Šviesos potvynių meto

IEVA GUDMONAITĖ

Spengsmo

Kai klampūs nuo ryto kaitros, jau beveik nebemėlyni akių vyzdžiai priartėja prie rudojo ūko, jame išryškėja formos, panašios į žmonių statytas gyvenvietes. Jos susikuria sąmonėje kaip kadaise, galbūt pagal hipotezę, kaip visada labiau primenančią eilėraštį. Pagal tokią, kuri teigia, kad saulės sistema susidaro iš prosaulinio ūko, iš belytėje šalčio ir nieko zonoje plaukiojančios nešvaros. Jie susilipdė kaip kokie anapusiniai koriai – iš pradžių jie panašūs į beformę plazmą, o paskui, draskomi ir kutenami neaiškių energijų, pamažėle virsta rutuliu. Taip ir gyvenvietės po truputį kilo iš teškančio, saulės svilinamo molio, kol virto namų, takų, sienų ir bažnyčių struktūromis. Purvo gabalėliai, virtę mažučiais biriais kristaliukais, po kuriuos švelniai kaip šviesa bėginėja figūros. Gražu žiūrėti, kaip skaidriose formose greitai juda maži juodi taškeliai, išskaidantys ir trupinantys šviesą, lūžtančią per visą miestą lyg per prizmę ir vaivorykšte grąžinančią visatai pelnytą tuštumą. Tokią išorinę skaidrą pasiekė tos civilizacijos, kuriose priaugę stiklinių namų ir netgi stiklinių bažnyčių. Sunku suvokti, kaip jie nesubyra, kai koks didelis šapas, prieš tai metęs gūdų šešėlį ant miesto, užgriūva stiklakūnius. Gal tie padarai, gyvenvietes pavertę tokiomis trapiomis, yra kokie amžinybės tarnai, besityčiojantys iš materijos ir jos laikinumui įtvirtinti statantys stiklinius bokštus?

Autorės nuotrauka

Visai kitaip yra su pirmykšte žmonija. Grubūs jų gyvenviečių paviršiai – šiltos rudo molio dėžutės, kartais išraižytos smulkučiais ženklais. Iš išorės atrodo, kad ta sunkių, nejudrių stačiakampių būtis yra amžina statika, be judesių, be fazių kaitos, neauganti ir nesiplečianti. Nepastebimi žemės papuošalai, masyvūs ir aiškūs, kokius ant kaklo dėvi akmens amžiaus moterys. Tačiau šio struktūruoto molio viduje vyksta stebuklai. Formos ten kibirkščiuoja, traška, pučiasi, teka, pulsuoja, dunda ir tirpsta. Gilioje prieblandoj (langų ten nėra, tik anga ugniai praryti) barška moliniai puodeliai, spingčioja akmeninės lėkštutės ir spinduliuoja dramblio kaulo adatos. Šviesa, išsiveržusi iš mažų plyšelių, puola rupius paviršius ir verčia juos keisti konsistenciją, kuria ant jų įvairius prieblandos žaidimus, kaitos ir judesio instaliaciją. Daiktai, susidėlioję niekam nežinoma, atsitiktine tvarka, sudaro melancholiškas faktūrų ir formų mišias, kurių niekas nejaučia, nemato ir neprisimena. Čia, pakabintos išjudintoj prieblandoj, jos sudaro sapningas fotografijas, amžinai pasmerktas būti talpintojomis. Jei tokios, padidintos iki keleivinio laivo dydžio, jos sklandytų mūsų erdvėje, tai iškart sukeltų grimzlias ekstazes žmogui, ant jo lašėtų talpūs ir vaiduokliški ryškalai, apšviesdami veidų glazūras besiskaidančia Dievo šviesa.

