Bėdų turgus Europos vidury

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ

Tebus šios mano pabiros mintys įvairiomis temomis „nestovėjimo po medžiu“ ženklas, nors laikausi W. Churchillio nuostatos – niekada nestoviu, jei tik galiu sėdėti.

Gegužės 17 dieną vakare norėjau eiti į Sarbievijų paklausyti kai kurių mėgstamų poetų, buvusių VU Filologijos fakulteto auklėtinių, eilėraščių skaitymo, pavadinto „Ant laktos“. Bet sėdėjau „ant televizoriaus“. Tokią alternatyvą pasirenku tada, kai laidų aktualijos esmingai paliečia mane kaip (visuomenės) žmogų. Jei ir būčiau ten nuėjusi, ausyse būtų skambėjęs vienos filologės, nupušusios dėl to, kad kiekvieną kaltę išgyvena kaip savo, eilėraštis: „Ir vienąkart pavasarį tu vėl atjosi, Drąsiau…“

Vienos iš ta pačia tema visais kanalais rodomų laidų žiūrovams pateiktas klausimas buvo toks: „Ar yra Lietuvoje teisybė?“ Neigiamai į klausimą atsakė daugybę kartų daugiau žmonių nei teigiamai. Panašūs rezultatai buvo daugumoje TV laidų, kelerius metus rodomų „pedofilijos“ bylos tema. Priešingų atsakymų proporcijų nemačiau. Kai kuriose laidose žiūrovai, nepasitikintys oficialiomis bylos įvykių versijomis, viršijo pasitikinčius keliasdešimt kartų. Tai (ir ne tik tai) leido kai kuriems valdžios žmonėms, teisėsaugos atstovams, šiaip inteligentams pavadinti žmones „kedofilais“, diskredituojančiais teisėsaugą ir valstybę. Sudėtingus klausimus stengiuosi paprastinti analogijomis. Vertinant šią bylą priežastys su pasekmėmis buvo painiojamos dažnai. Pavyzdžiui, kai gerai šeimininkei iškepu pyragą, o ji pasako, kad pyragas negražus, neskanus ir ji jo nevalgys, nemanau, kad ji mane diskredituoja. Galvoju, ką šitaip stengdamasi dėl bendro vakarėlio padariau ne taip… Jau girdžiu, kaip koks paraidinis „nemikelėnas“ kaltina mane teisinio nihilizmo sklaida.

Jei TV laidą, pateikiančią klausimą – ar yra Lietuvoje teisybė? – būtų stebėjusi mano a. a. bobutė, žinau, ką ji būtų atsakiusi: „Teisybė čia kaip jaučio rūroj šviesybė.“ Na ką galiu pasakyti… Tą posakį atsinešė turbūt iš vaikystės, kai Rytų Lietuvoje ganė buožių karves pasišildydama kojas mėšle. Runkelis. Aš, baigusi universitetą, ne kartą apmąsčiusi būsimą savo likimą ir Sarbievijuje, turėčiau problemas aiškintis ne liaudies patarlėmis, bet logika ir analitika, kokios įvairiomis progomis kaip rašytoja mokiausi, t. y. žiūrėti TV, skaityti laikraščius – ir pagrindinius, ir bulvarinius, ir marginalinius – ir komentarus, ir „karštus komentarus“, tam tikrais atvejais nevengti gandų, stebėti žmones, jų instinktyvią ir spontanišką veido, akių, rankų ir emocinę kalbą, kalbėtis su daugiau už mane išmanančiais bendraminčiais ir daugiau išmanančiais oponentais (su jais – ypač), o atsiradusias elipses (žudymų ir mergaitės byloje jų apstu) užpildyti intuicija. Intuicija ypač padeda hipotezių kėlimo stadijoje, kai duomenų nepakanka ar kai jie itin prieštaringi. Kaip tik tokie viešieji duomenys šioje byloje ir yra.

