Pasaulį išgelbės kėdė

RIMA KASPERIONYTĖ

Brangusis Vincentai van G.,

neseniai perskaičiau savo mėgstamo poeto Josifo B. laišką Horacijui. Juos skiria amžiai, netgi tūkstantmečiai, bet J. B. vis tiek sau leido kreiptis į jam svarbų žmogų. Pagalvojau – kodėl man neparašius Tau? Ir tai, kad jau esi miręs, tik pliusas, nes temą, apie kurią kalbėsiu, gal suprasi geriau, nei galėtų suprasti bet kas kitas gyvas. Bet apie Tavo mirties reikšmę šiame laiške vėliau. Pradėsiu nuo to, apie ką pats kitados turbūt nesąmoningai užsiminei, kas metams einant tik ryškėjo ir šiandien galiausiai išsikreipė, – nuo kėdės.

Atsimeni, būdamas trisdešimt penkerių nutapei savo kėdę? Tokią pintą, geltoną. Graži kėdė. Suprantu, portretai, natiurmortai – tai visiškai įprasta. Bet kodėl kėdė? O ant jos pypkė… Vis pasižiūriu į šį paveikslą ir ieškau atsakymo, kodėl būtent šie daiktai, kurie sukurti žmogui ir turbūt ką tik žmogaus liesti (pypkių niekas juk nelaiko ant kėdžių – gal jos savininkas tiesiog trumpam pasitraukė, turėjo skubiai išeiti). Brangus Vincentai, daiktai Tavo, o Tavęs nėra. Bet nėra juk tik vizualiai: daiktas, būnantis prie viršutinės kūno dalies, ir daiktas, susijęs su apatine žmogaus kūno dalimi, – esi tarp kėdės ir pypkės. Esi kaip niekad. Man nereikia matyti Tavo senstančio veido, nes jei pažįstu Tave, tai pažįstu Tave, o ne Tavo išvaizdą – man nereikia matyti Tavo kūno, kad matyčiau Tave. Ar pastebėjai, kad nuomonė apie žmogaus grožį irgi keičiasi, kai vis labiau patiri, ką jis turi savyje? Motinėlė Gamta pasistengė, kad visų mūsų išvaizda būtų harmoninga. Lūpų forma dera prie akių, veido – prie nosies, plaukai prie… Ir jei mums nepatinka pirmą kartą matomo žmogaus išvaizda, galime kaltinti tik savo skonį. O skonis, pasak tokio Henriko Ibseno, pripratimo dalykas. Visa ši gamtos sudėta harmonija iš tikrųjų „be veido“, neišskirtinė, kol neįsikiša mūsų vidus. Sakoma, kad Sokratas kartą pamatė patrauklios išvaizdos jaunuolį (matyt, patrauklų jam ar atitinkantį bendrus graikų kanonus) ir tarė: „Jaunuoli, prakalbėk, parodyk, ar iš tiesų esi gražus.“ Mūsų išvaizda yra mūsų vidus. Nutapei savo vidų tarp savo daiktų išorės. (Jie tik vieną išorę ir teturi. Labai abejoju, ar kuris daiktas turi sielą. Bet abejoju – iš tikrųjų nežinau.) Ir tai, kad paveiksle savo vardą įrašei ant augančių svogūnėlių dėžutės, ne įprastame dešinės pusės apatiniame kampe, tik ir sako, kad esi tarp nutapytų daiktų, esi ten.

Taip Tu pradėjai. Kėdė, mielas Vincentai, kėdė! Ir pypkė. Gyvas būdamas turbūt nepažinojai siurrealisto dailininko René M. Ką čia „turbūt“ – jis gimė aštuoneri metai po Tavo mirties. Bet gal pažįsti jį dabar? Juk abu kartu esate Ten. Šiurpokas tas René. Paišė žmones su žuvų galvomis ar erelius su švarkais, o man pats keisčiausias kūrinys – žmogus, žiūrintis į veidrodį, kuriame atsispindi jo nugara. Šį paveikslą rodžiau ir grupei paauglių – pasakė tą patį: šiurpu. (Na, Tu atleisk, kad tokius rimtus darbus palieku vaikams vertinti. Bet jie teisesni nei Tu ar aš. Kai numirsiu, galėsim apie tai pakalbėti.) Tai štai, man tikrai atrodo, kad Tavo šviesioji kėdė yra susijusi ir su šiurpiąja René kūryba.

