Debesų aprašinėjimas

PETRAS RAKŠTIKAS

Atsižvelgiant į stebėjimo tašką, debesis reikia pradėti aprašinėti nuo žodžio „debesis“ aiškinimo ir kaskart jis bus vis kitoks. Tai labai paprasta.

Moliniame name jis gyvena drauge su vaikais, žaliuoja savo malonumui, pražydęs džiugina pensininkę. Yra nepataisomas tinginys, o tingėjimas yra tokia liga, kai nieko nesinori, o nesinori todėl, kad tingisi. Vardo lietuviško neturi, nors gyvena Daugėliuose seniai. Pensininkė gavo jį dovanų, kai dar nebuvo sena.

Šalia rodyklės į Ketūnus ilgaragių, ilgaplaukių karvių šeimyna užsimerkusi guli už spygliuotos tvoros, gromuliuoja ir visai visai apie nieką negalvoja.

Du betoniniai stulpeliai kažkada buvo vartai, pro kuriuos atėję išėjo gyvenimai. Sodas liko.

Nors paslaptis ir moteriškosios giminės, jos nurenginėti neverta, nes neturi ji kūno.

Namas žalias, stogas raudonas, langinės geltonos. Valstybinės šventės proga šeimininkas kelia trispalvę žurnale ,,Žmonės“.

Uždaryto žvyro karjero dugne ežeriukas, jame karosiukai pakrantėmis suka nesibaigiantį ratą, varlės niūniuoja lopšinę kurkuluose miegantiems savo vaikams, o iškastas žvyro kalnas pakištas po kelio Šaukėnai–Kuršėnai asfaltuota danga.

Geltonas mašinos vabaliukas kakavos šunkeliu sunkiai kyla į kalną plakamas medžių šešėlių.

Išskleidęs sparnus virš upės, springsta juoku lydžio angelas sargas, į apniukusį paupį pasodinęs švytintį žaibo medį, barsto žirnius, pipirus ir aitrias lietaus paprikos sėklas į išsprogusias žvejo akis.

Naktį pražydęs lango žiedas pažvelgė į alyvomis iškvėpintą veidrodį baloje ir graudžiai sudejavo rujojančios katės balsu, o šį bemat nusivijo nematomi tamsos šunys.

Pirmoji šaligatvio plytelė šlapiomis akutėmis spokso į dangų, apžiūrinėja po sijonais paslėptas spalvotas kelnaites ir batų padus, antroji sapnuoja vakar ant jos snaudusio Henriko veidą, perskilusi trečioji stena, keiksnoja eismo įvykio kaltininką, kita klakteli užminta, penktoji užanty laiko akmenį, šeštoji, sukapota valytojos kastuvu, ašaroja, septintoji ant smėlio gyvena minkštai ir palaiko kompaniją visoms likusioms.

Lėtai auga žolės, lėtai kelia nuo žemės pernykščius lapus. Klausydama jų traškesio, pelėda plukdo virš lauko dvi akyse įkalintas pilnatis.

Žirgas, kuris miesto parke sukosi karuselės ratu šalia prižiūrėtojos raganos trobelės, pasiklydo dvidešimto amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Prapuolė kaštonas, kurio kamienu kopdavai į dangų. Išskrido raketa, kuria iš vaikų darželio lėkdavai į mėnulį. Ištirpo saldus saldainis ,,Barbarisas“, sudegė spalvotas jo popierėlis. Liko tik parudavusi nuotrauka anūko rankose su klaustukais žibančiose akyse.

Gerai gyveno upėje lydeka, sočiai valgė, gėrė, maudėsi, o dabar ilsisi plačiai išskėstose Vidmanto rankose, ilgu kūnu imituoja jo šypseną ir ilgai dar gyvens fotografijos rėmuose bei žvejų apkalbose.

Ant ežiuku nukirptos vejos, žaliame medžio šešėlio lizde garsiai čiauška ir čirpia iškylautojų kepamos mėsos. Kulinaras Mopsas atidžiai prižiūri procedūrą, uodžia, palaisto baltą obels kamieną ir niekaip nenuryja liežuvio. Staltiesės ežere ant razinos salos nutūpusi musė godžiai laižo bedante burna torto kremą. Mindaugo karūnavimo diena.

Pakibęs virš nubildintų, nublizgintų bėgių, darbininkas geltonu gražina naujo balto tilto turėklus. Senasis ištirpo garvežių dūmuose, garvežiai aukštakrosnėse, dūmai danguje. Į debesis smingančiu, siaurėjančiu tiltu sena moteris veda už pasaitėlio nežinia jau kelintą savo gyvenime šunį.

Tvenkinio akis nemirksėdama su ešeriais, su karosais ir raudėmis, kurios dar ledo nematė, žiūri į dangų, kur vasaros pabaigtuvių baltą vainiką aukštybėse pina gandrai nebyliai.

Alaus butelyje telpa visos problemos. Akmenų spąstuose upės srovė atlipina alaus etiketę, masažuoja šonus. Skaidriuose apartamentuose mailiaus porelė švenčia įkurtuves ir stebisi, kur prapuolė srovė. Vanduo vandenyje nevienodas.