Mąstau, kas atsitiko, kad „patvoriniai“ (terminas tų, kurie mėgsta klijuoti etiketes: Klonio gatvėje žmonės buvo įvairūs, tarp jų iš pat pradžių buvo dėstytojų, žurnalistų, provokatorių, teisme teisybės nepasiekusių žmonių, tiesiog žioplių) per keletą metų susiliejo su intelektualais, Seimo nariais, profesoriais, Nacionalinės premijos laureatais, signatarais, nuo tvoros spėjo išplisti iki Europos miestų Lietuvos ambasadų, net iki Čikagos. „Violetinė minia“ balotiruosis į Seimą. Manau, jie bus išrinkti ir kurs įstatymus, kurių visi privalės laikytis. Net profesoriai E. Kūris ir V. Nekrošius. Sakau tai be ironijos, su didžiausia pagarba jų pareigoms. Kaip atsitiko, kad nemažai protingų žmonių Aukščiausiojo ir Konstitucinio Teismo teisėjus norėtų matyti atsistatydinusius, kad daugelis mano, jog VSD dirbo tik vienas sąžiningas a. a. V. Pociūnas, teisėsaugoj – tik vienas sąžiningas a. a. K. Čilinskas, o vienintelis nekvestionuotinas Lietuvos valdovas – Vytautas Didysis, bet jis antrajai kadencijai, deja, nebesibalotiruoja. Kaip atsitiko, kad visų kojos šildosi mėšle: nepasitikime valstybe ir dar blogiau – imame jos bijoti. Žmonės nekenčia vieni kitų ir vieni prieš kitus kovoja: ne valstybė, bet mūsų priešų svajonė.

Įstatymo gynėjai, gaunantys už jų gynimą didžiules (palyginti su bendru fonu) algas, teisėsaugos diskreditavimu kaltina politikus, „patvorinius“ ir toje pačioje teisėsaugoje iki šiol be nuobaudų petys petin dirbusią N. Venckienę. Tos pačios teisėsaugos atstovai yra dar du tos šeimos nariai ar giminaičiai. Na, ir kvailiui aišku, kaip būtų pakrypusi, tiksliau – seniai užsibaigusi šita byla, jei ji nebūtų „Kramer prieš Kramerį“ (kas buvo jaunas XX amžiuje, palyginimą supras). Kai susipyksta dvi laisvo elgesio merginos, daug sužinai apie gyvenimą. Kai du snobai – apie kiną. Kai FNTT su prokuratūra – apie poligrafą. Kai STT su galimai korumpuotais itin aukštus postus užimančiais asmenimis – nebūna nieko. O kai teisėja su teisėjais – S. Daukanto aikštėje šurmuliuoja „nesankcionuoti“ piliečiai, kurie yra „šalintinos kliūtys“.

Pradžioje buvusi iš tiesų privati „dvigubo žudiko“ ir „pedofilijos“ byla virto kita. Ir ji (jei būčiau R. Rastauskas, pasakyčiau – patikėkite, ponai) – tęsis kur kas ilgiau. Tai konfliktas tarp visuomenės ir teisėsaugos, žmogaus ir valstybės. Laikausi nuostatos, kad N. Venckienė dėl teisėsaugos diskreditavimo dėta mažiausiai, todėl šiame rašinyje jai teskirsiu vieną pastraipą.