Joseph Kosuth. Viena ir trys kėdės. 1965

Laiške sakau, kad Tu, tapydamas kėdę ir pypkę, nutapei žmogų. Vadinasi, nutapei tai, ko nesimato. René irgi bandė, bet kiek kitaip. O gal ir visai ne to siekė, tačiau situacija panaši – tapomas objektas nesutampa su nutapyta idėja. Nupaišė jis pypkę ir tiesiai pasakė: „Tai ne pypkė.“ Kitą kartą dar akivaizdžiau parodė – paveiksle medis, metantis pypkės šešėlį. Tai, ką matom, nesutampa su tuo, kas yra iš tiesų. O ir ką reiškia „iš tiesų“? Ar galiu žinoti, jei ne aš tai sukūriau? Jokios, absoliučiai jokios knygos atsakymo man irgi neduos. Visai neseniai buvo toks Jeanas B., kalbantis apie simuliakrus ir simuliacijas. Dabar jis jau ten, kur ir Tu. Jis svarstė, kas tikra, kas pridengiama, kas iškreipiama, o ko ir visai nėra. Žinai, ir jis, taip pat kaip René, man atrodo įtartinas. Kaip galima svarstyti apie tai, ko nesuvoki ir niekada nesuvoksi? Mes niekada nesuprasime idėjos taip, kaip ji buvo sukurta. Ją supranta tik pats kūrėjas. Kaip Jeanas imasi svarstyti apie Dievo simuliakrą, jei jis nesukūrė nei Dievo, nei jo simuliakro? Vadinasi, nesuvokia ir tikrosios jų esmės. Jei suvoktų, gal net paaiškėtų, kad simuliakras iš tikrųjų ir yra Dievas? Dėl to kiekvienas tiesos ieškojimas tampa melu. Visuomet pasitaiko klydimų, apie kurių netikrumą, neteisingumą, iškreiptumą nesužinai ir sužinoti negali.

Štai čia, brangus Vincentai, pasakysiu tą beveik šventą žodį „menas“. Mes kuriame meną. Įsivaizduoji? Kuriame meną. Dėl to atrodo, kad kiekvienas turime suvokti jo esmę, na, jei ne suvokti, gal bent jausti intuityviai. Ir – jei savyje turime pirminę meno idėją (nes juk patys už ją ir esame atsakingi), tai čia nebegalima jokia simuliakrų teorija. Nėra prasmės. Pats menas nėra tikras, dėl to neverta ieškoti kitų jo netikrumų. Tai atrodys panašu į simuliakro simuliakro simuliaciją. Būtent dėl pirminio netikrumo ir simuliakrų nebuvimo menas tampa pats tikriausias. Priartėjame prie tiesos – prie vidaus per išorę, prie žmogaus per pypkę ir kėdę, prie pypkės šešėlio per medžio atvaizdą. René Tavo pradėtą nesamo vaizdavimą paveiksle pateikė „išvalydamas“ linijas, spalvas, potėpius, detales. Žodžiu, postimpresionizmą pakeitė siurrealizmas, ir tiek. Pasikeitė žmonės, pasikeitė ir jų poreikiai mene. Bent jau kūrėjų. Kai kurie meno vartotojai iki šiol domisi tik Renesanso daile. Ne dėl to, kad jiems tai būtų labai artima ar, galų gale, gražu. Tokį meną jie tiesiog priima ilgiau nemąstydami. Pažiūri ir tiek. O kodėl staiga prakalbau apie meno apmąstymą? Mielas Vincentai, pristatysiu Tau žmogų, su kuriuo susipažinsi, tikiuosi, dar negreit – jis gyvas ir jam tik 67-eri. Ant jo gali ir supykti – jis vienas iš tų, kurie mene ryškina ne meną, o filosofiją. Šįkart žmogus, nesėdintis ne ant vienos kėdės, kaip Tu, o ant visų trijų – Josephas Kosuthas.

