MARIUS MORKEVIČIUS. Eilės

Atšventus V. J.

mano iškilioji
jei išsigelbėsim
būtinai atmesim galvas
kaip pianistai
ne ne
negersim
tiesiog pakrebždensim
pirštų galiukais
savo stiklinių briaunas –
žiopčiojantys
tylos svingeriai

.

Sutikus pirmadienį

štai senolė akis šydu paslėpusi
žymi taloną už savo gentį
tuo pat permetęs per petį kamanas
kretinas užsėdo mersedesą
daugiau dūmų daugiau
šaukia jiems pavymui atleisti
iš darbo gandų surinkėjai
tik pažvelk koks aptakus nerimas
konteineriais konvejeriais
net statulos paslėptos
po celofano maišeliais dūsta

vos juntamai purtai man petį
verčiau paberkime kruopų zylėms
sakau brukdamas kredito kortelę
ginklų pardavėjui

.

Pasiilgus

sako šunys nepamena savo sapnų
tik loja sprangiai susiraitę kojūgaly
panašiai ir mes būna spėriai verčiam
kalnus prie peleninių po to svaidom
šukes kaip tam filme su trombonais
tu vis puoli praeičių dirvožemin trauki
slieką po slieko už nevykėlius ir
pirmininkaujančius kol ištinka begalybė
kol nebėra ką laužyti nebent save

Dedikavus

Bagdade viskas ramu o Vilniuje štai triukšmas. Piliečiai delbia akis
ir vis tiek kliūva už grindinio dardėdami lekia
žemyn.
Ir aš painiojuosi tarp aklų karių tarp ksenų iš paauglystės ekranų kosėju
apatijos dulkėmis ir trupučiu mėlyno kraujo kurs
mums
jau viską seniai viską atleido – ir žarą ir vėtrą. Dar kubilus pelenų.
Ech kaip gerai kad nepražiopsojom savo akimirkų
ištvinkusių
tarsi mergaitės koriai. Dar laukia ilgos eilės kiek trumpesnės dedikacijos
ir tuzinas išsprogusių sakinių kurie galų gale išdraskys mums burnas