Kai noriu suvokti, kas dedasi kito galvoje, laikausi žydų rašytojo A. Ozo patarimo: norint suvokti arabus, reikia įlįsti į jų kailį. Bandžiau įlįsti į teisėjos, turinčios prestižinę profesiją, buvusios stropuolės penketukininkės, galvą nuo pat pradžių. Rašytojams baisiai įdomu istorijos… Karštakošį brolį būsimoji teisininkė pažinojo nuo smėlio dėžės. Kaip sakė D. Kedžio motina: „Mano vaikai labai skirtingi, bet abu užsispyrę.“ Taigi, ateina pas mane brolis, kuris mėgsta „pasikačialinti ant turnikų“, įsiversti į lovą tai kaip prestižą suvokiančias geriančių tėvų neprižiūrimas nepilnametes (kai kurioms realijoms patikrinti tereikia turėti padorių pažįstamų pakaunėj, pakaunė – ne Niujorkas), ir sako: „Žinai, užkniso. Sugalvojau Laimai atkeršyti. Negali man padėti parašyti skundų įvairioms Lietuvos institucijoms? Pasakysim, kad jos namuose vyksta pedofilija.“ Teisėja sutinka ir abu tuo užsiima pusę metų. Kuria filmus, rašo laiškus. Bergždžiai pusę metų abu apeliuoja į teisėsaugą. Rafinuotas, prestižinės teisėjos paslaugų reikalaujantis, ilgalaikis „pramanytas“ keršto planas ir tiesmukas veiksmo „herojus“ D. Kedys nedera, atsimuša kaip dalgis į akmenį. Ūmūs Panevėžio vyrukai savo nepaklusnias merginas ir sugyventines „auklėdavo“ Žaliojoj girioj ir kiek kitaip. Rezultatai būdavo pasiekiami tą pačią naktį. Jei aš, teisėja, nebūčiau įsitikinusi pedofilijos faktu 150 procentų, tai pažinodama brolį, jo draugus ir drauges, charakterį, nuėjusi visiškai skirtingu gyvenimo keliu, kurį galima mūsų visuomenėje vertinti ir kaip prestižinį, paprašyta tokios pagalbos būčiau pasiūliusi jam išsitrinkti galvą ir žiovaudama nuėjusi į savo erdvų namą miegoti. Manau, kad lygiai taip pat būtų reagavę ir kiti giminaičiai teisininkai. Tai kas ji?.. Bandymai jos elgesį paaiškinti noru užsėsti J. Furmanavičiaus kėdę pakibo ore. Kai kas kalba, kad ji nori brolio palikimo. Kone kiekvieną mėnesį skaitau, kaip teisėjai ir advokatai įtariami kyšių ėmimu (nors jų buvo pakeista turbūt daugiau nei šimtas). „Palikimą“ galima užsidirbti ir taip baisiai nesinervinant, tokių faktų apie teisėją nėra.

Per keletą metų atsistatydino ir generalinis, ir laikinieji prokurorai. Teisėsaugos pareigūnai nubausti dėl netinkamai vykdytų pareigų. Po dvejų metų nuo žudynių pradžios pasirodė liudininkas M. Žalimas: jis neva pateikė aukštiems policijos pareigūnams „detalųjį“ D. Kedžio numatytų nusikaltimų planą, o tie neva nedarė nieko. Nors prokuroras D. Valys pasakė, kad liudininko patikimumą dar reikia įrodyti, iš anksto atsistatydino policijos kriminalistai. Į cypę keliems mėnesiams pasodintas aklas D. Kedžio draugas, padėjęs jam rengti žmogžudystes (gal jis mokė pataikyti?). Paskui neįgalusis paleidžiamas. Žmonės ėmė manyti, kad kai kurie pareigūnai su mantijomis, bet „be kiaušių“. „Dvigubas žudikas“ D. Kedys prie aukų ir pats prie savęs palikdavo savo ginklą, kaip Zoro – žymę, kad niekam nekiltų abejonių dėl nusikaltimo autorystės. Lietuvos policija apsijuokė Interpole, nes ieškojo žudiko Ispanijos pajūry, o jis (žmonių!) randamas pamary ir vos nepalaidojamas neatpažintas. D. Kedžio DNR ant ginklo tai yra (ir tai atsakingi pareigūnai praneša visuomenei), tai tų duomenų nebepakanka asmeniui nustatyti (ir tai vėl visuomenė sužino). „Lietuvos ryte“ kalbinamas garsus Lietuvos neurologas J. Fišas šią situaciją įvardija tiksliai: „Jei skaityčiau romaną, kuriame būtų aprašyta D. Kedžio istorija ir nebūtų epilogo, – manyčiau, kad ją parašė turtingą, bet nesveiką fantaziją turintis rašytojas. [...] Bet kai neaiškiomis ir nelogiškomis aplinkybėmis pradėjo mirti pagrindiniai šios istorijos dalyviai, ne tik aš, bet ir dauguma sekusių šią istoriją pasijutome kaip Alisa Stebuklų šalyje.“

