MINDAUGAS KIRKA. Eilės

Kartais būna žiemos
Ir vasaros būna praeina
Ir skauda bet skauda teisingai

Per greitai čia kūnai prisirpsta paminklams
Per greitai paminklai lieka tik sau
Su ženklu kad buvo kad liūdi
Kad niekam nereikia

Čia myli ir mylis po vieną
Čia nuodėmei vietos nėra
Čia tiki bet tiki į vakar
Bent šitai dar gali būt tikra

Ši žemė niekam netinka
Čia sodo ir Dievo nėra
Nėra ir ko gelbėt

.

Tardymas

štai mano šventovė
šventovė iš kraujo ir kūno
galit laužti kaip laužiasi
pirmas gurkšnis vos gimus
o paskui jau savaime
gaudant orą kartoti:
– įkvepi – gyvas
– iškvepi – miręs

štai mano šventovė
šventovė iš kraujo
pirmas žodis – velniop
nesakysiu daugiau
galit laužti kaip laužiasi
šviesos supratus
kad diena keičia naktį
kad naktis keičia dieną
kad yra daugiau
kažkas nei esu

.

Dviese. Belaukiant žiemos

Pietūs pasibaigę
Obelys seniai nužydėjusios
Tyliai nemiegam ir spengia
Spengia lyg būtų priartėjus tyla

Be tavęs čia dar kvepia
Šviesa ir mėnulis
Ir kai šalta sakai kad sniegas
Kad vėjas užpusto

Kad taip skaudu ir viena
Tik išėjus į dykrą
Tik mirštant iš lėto
Patiems dar nežinant

.

tertia die resurrexit
a mortuis*

jei ne šonkaulis
ieva ir adomas žaltys ar pats dievas
jėzus ant kryžiaus ir visi šventieji prie stalo
tai kas dabar perjungtų šviesą
žalią į raudoną raudoną į žalią
o retkarčiais tą kurios niekam nereikia

tai kas dabar grįžęs namo sakytų dieve kaip šalta
visur tik sniegas vėjas ir gatvės pritvinkę mašinų
dar šiek tiek ir rodos sprogs
sprogs šis miestas ši šalis
kurią keikėm prakeikėm
ir niekaip neužkeikėm

sprogs ir ši žemė – visi įprato daugintis
tik mirti niekas nenori ir gaila va gaila kad šitaip
tai sninga tai lyja tai pusto tarytum vien kūnais
kapeliais žvakutėm vainikais „čia ilsis“ ir „liūdi“

kol lieka tik jėzus
va jėzus tai kristus