Kelios mintys pro ir contra

BARBARA TORUŃCZYK

Andrzejaus Franaszeko knygos „Miłoszas. Biografija“ paraštėse

Andrzej Franaszek. Miłosz. Biografia.
Kraków: Znak, 2011. 1104 p.

P R O

Labai vertinu tą knygą. Vertinu kaip Miłoszo biografiją, kuri neabejotinai išliks ir užims vietą knygų lentynoje šalia jo kūrinių. Vertinu ją už sukauptą medžiagą, didžiulį pasitikėjimo vertos informacijos kiekį. Ir geriau, negu buvo galima tikėtis, atliktą užduotį pasirinkta tema: parengti Czesławo Miłoszo biografiją. Pirmą ir, ko gero, ilgam vienintelę.

Kaip biografija tai yra knyga, susumuojanti įvykius, sudarančius Miłoszo likimą, ir daug papasakojanti apie gyvenimą žmogaus, kuris nebuvo linkęs atskleisti asmeninius ir jam artimiausių žmonių reikalus. Ir taip pat neatviravo apie savo išgyvenimus. Knygos statybinė medžiaga yra puikiai parinktos citatos iš Miłoszo kūrinių ir jo susirašinėjimų bei diskretiškas autoriaus komentaras. Andrzejui Franaszekui, biografijos autoriui, be to, būdinga tiksli, nepaprastai taikli nuovoka ir dėl tų citatų meninės vertės, ir dėl jų iškalbingo turinio. Miłoszas priklauso prie vaisingiausių lenkų rašytojų, o Franaszekas puikiai išmano visą jo kūrybą. Miłoszas, be to, buvo ir epistolografas, daug susirašinėjo. Ir šičia Franaszekas vėlgi pažino jo korespondenciją kuo aukščiausiu lygiu, bent jau plačiausia apimtimi, kokia šiandien prieinama. Jis cituoja ir neskelbtus, archyvuose aptiktus laiškus, neretai intriguojančius, tikrų tikriausius atradimus. Sugeba paversti juos Miłoszo biografijos raktais.

Šia knyga tarsi įsiklausoma į paties Miłoszo balsą ir sudaroma jam galbūt švariausia akustika, o tam reikėjo, kad biografas jaustų saiką ir sąmoningai nustatytų savo kalbėjimo toną. Prie to prisideda nežinoma Miłoszo palikta archyvinė medžiaga antrašte Materiały do mojej biografii („Medžiagos mano biografijai“). Prierašuose Franaszekas pateikia nuorodas į ją. Pribloškia išmanymas, su kokiu Franaszekas orientuojasi šioje didžiulėje medžiagoje, ir apgalvota biografijos konstrukcija, kur autoriaus balsas ir komentarai tarsi pritildyti, o tonacija ir pagrindinė mintis kyla iš paties herojaus.

Miłoszas buvo antrasis po Gombrowicziaus didysis rašytojas, kuris sąmoningai kūrė savo paveikslą. Gombrowiczius to siekė viešai. O Miłoszas jį kūrė savo kūriniais ir asmenybės įvaizdžiu. Jam ne tiek rūpėjo interpretuoti savo poeziją ar detaliai atspindėti savo išgyvenimus, kiek veikiau puoselėti savo intelektinį, dvasinį portretą. To portreto matrica, Miłoszo įsitikinimu, buvo jo likimas, taigi biografija, fiksuojanti esminius taškus to gyvenimo, kurį pats Miłoszas suvokdavo kaip savotišką šių laikų mitą, šiuolaikinę odisėją. Tą užduotį jis patikėjo Andrzejui Franaszekui, jaunam, nepaprastai inteligentiškam žmogui, kuris jautrus poezijai. Galima dar kartą stebėtis neklystančia Miłoszo intuicija. Franaszekas, kai ėmėsi šio darbo, buvo vos 30-ies. Ir, kas apie jį gerai byloja, Miłoszo pasirinkimą pripažino sau privalomu.