Apie „patvorinių“ ir „pedofilų“ klanus

Ir anksčiau maniau, ir dabar manau, kad nei „patvorinių“, nei „pedofilų“ klanų nėra. (Yra kitas, bet apie jį – vėliau.) „Patvorinius“, painternetinius, (visuo)menininkus, tūkstančius įvairiausių žmonių, mano manymu, sieja vienas dalykas – noras turėti gerą santykį su tiesa. Puikiai suprantu, kad daugeliui žmonių asmeninės tiesos paieškos nereikalingos ir net trukdo. Tiesos ieškojimas reikalauja nemažai pastangų, įsigyjama oponentų, kartais jais tampa net viršininkas, nuo kurio priklauso ateitis. Kaip matome iš bylos, tiesos ieškojimas gali pakvipti mirtimi, suyra miesčioniškas gyvenimas ar jauki savaitgalio popietė, planuota praleisti prie televizoriaus žiūrint gerą filmą, o ekrane – prakaituoti „patvoriniai“ su E. Drungyte, R. Valeikaite ir A. Mateliu ant scenos… Kaip sako mano estetiška pažįstama: „Na, kodėl tu domiesi tomis šlykštynėmis, geriau ką nors parašyk…“ Guoda, ar skaitai? Parašiau. Draugė nuosekliai kovoja už Afrikos mergaites, pasirašo peticijas. Jas užkrėsdami AIDS prievartauja jų dėdės, broliai ir tėvai, bet kas. Kartais mano draugė atsiduria net švieslentėje su šūkiu nebūti abejingiems. Ji mano, kad Afrikoje istorijos „neprivačios“. Prievartautojai ten turbūt virtualūs. Na, bet apie „spektaklio visuomenę“, donorų paradus (etc.) ir raištelius ant riešo už labdarą tingiu čia plėstis.

Valdžios piramidėse ir trikampėliuose esantiems žmonėms tai, kas yra tiesa (problema), pasako už ją atsakingi organizuoti asmenys. Tik su antspaudu ar politiškai korektišką tiesą jie vertina kaip tiesą. Yra juk žmonių, kurie ir vyro ir moters ryšį pripažįsta tik tada, kai jis su antspaudu. Parodo sumaitotą kruviną lavono nuotrauką ir sako – smurto žymių nėra. Matau nerafinuotą L. Kedienę, pasakojančią, kad anūkė ėmė ją laižyti, jos vyrą, kuriam net gėda kartoti tai, ką pasakojo mergaitė, matau patį vaiką, besikėtojantį įsiūčio, nevilties ir keršto paveikto tėvo nufilmuotoje medžiagoje, o atsakingi už tiesą asmenys sako – pedofilijos faktų nenustatyta. Mergaitė yra primokyta. Kas ją primokė? „Modernusis Baltijos šokis“? Parodo klykiantį vaiką, išnešamą iš namų – beveik naktį, pažadintą, – ir sako – mergaitė jaučiasi tarp gerai ir labai gerai. Kada girdėjote tokią formuluotę? Aš girdėjau klasėje prie lentos, kai mano atsakymą vertindavo matematikas. To pareigūno galvoje žmonių santykiai ir jo paties darbas irgi vertinamas balais. Visuomenei jis, žinoma, galėtų pasistengt kalbėti kitaip. Mergaitė mašinoje klausia: „Kodėl čia aštuonios rankos?“ Mama atsako, todėl, kad tamsu čia, lyja. „Raudonkepuraitė“: „Senele, senele, kodėl tavo tokie dideli dantys?“ – „Todėl, kad tave greičiau suėsčiau.“ „Mamyte, mamyte, kodėl aštuonios rankos?“ Mokykis, vaikeli, angliškai ir paskaityk apie Belgijos, Latvijos, Airijos ir JAV pedofilijos bylas. Gal tapsi teisininke… Dar prisiminiau nutrintą seną anekdotą. Pateiksiu sumodernintą. Ateina pirkėjas parduotuvėj prie kasos ir sako: „Šia parašyta „dešrelės“, o kodėl jose E, E, E, mėsos nėra?“ Kasininkė sako: „Tai kas? Ant mano garažo grafičiu parašyta b…s. O jame – sena mašina.“