Daiktai į vienokią kompoziciją susidėlioja tik trumpam laikui, nes tokioj vidinio spengsmo erdvėj niekas negali išlikti stabilu. Čia viskas dėliojasi ir kuriasi kaip kaleidoskope, vienos dermės sutrupinamos, kad jomis būtų sutelktos naujos, dar labiau įsismelkiančios fotografijos. Taigi ten jauties atsidūręs kaip kokio neaiškaus kaleidoskopo viduje, jau pats protas sproginėja ir sukasi nuo neišsenkančių įspūdžių.

Neaišku, kaip tokios statiškos molio sienos tūkstančius metų išlaiko viduje tokį šėlą. Kaip jos, supamos tuščios erdvės į šonus, o baugiausiai į viršų, gaubiamos ilgų tamsos ir šalčio talpyklų, sugeba išlikti? Gal jos vis dėlto yra iš žemės ir saulės traukos susikūrę erdvių trupiniai, tekantys tik savo orbitomis ir priklausantys tik tam vienam sukimuisi aplink.  Tik neaišku, kodėl nesprogsta nuo vidinės įtampos, plintančios ir sugeriančios save. Kodėl neišsibarsto kaip sąveikų neatlaikiusi apokaliptinė snaigė ir nesudaro šalto ir belyčio ūko, yrančio milijardus metų mums nepažįstamame spengsme.

Vidurvasaris

Juoda ir lipni kaitra siaubė daugiaaukščių namų rajoną – nuo stipraus jos gūsio išėjus iš namo, akių dugnai pajuodavo, sąmonėj sujudo gausybė juodų taškų – tai buvo svaigulys, nepanašus į jokį kitą svaigulį, tik šitą, kuris galėjo aplankyti būtent šiame visatos taške, kur saulei pasiekus zenitą daugiaaukščių paviršiai pabąla, o langai juose patamsėja, kur sustingsta ir nejuda žaidimų aikštelės gaubliuose vešančios dilgėlės, kur vasarą kiemuose matosi tik vaikai ir seniai – tie, kuriems jau nebūtina žaisti rimtų žaidimų ir kurių rainelės atspindi sidabrišką daugiaaukščių šviesą, jau nesuprasi – nuo sienų ar nuo langų, viskas susilieja ir juos pasiekia kaip vėjas. Seniai ir vaikai – tik jie visada sapne, vientisame gaudime, kurio nesuardo net pats sapno šešėlis. Visur teka sidabriškas sapnų kraujas – metalinių žaidimų aikštelių paviršiais, nepjaunama, virpančia nuo žmogaus auros žole, ramiai užgesdamas cirkuliuoja praeivių prakaito lašeliuose, nesuvaldomai sūkuriuoja vaikų ir senių latakuose – karštos ir virpančios kraujo srovės, aplenkiančios aortą ir pulsuojančius plautukus, verčiančios vienaip ar kitaip elgtis: vaikus – telktis ir kibirkščiuojant suktis, suptis sūpynėmis įtartinai nepažįstamu greičiu, gyvsidabriškai lakioti keliant vėją ir verčiant degti žolynus, suptis – stipriai, beprotiškai, nenumaldomai; klegėti, muštis, spiečiais kilti į dangų, gerti, gerti lipnų limonadą iš kiosko (pigesnį, ryškesnės spalvos), šlamšti cukrumi apibertus guminukus už dvidešimt centų, žaisti, žaisti gaudynes, slėpynes, vagis ir plėšikus, žaisti, žaisti, suptis beprotiškai, suktis, bėgti, lakioti, sidabruoti, suptis, suptis, žaisti ir kaisti, įkaisti stipriau, nei šita kaitros saulė įkaitina daugiaaukščių stogų dervą, trintis raudonais veideliais, dar labiau kaitint orą, įlipt ir iškrist iš medžių, susižaloti kelius, alkūnes, degant, siaučiant, pulsuojant jaunam kraujui – smarkiai vėluoti, kai pro langus motinos visa gerkle šaukia pietų, grįžti, nerūpestingai, net nepastebint ar gal net ne visai norint suvalgyti mamos pusdienį gamintą maistą, ir vėl grįžti žaidimų, vėl siausti, vėl būti, lakioti taip, kaip dar nieks nelakiojo, kaip niekas nežinojo – taip lakioti, kad kitą dieną vėl atsibustum šitoj planetoj, šitam kaitros apsuptam rajone, kad čia atsibustum – reikėjo stengtis, reikėjo nenumaldomai siausti.