Lekiančiai kulkai visi žmonės vienodi. Tiesiog beveidžiai.

Banginio kūnas. Jūros smiltelė dūsauja ant vėjo poliruojamo kranto, dūsauja, dūsauja ir nutyla sudeginta saulės.

Sekmadienis. Vartai į kapines uždaryti. Dar miega marmuriniai angelai ir ąžuolinis Jėzus. Upėje mirksta iš vakaro užmerkti dangaus skalbiniai, kuriuos kojomis smarkiai plaka praeivio išgąsdintos antys. Pirmuoju sniegu nuėjusio pėdos veda į varpų skambesiu aprengtą raudonstogę bažnyčią.

Bėgimo takas išklotas gumos lakštais, lakštuose balos, balose dangus, danguje aukštyn kojomis pamerkta pušų puokštė, puokštėje genys garsiai skaičiuoja svorį metančios ilgakasės žingsnius.

Žolė prieš srovę neša upę, upė plukdo dangų su violetiniais debesų karpiniais ir grūdina ligi raudonumo saulės įkaitintą medžio viršūnę.

Prie namo ant laiptų sėdi du broliukai, dvi seserys. Tarpdurio tamsos stačiakampyje Jis ir Ji. Pennsylvania. 1937.

Penktą valandą ryto senas šuo šokuodamas trimis kojomis ketvirtąją neša prie šiukšlių konteinerio ir atidžiai apuosto išbirusias šiukšles. Kol uosto, saulė uždega šuns akis ir pakloja po juo ilgą tamsos kilimą – šio kraštas užsiriečia ant daugiaaukščio.

Atkišę murzinas nosis į dangų, kaminai leidžia smirdančius dūmus, šildo ligi minus trisdešimt atvėsusį orą. Beprasmiškas sakinių grožis jiems gyventi netrukdo. Jie skaityti nemoka.

Lietaus lašas nemiršta atsitrenkęs į žemę, įkritęs į balą, išgaravęs dangun. Jame telpa viskas. Net aš, tu, mes, penkiaaukštis, mikrorajonas, miestas ir dar daug kas.

Pagiriotas rytas uždaro parduotuvės duris, lipdamas laipteliais paslysta, žlegteli ant nugaros ir tyliai aimanuoja žiūrėdamas į nerangiai pagalbon skubančią murziną dieną.

Vazonėlyje žemės nesumažėjo, o kaktusas užaugo, išsipūtė, išsiplėtė, įsirėmino lange, neleidžia niekam prie savęs prisiliesti, spygliais bado debesį. Lauke lyja. Musė kojomis kamšo debesyje neįžiūrimas skylutes ir ant stiklo ašarodama zyzia.

Vaiko juoką neša į kapus liūdesys ir užkliuvęs už akmens mintyse nusikeikia.

Kalėjimo sargas su ūsais, su kepure, su batais ir rūbais knarkia ant lovos, pagerbtas pro atvirą langą į popietės šermenis sulėkusių uodų pulko.

Šuo, kuris turi pašaukimą, atlieka pareigą. Kuris neturi, gyvena šunišką gyvenimą.

Į žemę įaugusi mašina apraizgyta, apvyniota, apipinta kasmet atsinaujinančių atsiminimų žolėmis. Senis svarsto: vežti mašiną į metalo laužo supirktuvę ar palikti, mat lizdą joje susisuko strazdai.

Medyje ant šakos veidrodėlis. Mažas, vos įžiūrimas pasaulis siūbuoja, retkarčiais atspindi per dangų plaukiančią saulę ir akimirką apakina šešėlius žolėje gromuliuojančią ožką.

Šuns, kuris saugo vaiką, jau nebėra, nebėra ir nusenusio vaiko, nebėra jo vaikystėje nusenusios moters, nebėra visus juos šildžiusios krosnies, ugnies joje nebėra, nebėra namo, visko, kas nespalvotoje fotografijoje niūniuoja lopšinę apie išėjusius į mišką ir negrįžusius. Uhū, uhū, bespalvis, bekvapis, beskonis, beveidis pelėdos klyksmas iš juodo į baltą, iš balto į juodą.

Paukštis iš dangaus stebi augančias namų šešėlių pilis, kurios tįsta nuo saulės ir aštriomis stogų viršūnėmis prie smėlėto kranto prismeigia maurojančios jūros bangas.

Chameleonas. Ir dangus, ir žolė, ir dirva, ir drugelis – viso pasaulio spalvos jo uodegos spiralėje ir ant kūno. Ant liežuvio pasislėpusi vabzdžio mirtis per akimirką sugriebia naują spalvą nuo kūrėjo paletės.

Aku, Aku, tarp dangaus ultramarino ir nuo karščio vėjyje kaukiančio smėlio, Aku, Aku, Aku, paeiliui prisistato akmeniniai dievai.