Apie tai, kas rėksnių (ir pačios teisėjos) laikoma „pedofilų klanu“, kalbėti ir sudėtingiau, ir paprasčiau. Džiaugiuosi vienu. Ši perversija yra gana reta. O klanas turi būti tirštas. Be to, Lietuvoje pedofilų yra tik provincijos parkuose, dažnai – promilėm alsuojančių įtėvių miegamuosiuose, pora įtariamųjų žvalgyboj, vienas sėkmingai nubaustas karininkas, keletas mokytojų. Bet jų, ačiū Dievui, nėra Seime, Vyriausybėje, visose prokuratūrose ir kitose atsakingose institucijose, taip pat ir opiausiuose objektuose – vaikų globos namuose. Svarbiausia, kad jų nėra įtakingų, turinčių ginklus ir tam tikrą kontrolę. Susiorganizuoti jie nesugeba. Kaip mums to pavyko išvengti? Galėtume patirtimi pasidalyti su kenčiančiomis dėl pedofilų aukščiausiuose sluoksniuose valstybėmis. Du kartus valgydama „McDonald’s“ (mėgstu nesveiką maistą) girdėjau inteligentiško dėdės sąvadautojo derybas dėl vaikų. Esu tai aprašiusi. Pabandžiau įsivaizduoti, ką būčiau pasiekusi, jei būčiau nufilmavusi tą žmogų ir nurodžiusi jį pareigūnui. Ir pabandžiau įsivaizduoti, ką galėtų susemti ten specialiai pasodinti vyrai ir moterys „su kiaušiais“.

Pavienius įtakingus, bet silpnus, nesusidorojančius su savo yda perversus palaiko kitas klanas (ir planas), kuris iš tiesų egzistuoja, – lojalumo. Šio klano taisyklių, kartais žinant, kad pažeidžiami įstatymai ar net daromas nusikaltimas, laikomasi dėl asmeninės gerovės. Jis apraizgęs daug daugiau ir yra sunkiai sunaikinamas. Nes kai tik persigrupuoja jėgos, jo, kaip taikinio, kontūrai pakinta. Kaip smagu buvo matyti kai kuriuos žmones, kai konservatoriai susipyko su prezidente. Tada jai ėmė pritarti buvę aršiausi jos kritikai. „Kolaboruojanti“ – dabar pasakyčiau „lojalioji“ – sąmonė sutriko. Ką daryyyyt? Už ko laikytis? Neaiški situacija, direktyvų ir orientyrų nėra. Kaip pasiskirstys jėėėėgos? Kokį himną giedot spalio mėnesį?

Tai, ką nepriklausomybės pradžioje R. Gavelis vadino diletantais, dabar pavadintų biurokratais. Jis, kaip fizikas, turėjo žinoti, kad energija niekur nedingsta, ji išlieka kitomis formomis. Žmogus moderniame ir globaliame pasaulyje tampa anonimine funkcija. Nes viską valdo greitasis laikas. Norint kažkuo tapti, turėti galios ir įgyti autoritetą tarp tų, kurie jos jau turi, kad gyventum geriau, reikia veikti greitai – pagal matricą. Mąstyti pagal nuleistas klišes ir instrukcijas. „Nesišakojant“ ir neišsišakojant. Neprieštarauti, nevertinti, operatyviai ir nekūrybiškai įlįsti kam nors į užpakalį, jei dar ten yra šiek tiek plyšio, nekvestionuoti, nepastebėti, išmokti anglų kalbos puskalbę, kad būtų galima „apeliuoti“ į institucijas, kuriose įlįsti į užpakalį galima dar galingesniam, kuris tunelio gale mato pačios Galios užpakalį. (P. S. Galia – čia ne rusiškas moters vardas.) Tokių žmonių didžioji gyvenimo kelionė – komandiruotė už valdiškus pinigus, vizija – viršininko batai, o misija – sofa ir geras viskis leksusu grįžus iš globos namų, ta prasme – vasarnamio. Na, dar nemokamas benzinas ir kitos egzistenciškai būtinos privilegijos.

Priešsovietiniai diplomatai ir pareigūnai, atstovaudami Lietuvai, atstovaudavo valstybei mąstydami, vertindami ir pervertindami. Galime paskaityti jų knygas. Dabar neretas briuselinis kopūstas ar valdininkas atstovauja funkcijai: „mus pagyrė…“; „pozicija komisaro neliko nepastebėta…“; „neformaliame pokalbyje užsiminė…“; „posėdyje atsirado laiko mūsų problemai…“ Ir net nesuvokia, kas čia yra blogai. Mąstyti kaip baudžiauninkai gali ir šiaip žmonės, kurie ilgai nebuvo sotūs ir nori, kad koks ponas duotų pavalgyti, čerpę stogui užsidengti. Mąstyti kaip baudžiauninkas gali ir inteligentas, eruditas, priešokiais tik dėl keletą ar keliasdešimt kartų didesnio atlyginimo kartkartėmis pasėdintis kitur. Dėl to jis pasijunta pranašesnis, mokytojas ir mano, kad viskas, kas ne Lietuvoje, yra geriau, įskaitant cunamį: „Mes dar ilgai neišmoksime į nelaimę reaguoti taip santūriai kaip japonai.“