Be visų keistų darbų, Josephas parašė esė apie meną po filosofijos. Ten jis papyko ant Hegelio, kad dėl jo įtakos filosofija pradėjo merdėti – užuot pasakiusi, ji atpasakoja, tapo tiesiog filosofijos istorija. Kur tokiomis aplinkybėmis dedasi tikroji filosofija? Keliauja į meną! Mielas Vincentai, Tu kūrei protingą meną, Josephui menas tėra priemonė tam protui, filosofijai išreikšti. 1965 metais jis pastato kėdę, šalia pakabina jos nuotrauką ir padidintą apibrėžimą iš žodyno. Taip jis visai neįmantraudamas, neįvilkdamas kūrinio į meninę formą klausia, kuris iš to trejeto žymi tikrąją tapatybę – pats daiktas, jo atvaizdas ar aprašas? Ar ją išreiškia vienas iš jų, visi ar galų gale nė vienas? Kaip manai, brangus Vincentai? Ir žiūrėk – nuo Tavo kėdės iki trijų Josepho kėdžių praėjo beveik aštuoniasdešimt metų, o kas pasikeitė? Forma. Postimpresionizmas – siurrealizmas – konceptualizmas. Viskas tėra forma, viskas jau pasakyta, tik vis bandoma kitaip. O ir kodėl taip? Nes gyvename tame pačiame pasaulyje. Absoliučiai visi mokslai, visi menai, visos jų kryptys ieško tos pačios tiesos. Ir kaip jau sakiau anksčiau – ieškant tiesos klystama ir atrandamas tik melas. Melų daug irgi negali būti, juk jų šaltinis tas pats – tiesa. Tik jei žiūri į melą iš skirtingų pusių (skirtingos mokslo ar meno šakos), tai ir atrodys jis vis kitaip. Trys požiūriai – kėdė (denotatas), atvaizdas (vizualusis referentas), apibrėžimas (verbalinis referentas) – trys melai. Pripažink, mielas, tiesa viena. Kokia? Ar gali įvardyti, kas iš tiesų yra toji kėdė?

Pradėkim nuo labiausiai apčiuopiamo objekto – medinės kėdės, tos pačios, kurios fotografija kabo šalia ant sienos. Įsivaizduokim, kad nieko apie ją nežinom, o ir matom pirmą kartą. Tabula rasa. Ar kėdė vis dar kėdė? Juk ji taip pat kuo puikiausiai gali atlikti staliuko ar lentynos funkcijas, netgi praversti gliaudant riešutus. O jeigu ją apversim? Juk iš tiesų nežinom, kaip ji turi stovėti, anksčiau jos nematėm. Ar ant kėdės sėdėti bus patogu? O jei nebus galima atsisėsti, ar ji atliks savo funkcijas? Panašūs klausimai kyla ir dėl kėdės fotografijos – mes jau žinome, kaip ji turi stovėti, bet nežinome, kam ji skirta. Be to, negalim pajusti jos svorio, išbandyti galimus veikimo būdus. Lieka apibrėžimas iš žodyno. Linkstu skelbti jį esant arčiausiai kėdės esmės – juk nurodytos daikto funkcijos, šiek tiek ir išvaizda, tad visais įmanomais būdais kėdės nevartysim. Bet kiek pasaulyje kėdžių! Pirmieji du variantai byloja apie medžiagą, masę, smulkiausias jos detales ir šią kėdę visiškai išskiria iš kitų. Apibrėžtis to atlikti nepajėgia. Trys skirtingos galimybės, nė vienos tapačios kitai, nė vienos tapačios esmei. Sutapimų yra, bet yra ir skirtumų. Trys melai. Kur yra kėdės tiesa?