Siaučia ir kregždės – raižo tunelius, suka netikslius ratus, kuria skliautus, projektuoja, visaip stengiasi nupiešti kitų planetų žemėlapius, skleidžia apokaliptinį, šaižų cypimą, mažais judančiais šešėliais barsto žemę ir namus – jau nebesuprasi, kas mirga akyse, kokie taškai judinami viduj cypia ir alpiai švytuoja. Tik galiausiai tau paaiškinama, kad tie paukščiai taip nardo dėl mažučių, mūsų akiai nematomų, viršuje kabančių vabzdžių – taškų, kad daro staigius judesius, sunaudoja daug energijos, kad be perstojo siaučia ir suka ratus dėl mažyčių taškelių, be kurių negalėtų taip siausti, be kurių kristų žemėn lyg užgesę meteoritai, be kurių nusėtų rajonus grakščiais savo kūneliais, kuriuos galiausiai nusėtų mažyčiai taškeliai – vabzdžiai ir mažyčiai dangaus taškeliai, dėl kurių jie išnyktų ir nuo žemės paviršiaus, palikdami virš savęs žydrą orą ir nykstančius žemėlapius. Galiausiai – nieko nepalikdami. Nieko nieko.

Tokią dieną, kai nieko, kai saulė vaiduokliškai neįžiūrima kybo zenite, guliu vidury plynės, viduj sūkuriuojant taškams – guliu ir laukiu, kada prie septyniolikto namo augančio klevo šešėlis pasislinks ant priešais esančio namo sienos.

Nepakeliamos lengvybės

Išsirpinęs dangų akyse iki nenusakomo žydrumo, paleidęs vėjais viską, ant ko būtų buvę galima ką nors realaus pastatyti ar užauginti, daiktus išsklaidęs iki neapčiuopiamo virpėjimo, mane – išsisklaidžiusią, išvaikščiojusią, prasiautusią, pavasario vėju mitusią – kovas galų gale pasodinęs prie stalo. Mane, pamažu išsigąstančią dėl daugybės nepadarytų darbų, neparašytų ir neperskaitytų tekstų. Nes visą tą, rodytųs, išsisklaidžiusį laiką – klaidžiodama, braudamasi į kitų erdves, sėdinėdama, gulinėdama paupiais, žiūrinėdama, uostinėdama, be perstojo dainuodama, kalbindama nepažįstamus, kalbinama, šokdinama, besikraustanti – be perstojo kūriau raštą kūnu – raižiau buvimo žemėlapius – linijas, punktyrus, dermes, chaotiškas kreives, dėjau taškus – visas miestas buvęs manęs pilnas, manimi prisirpusios padangėm klaidžiojo žmonių akys. Ne tik manimi, taip pat ir vieni kitais, ir tuo pačiu dabar jau įsileidžiančiu kamuolinius debesis dangumi. Tai buvo matomas raštas, mano paliktų pėdsakų ir ženklų virtinė, ritmiška, skirtingais dažniais viena kitą kartojanti, besiplečianti iki nesuvokiamo dydžio, kaskart save ištrinanti ir sukurianti iš naujo – atspindinti pačios visatos pulsavimą, makroženklų struktūras, kurios atsikuria mūsų regoje kaip mažos, kaip viduje pakeitęs dydį įvykių atsiminimas, kažkas dvelkiančio nuo mažų daiktelių – tai ir buvo tai, ką skaičiau. Užrašytą realybę pakeitus į rašomą – čia ir dabar vykstančią, kunkuliuojančią, sūkuriuojančią, įstumiančią į keisčiausias situacijas, išmušančią pagrindą iš po kojų, tau pačiam bėgant – bandant išvengti protui nesuvokiamo naujumo – bėgant ir atbėgant į tai, nuo ko bėgai.

