Tautų kilnieji

Laiku ir nelaiku

Plokite iš džiaugsmo, visos tautos!

Šlovinkite Dievą džiaugsmo valiavimais!

Juk VIEŠPATS, Aukščiausiasis, šiurpą pagarbų kelia,

didis visos žemės karalius.

Tautas mums pavaldžias jis padarė,

gentis padėjo mums po kojų.

Paveldą mums jis išrinko, –

pasididžiavimą savo tautos, kurią jis myli.

Dievas žengia, lydimas džiaugsmo šauksmų,

VIEŠPATS, lydimas ragų gaudesio.

Giedokite šlovės giesmes Dievui,

giedokite šlovės giesmes!

Giedokite šlovės giesmes mūsų Karaliui,

giedokite šlovės giesmes!

Juk Dievas yra visos žemės karalius, –

giedokite jam šlovės himną!

Dievas viešpatauja visoms tautoms;

Dievas sėdi savo šventajame soste.

Tautų didžiūnai renkasi

su tauta Dievo, kurį Abraomas garbino.

Juk žemės skydai priklauso Dievui, – jis yra didžiai iškilus.

Ps 47, 2–10

Jeigu psalmėje tebūtų žodžiai: „Giedokite šlovės giesmes Dievui, giedokite šlovės giesmes! Giedokite šlovės giesmes mūsų Karaliui, giedokite šlovės giesmes! Juk Dievas yra visos žemės karalius, giedokite jam šlovės himną!“, ji būtų dar viena šlovinimo ar garbinimo psalmė, himnas – nuobodus, kaip įprasta kažką aukštinantiems himnams. Rigvedoje, Egipto raštuose apstu tokių dievus liaupsinančių himnų, vardijančių visas savybes, kurios, himnų kūrėjų manymu, turėtų labai patikti dievams – šitaip įsiteikus, tikėtasi maloningo jų žvilgsnio. Bet šioje psalmėje į Dievą nesikreipiama. Kreipiamasi į „tautas“, jei tikėsime vertėjais. Ir jei įsijausime, kad esame iš tų kažkokių „tautų“, psalmės žodžiai pasirodys, švelniai tariant, keisti, jei ne makabriški: tautos raginamos džiaugsmingai ploti šiurpą keliančiam Dievui, kuris „tautas pavaldžias mums padarė, gentis padėjo mums po kojų“. O jei laikysime save tais, kuriems tos tautos pajungtos ir gentys paklotos po kojų?.. Kad ir kaip žiūrėtume, taip ir neaišku, ar katučių džiaugsmingai ploti turėtų tos pajungtos ir padėtos po kažkieno kojomis tautos, ar reikėtų džiaugsmingai įsijausti į užkariautojų vaidmenį? Šiurpas ima krėsti, įsivaizdavus tokią situaciją, kurią mums pateikia vertėjai: lyg pildytųsi visi antisemitiniai gąsdinimai. Ar bent jau visi tie pasaulinio žydų sąmokslo kliedesiai turėtų pagrindą po kojų.

Todėl reikėtų atidžiau peržiūrėti vertimus. Pirmiausia dėl terminų „tautos“ ir „gentys“. Hebrajiškai psalmėje vartojami trys žodžiai `amim, goyim ir le´umim. Visi daugiskaita ir visų reikšmės Biblijoje nėra griežtai apibrėžtos, vartojamos dažniausiai kaip sinonimai, nors galima rasti šiokių tokių nusistovėjusių vartosenos formų, sudarytų su kitais žodžiais. Pvz., vienaskaita `am su Israel reiškia „izraelitai“, „Izraelio tauta“, `am su žodžiu ha´arec (žemė) reiškia „krašto žmonės“. Pastarasis junginys ilgainiui apaugo pejoratyvinėmis nuostatomis ir ėmė reikšti tamsuolius, neišsilavinusius žmones. Goi – gerai pažįstamas žodis, garsėjantis kaip žydų vartojamas pejoratyvinis žodis, reiškiantis pagonis, t. y. ne žydus. Bet Biblijoje jis vartojamas visiškai neutraliai. Abraomui Dievas pažadėjo padaryti jį ´av-hamon goyim („tėvu daugelio tautų“, Pr 17, 4–5). O le´umim – tiesiog sinonimas, beveik nevartojamas atskirai nuo anų dviejų, dažniausiai – literatūrinė priemonė, kad būtų išvengta kalbant apie tą patį vartoti tą patį žodį.