Gal Ten būdamas esi sutikęs Gottholdą E. L.? Jis mirė maždaug šimtas metų prieš Tave. Įdomus vyriškis, nesukūrė nieko panašaus į Tavo kėdę, bet viename estetikos veikale jis kalba apie Laokoonto skulptūrą ir teoriškai pasako tą patį (atrodo, pasako ne pirmas), ką šiuolaikinis menas net išsijuosęs siekia perteikti praktiškai, – tikra tiesa parodoma tik ją pridengiant. Laokoontas vaizduojamas didžiausias kančias ištveriantis stojiškai. Josephas „Mene po filosofijos“ pateikia vieną bendrą XX a. analitinių kalbos filosofų mintį: „Nepasakyta yra nepasakyta, nes tai nepasakoma“ (išskirta J. K.). Ir konkrečiau vienas iš minėtų filosofų Ludwigas W.: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti.“ Ar gali būti taip, kad tikrasis skausmas gali būti parodomas tik tada, kai jis slepiamas? Įgarsinta tiesa kaskart tampa melu, dėl to tiesa nepasakoma, apie ją reikia tylėti. Ar gali taip būti, Vincentai?

Atsimeni, rašiau, kad jei pažįstu Tave, tai Tave, o ne Tavo išvaizdą? Kas yra tikrasis Tu? Kas yra Tavo esmė? Keliamas klausimas toks pats kaip ir apie kėdę. Štai čia ir noriu prisiminti Tavo mirties faktą. Tiesa, ne pačios mirties, o Tavo buvimo Ten.

Labiausiai žmonės yra linkę manyti, kad jei nėra kūno, nėra ir viso kito. Bet Tavo kūno Ten irgi nėra, tad kaip galiu į Tave kreiptis? „Jei pažįstu Tave, tai Tave, o ne Tavo išvaizdą.“ Tu vis tiek lieki, tik šįkart su mirtimi, kuri nubraukia bet kokį kūną, todėl sakau, kad esmė išsigrynina tik po mirties. Kažkoks garsus vyrukas, kurio vardo šią akimirką neprisimenu (matyt, mūsų pažintis buvo trumpalaikė), teigė, kad garsus žmogus miršta du kartus: pirmąjį – kaip žmogus, antrąjį – kaip garsenybė. Gal dėl to vienas iš meno vertinimo kriterijų ir yra išliekamoji vertė. Kiek meno kūrinio liks „po mirties“, tiek jis iš tiesų ir buvo gyvas, kiek Tavęs pažįstu dabar, tiek buvai gyvas tada. Galim buvimą Ten vadinti transcendencija, nors man labiau patinka tiesos sąvoka. Niekas nuo pavadinimo nepasikeičia. Nesiimu išsamiau aiškinti, kas yra toji tiesa, nes tokiu atveju pradėsiu krypti į melą.

Kažkur Ten, tiesoje, yra ir tikroji kėdė. Būtent ta pati pastatyta, nufotografuota ir apibrėžta kėdė. Menas, kurį Josephas pavertė beveik grynąja filosofija, nutiesia kelią į anapusybę, kuri nepažini man, bet kurioje dabar esi Tu. Ir tik Tu supranti tikrąją jos esmę, tik Tu gali kalbėti apie transcendenciją.

Žinai, buvo toks Fiodoras D. Viliuosi, kad Tu su juo Ten jau susipažinai (labai įdomus žmogus – kartu daug kėdžių pastatytumėt!). Kartą jis užsiminė, kad grožis išgelbės pasaulį, vėliau grožio sąvoką jis susiejo su krikščionybe. Religija vienaip ar kitaip yra kelias į Ten. Todėl perfrazuodama Fiodorą galiu sakyti, kad pasaulį išgelbės jungtis su anapusybe, transcendencija, tiesa. Iki Tavo buvimo vietos tiesiau kelią per kėdes. Pasaulį išgelbės kėdė?..

Šiuo laišku tapau savo kėdę, ant jos nesėdėdama taip pat kaip Tu gal rasiu kelią ar bent nemeluodama (t. y. neieškodama tiesos) pasistengsiu tą tiesą sukurti. Tik kūrėjas žino.

P. S. Jei jau esi Ten ir žinai tiesą, gal gali duoti kokį ženklą, kuri iš trijų Josepho kėdžių yra arčiausiai kėdės esmės? Nes aš tuoj tikrai kėdę paversiu lentyna…