Nuo aušros ligi sutemų šviesa glamonėja ant stalo atvėsusį arbatinį, apibrėžia apie jį apdulkėjusios tamsos pusratį, aukso siūlu apriečia akimirkų nubučiuotą šoną.

Girliandos kūnų, veidų eilės prie bažnyčių, prie duonos, prie kapinių, nenutrūkstančios gijos nuo šios akimirkos žemėn įkasto kelio stulpo tįsta į amžinybės vyniojamą kamuolį ar iš jo. Kvarksi trys senės pešiodamos viena kitą – pas kurią vienintelė jų akis. Praeitis. Dabartis. Ateitis.

Išvaikęs smėlio širšių spiečių, gūdžiai kaukia į molinio ąsočio gerklės spąstus įkliuvęs vėjas.

Kalnų labirintais ropinėja lėktuvėlio šešėlis, ieško užsisvajojusio piloto ir ištirpsta prislėgtas debesiu.

Begalė užsimerkusio Budos veidų snaudžia kalne. Tamsos duryse raudonas vienuolio taškas kalbina tylą. OMMMMM.

Pro vėjo išplaktą debesų plyšį saulės bučinys nusileido ant žemės ir užmerkė dienai akis. Baubia karvė per lauką lydėdama į namus kibire nešamą bučinį.

Giedantys juodi taškai išauga į žmones, kurie liūdesio giesmę neša ant kalno su paukščiais ir parimusiu duobkasiu.

Pėdos ant saulės nurudinto smėlio pasakoja istorijas, kurios visuomet nueina, bet niekados neateina. Ateinančios istorijos neturi pėdų.

Žvėrys suėdė kūnus, skruzdės nuvalė kaulus. Švariose kaukolėse nerūpestingai švilpauja vėjas, o aidas jį atkartodamas kalbina džiungles. Korea. 1989.

Penkiais sparnų mostais varnos karr pasiekė tylos lizdą ir užsnūdo jame.

Tyliai auga balta musmirė ligi pat dangaus, o kai pasiekia debesį, Hadas ją užmina koja ir pritrėškia žemę. Hirosima. 1945.

Žalioje gelmėje saulė kloja iš aukso nupintą bangų tinklą ant dugno ir akimirkos kalėjime įkalina dainuojančią žuvį.

Pakele ateinantis žmogus prasilenkiant pasidaugina į tris, kurie greitai mažėja šoniniuose veidrodėliuose.

Miškas danguje, miškas vandenyje, žvejys valtyje, valtis ežere, kuriame žuvys-debesys atsargiai baksnoja švytintį saulės masalą.

Lėktuvas gimsta, miega ir miršta ant žemės. Gyvena danguje ir nepalieka jokių pėdsakų, tik triukšmą, o ir tas nutyla.

Baltoje sienoje juoduoja skylė. Ranka paremtas pilkas skruostas joje. Veidas senas, ranka raukšlėta. Jau 112 metų akimirkai stačiakampyje su užrašu L. Marden. Guatemala. 1900.

Prie baltos, įkaitusios, traškančios, spragsinčios vyninės sienos snaudžia vyras, priklijuotas juodu šešėliu, pažymėtas saulėje sudegusio kondoro kryžiumi ant krūtinės.

Balti rūmai, žali medžiai, geltona skrybėlaitė, kryžiumi plačiai išskėstos neįdegusios rankos. Raudonoje šypsenoje kali neužbaigtas sakinys. 1932.

Nuodėminga tyla eina per lauką. Šunys garsiai tiria ginčytiną bylą.

Šešėlį vaiko virš kiemo balandis ir nutūpęs ant žemės kapoja jį koja primynęs.

___

Fotografijų paroda „Miestas 2“

Miestiečiu tampi žiūrėdamas po kojomis. Miesto teatro scena – šaligatvio plytelių grafika, sudėliota iš ritminių fragmentų, kuriais parašyta vizualinės operos partitūra. Miestas viduje ir išorėje atsikartoja pats savyje.

Skylė – durys į kambarį, kuriame įėjimai į elektros lizdų, kompiuterio jungčių, vandens čiaupų skylutes. Pro skyles bendraujame, ateiname, išeiname į amžinybę.

Užkaltas langas – akis. Matyti draudžiama, žiūrėti ne.

Durys – kempinėlė, kuri juodo šešėlio rėmeliuose sugeria viską.

Vartai – šukos. Per jas įeina ir išeina tvarkingai išsirikiavusios plaukų sruogos.

Antenos ant namų ir piešinyje liudija apie nematomus gyventojų ryšius su pasauliu. Virtuali erdvė apie mus ir mumyse.

Laiptai priklauso žemiškai valdžiai. Prekybos centro laipteliai kelia miestietį į miesčionių rojų. Bažnyčios laiptai veda į dangų, kurį galima imituoti nuliejant akvarele.

Kažkas susigundęs palaižė šokolado spalva nudažytą namo sieną. Rezultatas – rudu užkrėstas vaizduotės liežuvis. Struktūrinis suklydimo atsikartojimas.