Visi trys terminai nurodo tik žmonių grupes, bendruomenes, bet nenurodo, kokiu pagrindu tos bendruomenės susidarė. Tai gali būti ir bendruomenės, ką nors laikančios bendru protėviu, ir bendruomenės, kurias sieja bendros gyvenamos žemės, ir bendruomenės, siejamos bendros politinės erdvės, santvarkos, bendrų religinių praktikų ir t. t.

Kiti žodžiai, keliantys, matyt, daugiausia įtarimų, yra „pavaldžias padarė“. Hebrajiškai čia vienintelį kartą Biblijoje pavartota viena iš veiksmažodžio davar formų, be to, neapibrėžto laiko. Įprasta, dažniausiai vartojama forma jis reiškia „kalbėti“. Aramėjų ir arabų kalbose šios šaknies žodis reiškia „pasitraukti“, „atsukti nugarą“. Šioje psalmės eilutėje forma pasirinkta tokia, kad gali reikšti ir vedimą, vadovavimą, t. y. tokį veikimą, dėl kurio kažkas kažkur traukia. Tai gali reikšti ir privertimą trauktis, pasitraukti, atsitraukti tuos, kurie buvo tapę grėsme, puolančius priešus. Gal čia jis tiesiog galėtų reikšti „įveikia“, „įveiks“. O žodžio „padėjo“ apskritai nėra. Žodis tahat, visiškai logiškai verčiamas kaip „po“, turi ir kitą reikšmę – „vietoj“, „dėl“, kuo žaidžiama viename iš aramėjiškų šios psalmės vertimų, kur šioje eilutėje galima apčiuopti užuominą į išsigelbėjimą, žuvus kažkam kitam. Tokiu atveju tą eilutę būtų galima versti taip: „Jis įveikia dėl mūsų tautas, bendrijos – po mūsų kojomis“ (kad ir kaip nemaloniai ir vis dar įtartinai tai skamba).

Klausimas lieka, kas tie „mes“. Kokia tai bendrija? Kaip galima spėti analizuojant psalmę – tie, kas buvo išgelbėti, aplinkui žūvant kitiems. Tai gal ir tos kitos bendrijos, kad ir kokios jos būtų, kurios išliko, kurios nebuvo nusiaubtos, nes ir jos patyrė šiurpulingą galią to, kuris čia vadinamas visos žemės Karaliumi. Galbūt čia menamos istorinės aplinkybės, kai kažkokia bendruomenė suvokė, kad neįtikėtinu būdu, lyg kažkam kitam įsikišus, išliko gyva, kai grėsė aiški mirtis, kad ir kas tą grėsmę kėlė – maras ar užpuolikas. Ir paskutinė eilutė, kur vietoj „didžiūnai“ turėtų būti „kilnieji“ (hebr. nadiv reiškia „kilnus“, „geranoriškas“, „dosnus“), vainikuojanti psalmę, atsako į klausimą, kas tie „mes“ ir kas tos „tautos“, kviečiamos džiaugtis kartu, – tai kilnieji iš visų tautų, susibūrę su Abraomo Dievo tauta po skydu, galinčiu pridengti visą žemę. Šis įvaizdis rodo ne agresyviai naikinantį, bet ginantį Dievą. Už tai psalmininkas ir kviečia „pakelti džiaugsmo taures“… Tuos, kurie yra kilnūs, geranoriški ar tiesiog dosnūs.

-akp-