Patriotizmą suvokiant tik kaip paskutinį niekšų prieglobstį marginalizuojama pati valstybė. Kam kalbėti lietuviškai, jei išplaukti į „plačius“ vandenis galima kalbant tik kita kalba, taip pat ir uždirbti daugiau pinigų. Nebe „už užkalnių“ ta diena, kai restorane prie namų valgiarašty skaitysiu patiekalo pavadinimą tokį, kokį atostogaudama radau vokiečių kavinėje Baden Badene: „Шейки из мороженново“. Buvau beužsisakanti ledų kaklelių. Smūčius prie Rotušės geriu dažnai. (A. Užkalnio antraštė apie vaiko atėmimą buvo tokia: „Policijos jėgos veiksmai Garliavoje – tiksliai tai, ko reikėjo“, toliau neskaičiau.)

Suprantu, kad „pedofilijos“ byloje nuo tvoros, tiksliau – nuo kompiuterio, pamąstymais jau traukiuosi į S. Daukanto aikštę, bet toliau trauktis galiu tik į oro uostą. Kartu su šimtais tūkstančių. Kai grįžau iš JAV 1998 metais, norėjau gyventi tik savo valstybėje. Dabar – nesu tuo tikra. Mąstydama apie valstybės diskreditavimosi priežastis galvojau ir apie spaudą, apie politinius procesus gvildenančius intelektualus, ypač apie tuos, kuriuos gerbiu ir kurių straipsnius skaitau nuolat. E. Čiuldę, rašantį „analitinius“ straipsnius pavadinimais „Žvėrūnės ekspozicija Ukrainoje“, ir internautų nekultūringumu ne kartą besipiktinusį A. Vinokurą, internete vadinantį prezidentę frigidiška sterva, mandagiai aplenksiu. Pacituosiu tuos, kuriuos už jų darbą mėgstu: „Subiniškėse nieko naujo“ (apie televiziją); „Lietuviškas patriotizmas per didelis, kad būtų tikras“; „Lietuva tik mano pažįstanti Rusiją“; „Prezidentė padarė klaidą“; „Lietuva dar nerado savo vietos Europoje“. Ir t. t., ir pan., ir nuolatos. Iš citatų, kurios lygiai taip pat iš aukšto mąstančių žurnalistų padaromos labiau į sąmonę krintančiomis antraštėmis, esu parengusi straipsnį apie sąmoningai ar nesąmoningai kuriamą Lietuvos pažeidumą. Jei daug kartų katinui kartosite, kad jis kastratas, galėsite jį naudoti vietoj šaliko.

Žmogaus teisėmis nesuinteresuotai (ir už pinigus) besirūpinantys dažnai kaltina Lietuvą homofobija, patriarchatu, nepakantumu kitataučiams ir sovietiniu mentalitetu. Stengiuosi remtis faktais. Kai man sako, kad pas mus homoseksualams „kyla grėsmės net gyvybei“, kai kas savaitę skaitau apie tai parašytus straipsnius, iš karto stengiuosi prisiminti skriaudžiamuosius. Atsimenu atvejų, net du: dėstytojas dėl seksualinės orientacijos buvo išmestas iš universiteto ar nelaimėjo jame konkurso. Kitas – atrodo, kad Aklųjų draugija nesuteikė homoseksualams patalpų susirinkimams. R. Žilinskas, einantis į rinkimus su konservatoriais, kol nevėlu, turi rimtai apsvarstyti grėsmes gyvybei. Ir pasitarti, kaip apsiginti nuo užpuolikų, su vienkiemiuose gyvenančiais senukais. Jie užmušami nuolat, dažnai kankinant, bet kartais apsigina šratiniu šautuvu, pagaliu ar plyta. Daugybė žmonių visai nesidomi savo bičiulių seksualine orientacija, yra tam indiferentiški. Kiti, heteroseksualai, paprastai jaunimas, eina anųjų palaikyti, kai anie protestuoja. Dar kiti, pvz., „Veido“ redaktorius A. Šindeikis, nenorėtų, kad homoseksualų poroms būtų leista įvaikinti vaikus (girdėjau seniai kalbantį diskusijoje R. Miliūtės laidoje). Kiti – neprieštarauja paradui, bet bijo dėl savo vaikų, kad gali, kaip būna užsienyje, pasitaikyti neskoningų nuogybių. Treti – prieštarauja homoseksualų santuokoms. Tokios pažiūros be jokios analizės ir išsamių tyrimų traktuojamos kaip „homofobinės“ ir iliustruojamos portaluose perkreiptu P. Gražulio veidu.

