Šventojo Izidoriaus Artojo kultas Bolivijoje

MARGARITA GAUBYTĖ

Gegužės 15 dieną pasaulio katalikai minėjo žemdirbių globėją šv. Izidorių Artoją (1070–1130). Dėl stebuklingų įvykių, nutikusių Ispanijos karališkajam sostui, jis laikomas ir Madrido globėju.

Izidorius gimė Madride, Ispanijoje. Pasakojama, kad tėvai, labai neturtingi valstiečiai, nuo mažumės jam ugdė dievobaimingumą. Visą gyvenimą tarnavo pas ūkininkus, dirbo žemę, bet pasižymėjo šventu gyvenimu ir meile aplinkiniams. Dar vaikas būdamas pradėjo dirbti pas ūkininką netoli Madrido. Anksti ryte keldavosi melstis, o darbo nepradėdavo neišklausęs mišių. Ūkio darbininkai tuo nebuvo patenkinti ir pasiskundė šeimininkui, esą Izidorius netinkamai ir aplaidžiai dirba. Ūkininkas stebėjo, ar tie skundai pasitvirtins, ir, kol Izidorius dalyvavo mišiose, išvydo vietoj jo kažką, lyg angelą, arklu ariant lauką, o jaučiai jį traukė taip, tarsi juos būtų valdęs tikras kaimietis. Kitas pasakojimas byloja, kad dėl to paties darbininkams apskundus Izidorių ūkininkas kiekvienam atskirai paskyrė prižiūrėti žemės sklypą. Atėjus derliaus nuėmimo metui paaiškėjo, kad Izidoriaus derlius buvo dvigubai gausesnis nei kitų. Šiems pasakojimams pasklidus po pasaulį Izidorius pelnė vargingiausiai gyvenusių žemdirbių pagarbą ir pasitikėjimą.

Autorės nuotrauka

Bolivijoje, kaip ir Lietuvoje, šventojo kultas paplito su krikščionybe. Centrinės Bolivijos aukštutinių ir žemutinių slėnių žemdirbiai iki šiol pasikliauja šventuoju, su atsidėjimu švenčia jo gimimo dieną. Šventei ruošiamasi nuo pat ryto. Jaučiai nuplaunami, nuglostomi ir pakinkomi po du, prie jungo pritaisomas medinis arklas (iki šiol kaimuose naudojamasi tokia žemės ūkio technika), o jų galvos ir ragai padabinami įvairiaspalvėmis juostomis, kaspinais, tarp ragų įstatomos Bolivijos trispalvės. Vienas kitas kaimietis, turintys kokį traktoriuką, į šventę atvyksta panašiai jį papuošęs, neapsmukusiais drabužiais. Žemdirbiai su jaučiais susirenka prie bažnyčios ar koplyčios. Jeigu yra galimybė, mišios laikomos lauke, tad jose dalyvauja ir jaučiai. Žmonės šalia jų nublanksta.

Prieš tokią minią išstatoma šv. Izidoriaus statula arba koplytėlė. Be to, žemdirbiai iš namų susineša ir šalia sustato šventajam paskirtas koplytėles (Lotynų Amerikoje žmonės namuose laiko šventųjų globėjų koplytėles). Pirmamečių jaučių uodegų sruogas šeimininkai neša ir riša ant šv. Izidoriaus rankos ar apkaišo jam skirtą koplytėlę.

Autorės nuotrauka

Kiekviename krašte šventasis Izidorius yra įgavęs vietinių bruožų. Kadangi jis buvo Ispanijos žemdirbys, tai ten vaizduojamas su anų laikų ispanų sodiečio rūbais. Jėzuitams Lietuvoje išplatinus šv. Izidoriaus kultą, mūsų krašto liaudies mene jis vaizduojamas su lietuvio ūkininko sermėga ir drobiniais marškiniais, šiaudine skrybėle ir per petį perjuosta pinta sėtuve. Bolivijos kečujai jį taip pat aprengė kaip savą – ponču, megzta andiška kepure ir skrybėle ant jos. Žinoma, visur greta šventojo – simbolinė jaučių (arba arklių) dvikinkė, neretai ir angelas.

Po mišių kiekviena dvikinkė ir jos šeimininkas pašlakstomi švęstu vandeniu, ir nusidriekia kolona arti lauko. Kadangi šv. Izidorius yra žemdirbių globėjas, nepamirštama ir Žemė Motina – Pačamama. Jai nuliejama geriamoji auka – čičos, kukurūzų alaus, puodeliai, ja gausiai apšlakstomi ir gyvuliai. Pakyla ariamos žemės dulkės, čolitos, vietinės tradiciškai dėvinčios moterys, į žemę simboliškai beria pupų ir kitų sėklų. Į moterų skrybėles namiškiai deda netikras pinigų kupiūras, išreikšdami padėką už praėjusį ir tikėdamiesi gero būsimojo derliaus.

Staiga raitas ant arklio atjoja skrybėlėtas raitelis, vaizduojantis Izidoriaus ūkininką, taip pat ir – ispanų kolonistą. Jis energingai šuoliuoja aplink jaučių su plazdančiomis Bolivijos trispalvėmis ariamą lauką. Ūkininkui šūktelėjus, kad jau laikas baigti arti ir reikia eiti švęsti, visi susirenka prie šv. Izidoriaus koplytėlės, susineša čičos bidoniukų, išsivynioja maisto lauknešėlius. Vėl gausiai lieja čičą – dalijasi gerove su Žeme Motina, palaikančia žemdirbių gyvybę, po šventojo kojomis beria kokos lapelius, be kurių nuo seniausių laikų neįsivaizduojama aukštikalnių slėnių žemdirbių kasdienybė ir ritualai.

Lietuvoje Šv. Izidoriaus diena minima kaip sėjos pabaiga, o Bolivijoje tuo laiku derlius jau būna nuimtas (gegužė ten – rudens mėnuo), todėl šaltuoju metų laiku žemė tarsi apklostoma ilsėtis laukiant, kol prasidės lietaus sezonas, ir tikintis, kad sėklos kris į derlingą žemę ir bus apsaugotos nuo gamtos išdaigų.