Dieviškasis žaidimas
Laiku ir nelaiku
Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela! VIEŠPATIE, mano Dieve, esi be galo didis! VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė. Tau veidą paslėpus, jie nerimsta, o alsavimą iš jų atėmus, jie miršta – sugrįžta atgal į dulkes. Tau atsiuntus savo dvasią, jie atgyja, – tu atnaujini žemės veidą. Tebūna amžina VIEŠPATIES garbė, tesidžiaugia Dievas savo kūriniais! Tepatinka jam mano malda, nes aš džiūgauju VIEŠPATYJE.
Ps 104, 1ab. 24. 29–30. 31. 34
Kuris iš mūsų nebuvo parklupdytas, pervertas kūrinijos grožio savo panemunėse, šileliuose ar prie ežero Keturių Kantonų? Ir jeigu paskui imamasi plunksnos, eiliuojama, tai todėl, kad palaima liejasi per kraštus. Gamtos didybė ir grožybė dažniau nei bet kokia šventovė pakrutina mūsų religines stygas. Netgi tie, kurie nelinkę melstis, sakosi nevalingai garbiną Kūrėją stebėdami saulėlydį kopose ar apsikabinę ąžuolo kamieną. Argumentai už Dievą be bažnyčios pirmiausia ir laikosi per tokius patyrimus. Kad ir kiek plėstųsi technologijos, o gamtoje nyktų paslapčių ir stebuklų plotai, Kūrėjo sostas išlieka neįtikėtinai tvirtas.
Taigi ir psalmės autoriaus jausmai rodosi tikri, atpažįstami, savi. Juo labiau kad Dievas ir jo kūryba čia apibrėžiami be jokių ideologinių ar moralinių poteksčių. Nesunku pastebėti, kad psalmė atkartoja kai kuriuos motyvus iš pasaulio sukūrimo istorijos Pradžios knygoje. Tačiau skirtumas taip pat ryškus: Pradžios knyga Dievo kūrybą aiškina Sandoros įsipareigojimų kontekste, o psalmininkas mato vienintelį kūrinijos gyvavimo motyvą – paties Kūrėjo džiaugsmą. Tas džiaugsmas kartais atrodo netgi pernelyg lengvas, nerūpestingas, ignoruojantis tamsiąsias tikrovės puses. Štai kitoje vietoje psalmės tekstas mini Leviataną, mitinę vandenų pabaisą, blogio įsikūnijimą. Jobo knyga yra smulkiai aprašiusi šį grėsmingą monstrą, kurio niekam nelemta įveikti. „Kas tik pamato Leviataną, netenka drąsos ir puola ant žemės. Jo alsavimas uždega anglis, liepsnos pliūpsi iš jo nasrų. Kai jis piestu stoja, net galiūnai dreba, nustėrę iš klaiko traukiasi.“ Džiaugsmingoje kūrinijos panoramoje, kurią piešia 104-oji psalmė, Leviatanas virsta mielu ir taikingu gyvūnėliu. Jis yra Dievo sukurtas ir žaidžia bekraštėje jūroje, užuot spjaudęs liepsnas ir terorizavęs žmones.
Bet permaina ištinka ne tik Leviataną. Kitaip nei įprasta įsivaizduoti, pats Dievas šioje psalmėje yra pagautas žaidimo aistros ir pasidavęs kūrybos laisvei bei malonumui. Apsvaigęs nuo įkvėpimo tarytum menininkas. Pasaulio sukūrimas yra jo didžio talento pergalė, pasitenkinimo šaltinis, vilties ramstis. Rodydamas begalinį palankumą visiems savo kūriniams, jis tiesiog kaifuoja. Pradžios knygoje Dievą suriša su kūrinija Sandoros sąlygos. Šis santykis visuomet bus pilnas taisyklių ir apribojimų. Kunigiškai kietą, iškilmingą religinę kalbą, kuri būdinga Sandoros aprašymams, psalmės autorius drąsiai keičia poetinio patoso pliūpsniais. Kūrinijos gyvavimą, pasak jo, lemia ne vien įstatymo vykdymas. Žaidžiantis ir kuriantis Dievas yra dosnus todėl, kad jam tai patinka. Ne pareiga, ne gailestis stumia jį rūpintis pasaulio gerove, bet kūrybos dvasia, lydima pasigėrėjimo ir džiaugsmo.
Toks Dievo ir jo kūrybos suvokimas ir psalmininką kursto džiaugsmingai traukti Viešpačiui savo padėkos ir šlovinimo giesmę. Prikaišioti jam realybės jausmo stoką ir pernelyg idilišką pasaulio matymą reikštų norą grįžti prie anos kietos skaičiavimų ir svėrimų kalbos. Psalmėje nubrėžti beribiai Dievo meilės ir palankumo horizontai veda mus priešinga kryptimi. Dar daugiau. Dievo meilės visuotinumas ir kūrinijos įvairovė paneigia bet kokias elitines nuostatas, ribų paieškas, vertumo ar nevertumo kategorijas. Per psalmės posmus driekiasi mintis, kad patikti Dievui galima tik vieninteliu būdu – saugant ir puoselėjant tai, kas išėjo iš Kūrėjo širdies. Ragindamas savo sielą šlovinti Viešpatį, psalmės autorius anaiptol nėra paikas entuziastas, pagautas banalių religinių sentimentų gūsio. Jo įkvėptos eilės, kaip ir Pranciškaus Asyžiečio „Saulės giesmė“, tampa galingu šauksmu prieš bet kokį Dievo kūrybos griovimą, darkymą, paniekinimą.
Kita vertus, ši psalmė pranoksta populiarias ekologinio judėjimo idėjas. Krikščionių liturgija jos ištraukas pasirenka Sekminių šventei. Dvasios pergalės ir triumfo dienai, kuri eina išvien su tikėjimu, kad žemės veidas gali būti atnaujintas ir kad kiekvienas žmogus ar bendruomenė neturi teisės nusigręžti nuo šio uždavinio. Būti parklupdytam ir pravirkdytam gamtos grožybių savo panemunėse ar šileliuose yra niekis, palyginti su ištikimybe ir pasiaukojimu Dvasiai, atnaujinančiai žemės veidą. Nuginkluotas ir žaidžiantis Leviatanas pažadėtas visiems chaoso, agresijos, priešiškumo vandenynams. Bet apie sugniaužtus kumščius, apie parblokštus priešus psalmė nekalba. Pasitikima Dievo kūrybos ugnimi. Jo džiaugsmu. Jo žaidimu.
-tj-