Toliau, apie atsilikusią Lietuvą… Nesuprantu, kaip, būdama sovietinio mentaliteto, knibždėdama kagėbistų ir nuo lovio nustumtų nomenklatūrininkų, Lietuva sugebėjo 1998-aisiais išsirinkti provakarietiškąjį V. Adamkų? Latvija – V. Vykę-Freibergą, Estija – T. H. Ilvesą. Kaip atsitiko, kad patriarchate skęstantys turime vienišę prezidentę (išrinktą didžiausiu istorijoje procentu). Kaip patikime „bobai“ I. Šimonytei, o ne kokiam kvailinskui tvarkyti valstybės pinigus? Kaip gali moteris užimti krašto apsaugos ministro postą? O Seimo pirmininko? H. Clinton atvažiavusi sakė, kad jai tuo požiūriu čia labai patinka. (Na, žodžiu – „mus pagyrė ir pastebėjo…“) Ir kokia klaida atsitiko, kad latentiškai antisemitiška ir tautinių mažumų nekenčianti Lietuva į EP vieningai darbuotis jos ir ES labui pasiuntė L. Donskį, V. Tomaševskį ir V. Uspaskichą?

Kaip jau sakiau, norėdama suvokti, kaip žmonės elgiasi, kas juos formuoja, verčia elgtis taip, o ne kitaip, stengiuosi įlįsti į jų kailį. Skaičiau, kad vaiko teisių apsaugos kontrolierė E. Žiobienė gegužės 17 dieną, stebėdama, kaip valstybė pagaliau įvykdo įsakymą, verkė. Apsidžiaugiau. Nes iki tol daugelis manė, kad ji – naujausias Madam Tiuso muziejaus eksponatas. Šiek tiek moku tris kalbas, bet nesuprantu, ką ta moteris kalba žmonėms mano gimtąja. O pareigūnės paaiškinimą, pateiktą žmonėms, jog ji mergaitės neaplankė todėl, kad toji bijo svetimų žmonių, į savo rašytojos pastabų dienoraštį įsirašiau kaip klasikinės demagogijos pavyzdį: oponentas įstumiamas į šachą savo paties ėjimu. Geriau būtų atsakiusi tiesiai – kad to turbūt neprivalėjo daryti. Kaip valstybės pareigūno melo pavyzdį pasižymėjau antstolės tvirtinimą, kad į Kedžių namus artimiausiu metu važiuojama nebus. Advokato filmuotą medžiagą mašinoje tuoj po operacijos išsaugojau jaunam teisininkui, kuris šiuo metu užsienyje, kaip dvejopo standarto pavyzdį: valstybės atstovės teigė, kad mergaitės paėmimo operacijos filmavimo medžiaga viešinama nebus, nes tai liečia jos privatų gyvenimą. Tas jaunasis teisininkas, išklausęs gražios V. Nekrošiaus kalbos Šv. Jonų bažnyčioj apie tarnavimą valstybei (sveikindama studentą su magistro darbu jos irgi susigraudinusi klausiau), dabar grįžta iš vienos valstybės institucijos, numeta ant lovos prakaituotus baltus marškinius ir sako: „Įkalsiu truputį. Negaliu patikėti, man liepia meluoti.“ Jei jis su taisyklėmis sutiks, meluoti ir gerti iki pensijos jam liko 40 metų.