Kažkodėl tą vakarą, kai prisėdau prie stalo rašyti, tai yra pratęsti savo būties raidėmis, ženklais, nematerialiais gestais, neapčiuopiama virtine žodžių – kažkodėl vėlgi ėmė konkuruoti būtis, tik šį kartą patempė ne į išorę, ne į pievas, kuriose ganiausi, lakiojau – su džiugesiu, – o į dar mažiau materialią sferą – miegą. Net nepastebėjau, kaip prieš pat švariai paruoštą popieriaus lapą ir virpančią, spindėjimu atsiduodančią žvakę, bandančią man įkvėpti rašymo dvasios, o lapui spinduliuojant „rašyk į mane“ devyniasdešimt laipsnių kampu nulinko galva, akys užsimerkė ir būtis prasitęsė kažkur, kur aš nesuprantu, neužčiuopiu, galų gale negaliu užrašyti, nes tai ne visada pavaldu atminčiai. Atsiminiau ir Proustą, romaną pradedantį aprašymu, kaip jis užmiega prie stalo. Prabudusi iškart šoktelėjau – miegas sėdint mane sutrikdė, netgi, sakyčiau, išgąsdino – nes tai tik parodė, kad niekada negali žinoti, kada ta kita sfera „įsikiš“, tave, norintį valdyti (šiuo atveju – valdyti teksto tėkmę, transformuoti savo paties būtį), užvaldys pati, įtrauks į sapno erdvę, kurioje pats būsi valdomas, tau nežinant vedamas kur nors susitikti, ką nors pamatyti, šiaip ar taip, net neaišku, ar būnant tuo, kas esi. Tai pavyzdys, kaip gali imti ir staiga savęs netekti, tapti savęs nevaldantis, pavaldus tik neaiškiems dėsniams, kuriuose nedalyvauja kūnas.
Šoktelėjusi iš miego ir pajutusi, kad nuo miego sėdomis maudžia kaklą, – dar gal net visai nepabudusi, užpūčiau žvakę. Jau būčiau pradėjusi rašyti apie tai, kas ką tik nutiko – kad besiruošiant rašyti mane staigiai įsiurbė miegas ir kad valdoma noro viską tuoj pat užrašant įteisinti, įforminti, iš baimės išsisklaidyti, paleisti viską vykti be priežiūros norėjau įvardinti, užfiksuoti neužfiksuojamą – miego fazę, tarpą laike, juodąjį įtrūkį, kažką, ko neatsimenu, kažką, kur nebuvo mano valios. Norėjau užrašyti, kad tą vakuumą, plyšį užpildyčiau, pateisinčiau, įveikčiau – mane tai vertę daryti tuštumos, o gal dabarties baimė, nenoras įsileisti kitą čia ir dabar galintį įvykti judesį, kažką, ką pačia tavimi realybė galėtų nupiešti. Noras naują judesį erdvėje transformuoti į vidinį judesį, t. y. tarsi pramušant to, kas jau įvyko, paviršių, žaisti gelmėje – nesunkius atminties žaidimus, be perstojo tai, kas buvo, keičiant kitu – taip eksperimentuojant su savo sąmone, be baimės – nes tai, ką aprašysi, niekada nebebus tai, kas buvo anksčiau. Tai bus jau kažkas prasiplėtusio, erdvesnio, veikiančio dabartį.
Rankos jau tiesėsi link klaviatūros, tai, kas įvyko, jau buvo bevirstą tekstu – užmigimo minutės įvardintos ir įteisintos, užfiksuotos, bet staiga akį patraukė pro langą nuo pamažu didėjančio kaštono lapo krintantis atspindys, įtraukiantis mane į spinduliuojančią ir niekaip neužrašomą dabartį.