi, juokauju. Na ne dėl to, ramiai taria, gėda man, kad jus į tokį pasaulį paleidau. Jei tik, sako, žinočiau, kad reikia man mirti, kad karas baigtųs, atgulčiau dėl Dievo ir numirčiau.

Kad tik mano vaikai ir anūkai gyventų. VA TAIP.

8.

Mano ir Dievo santykiai ateistiniai ir pilni sąskaitų. O jos ne. Viena sąskaitėlė su Dievu jai terūpi: meldžias, kad mes ir vėl, kartą, gyvi ir sveiki, susirinktume savo namuose prie įvažiavimo į miestą (!), ji mums pateiktų savo motinišką sirnicą, dėl kurios šeštadieniais išsitiesdavom ant sofų, o paskui palikdavom jai plauti kalnus indų ir tvarkyti aplamdytus, išmėtytus daiktus, kuriuos anūkai tik jos namuose tegali lamdyti ir mėtyti. VA TAIP.

9.

Bara mane kiekvieną dieną, kad nesugebu išsikovot vietos gyvenime, kad nemoku pasinaudoti situacija, kad esu naivi… nerandu, ką jai atsakyti, dėl to sakau: na, žinai, mama, aš gi poetė, tai dėl to. Tu esi mamos vištelė, atsikerta ir mamiškai vėl bučiuoja, ligi debesų.

10.

Ir visada užsispyrusiai, neklysdama sapnuoja tą patį sapną: kaip sugrįžo ji namo, o namas sveikut sveikutėlis, žydi gėlės, katinas miega ant seno fotelio verandoj, ji išeina iš namo švytinti, išsimaudžius, šeštadienis, ir mes atvažiuojam pietauti, o į pavakarę rengti pikniko, ir ji niekaip išsitiesti negali, ir kankinas, ir dūsta, Dieve mano, koks ankštumas, ir prabunda – pakvaišusioj rugpjūčio dienoj, vidur karo, apsipylus prakaitu ir išsikreipus iš baimės, svetimam name, svetimoj lovoj, o ten, už dangoraižio, sprogsta granatos ir ląstelė po ląstelės jos seną širdį griauna.

11.

Kad Dievas mano tau dar numirti neleistų, senole mano. Laikykis tu, išliksiu ir aš. Nes tik su tavimi šitas karas, lyg ilga ir sunki liga, pasibaigs: apvystysi tu jį savo slaptuoju balzamu iš vaistažolių ir išminties. Ir iš tavo senovinių pasakojimų, kuriuose – negi dar reikia sakyti – visada nugali tas, kuris atsispiria blogiui ir kitam blogo nelinki.

Vertė Kristina Tamulevičiūtė