…Na, maždaug šitaip rinkdami panašius faktus vieni išeina į aikštes, o kiti rašo esė…

O dabar vėl – jau kelintą kartą – persikeliu į D. Kedytės galvą, norėdama įsivaizduoti tai, ką ji įsivaizduoja. Šalyje, kurioje ginamos vaiko teisės, o ne mundurai, vaikas gali bijoti varlių, vorų, vilko, negero sapno, sprogstančio baliono ir kraujo ėmimo poliklinikoj… Pro lango stiklą matau, kaip suplėšydama valstybinės vėliavos spalvų juostą į mane per senelių kiemą, kuriame, atmetant visas aplinkybes, laksčiau ketverius metus, artėja ginkluota kaukėta mamos su neperšaunama liemene VALSTYBĖ. 240 vyrų saugo mane nuo „linčo“. „Linču“ jau senokai teisininkų ir žurnalistų vadinama už tvoros stovinčių visokių žmonių malda. „Atėjome tau padėti… Duok rankelę…“

Manau, kad gegužės 17 dieną daugelis jaunų žmonių išėjo Breiviko pradžiamokslį. Niekas taip nepaskatina radikalumo ir smurto kaip nebūtinas jėgos demonstravimas. Kai koks neatsparus dėl visko, o labiausiai dėl to, kad valstybė negirdi (nediskutuoja, primeta, meluoja, triumfuodama kovoja su savo piliečiais, o ne su priešais), „nesankcionuotas“ jaunuolis, manydamas, kad daro tvarką, ką nors sušaudys, tai slušniai-pūrai galės aiškintis, ieškodami smurto ir jėgos naudojimo priežasčių… ne tik „ankstyvojoje vaikystėje“ ir „nedarniose šeimose“. Gal juos… kas pagirs? Gal išvadą pastebės koks komisaras?.. Gal pasiųs į ta tema vykstančią konferenciją (Afrikoje ar Indonezijoje)? Lieka džiaugtis tuo, kad Lietuva „po bolšomu ščiotu“ nuo sovietmečio vis dėlto pajudėjo teisinės valstybės link. Bolševikinė Rusija, prie Stalino sutelkusi aparate jėgos monolitą, kai vadus apimdavo paranoja, be preteksto imdavo šaudyti valstybės kūrėjus. Mes – tik keliame administracines bylas signatarams R. Ozolui ir B. Genzeliui dėl ne prie automobilių stovėjimo aikštelės surengto mitingo.

Rašau retai. Bet kai „Šiaurės Atėnuose“ išspausdinu straipsnį, paprastai gaunu daug laiškų ir atsiliepimų. Dėl laiko stokos ne visada atsakau. Dažniausiai žmonės klausia, apie ką toliau rašysiu ir ką dabar skaitau. Kad nereikėtų rašyti laiškų, į pastarąjį klausimą atsakysiu dabar. Kaip visada, skaitau spaudą. Stebiuosi štai vėl, kodėl mes ir kiti žmonės iš Europos valstybių vis kišamės į Ukrainos gyvenimą norėdami aplankyti J. Tymošenko ligoninėje… Paklausti, kaip ji jaučiasi. Palaikyti ją už rankos… Ji nuteista pagal įstatymą. Taip pat skaitau angliškai autorių kolektyvo sukurtą Adolfo Hitlerio psichologinį portretą. Labiausiai atkreipiu dėmesį į du dalykus. Pirmas – kaip jis įsivaizdavo save ir kaip jis atrodė kitiems. „He is not hard in human qualities. He places loyalty and justice as the two of the greatest virtues and observes them with scrupulous care.“ Antras. Kaip vokiečiai, tokia neatsilikusi, išsilavinusi tauta, auginusi kiemeliuose įvairiaspalves rožes, sekmadieniais valgiusi Švarcvaldo tortą, versli (Шейки из мороженново), krakmolijusi mergaitėms prijuostėles, šukavusi savo mažuosius choristus su džentelmenišku sklastymu, įstatymo ir vado vardu pasidavė galiai paversdama žmones muilo kvadratėliais. Patirties šioje srityje Lietuva irgi turi. Uždarykime duris, išvarykime žurnalistus, išsukinėkime kameras. Atsakingi asmenys papasakos Europai – ataskaitomis, paukščiukais ir schemomis – kaip viskas vyksta iš tikrųjų.