Franaszeko naudai galima pasakyti, kad jis savo knygoje išsamiai ir kartu bravūriškai aptarė kelias temas. Kiek tas temas jam pasufleravo pats Miłoszas? To mes nežinome. Franaszekas daug dalykų atskleidė pirmą kartą. Pavyzdžiui, Miłoszo ryšius su moterimis ir jam svarbiausius, bičiuliškus, šeiminius, meilės santykius. Franaszekas tam rado deramą toną, jis yra diskretiškas, netgi delikatus, o juk rodė tas problemas ir kaip Miłoszo nusižengimus, dėl kurių šį kamuodavusi sąžinės graužatis. Tik skaitydama Franaszeką pradėjau suprasti tą nuolat sugrįžtantį vėlyvojo Miłoszo eilėraščių motyvą: „Jeigu ankstyvoji meilė būtų išsipildžius…“ Tai, beje, mane įtikino, kad Miłoszo eilėraščius reikia skaityti pažodžiui ir kad jie glaudžiai susiję su jo biografija. Už tokio leitmotyvo slypi, kaip ir Conrado atveju, sąžinės problema: išdavystės, klastos suvokimas. Tai man atskleidė tik Franaszekas. Prisimenu, kaip labai mane stebino Miłoszo eilėraštis apie motiną, kuri Japonijos kapinėse lanko negimusio kūdikio kapą. Negalėjau suprasti, kas tam Miłoszui šovė į galvą. Franaszekas paliečia tuos reikalus labai delikačiai, nesprendžia už autorių, tarsi norėdamas pasakyti: galėjo būti taip, bet galėjo būti ir kitaip; ne mums spręsti, ne mums gilintis ir aiškintis. Tas tinkamas tonas irgi yra Franaszeko pranašumas, nes tai yra dar vienas neabejotinas biografo darbo sunkumas. Franaszekas imasi šios temos kaip gyvenimo patirties sukaupęs, išmintingas žmogus. Lyg rašydamas šią knygą būtų pats brendęs, veikiamas Miłoszo patyrimo.

Ši biografija, nors ir tokia stora knyga, parašyta taip, kad nekelia nuobodulio, veikiau atvirkščiai – labai patraukia. Autorius panaudojo ištisą stilių vėduoklę. Nuostabus jo skyrius apie Miłoszo pabėgimą iš ambasados į Mezon Lafitą parašytas kaip raportas detektyvo, kuris valanda po valandos pasakoja apie įvykius. Šis skyrius skaitomas kaip detektyvinis romanas. Taip pat Franaszeko knygoje galima sužinoti esminių detalių, pvz., čia pirmąkart atskleisti Miłoszo knygų, leistų Jerzy Giedroyco Literatūros institute Mezon Lafite, tiražai, čia galima sužinoti, kiek laiko buvo pardavinėjamos kai kurios jo knygos: kartais ir dešimtis metų. Franaszeko tyrimų trofėjumi, be kitų inteligentiškai išgaudytų smulkmenų ir įdomybių, yra, kaip jau minėjau, ir poeto didelių meilių portretų galerija, o joje – Franaszeko Paryžiuje atrastas Miłoszo santuokos su Janina Cękalska 1956 metais liudijimas.

Kalbant apie draugystes – su Iwaszkiewicziumi, žagarininkais, Vilniaus grupe, Oskaru Milašiumi, Andrzejewskiu, Krońskiu, Turowicziumi, Zygmuntu Hertzu, Konstantu A. Jeleńskiu, Giedroycu, Vincenzu, Zbigniewu Herbertu – taip pat pirmąkart parodyta, kokie svarbūs tie saitai buvo Miłoszo gyvenime. Kiekviena toji draugystė verta atskiros knygos ir kiekviena buvo kitokios tonacijos, tad Franaszeko knygoje tai, savaime suprantama, palieka nepasisotinimo jausmą. Bet autorius apie tai rašo itin dėmesingai, ir jau tai yra pranašumas. Ir nesigriebia įtarinėjimų technikos.

Kitas Franaszeko nuopelnas: jis parodo Miłoszo gyvenimo etapus, apie kuriuos beveik nieko nebuvo žinoma. Apie kai kuriuos laikotarpius, pvz., karinį, Miłoszas nemėgo kalbėti. Apie pabėgimą iš Varšuvos po 1939 metų pralaimėjimo, buvimą Rumunijoje, grįžimą į Varšuvą po kelionės per Rusiją seniau jis nė neužsimindavo, kol kažkuriuo momentu ryžosi ir tada nelauktai pradėjo pasakoti: „…kai buvau Rusijoje“, „…kai važiavau per Rusiją.“ Tuomet tai labai stebino, nes nebuvo galima nustatyti, kada tai vyko, kur jis važiavo. Tai buvo žinoma tik iš aprašymų „Gimtojoje Europoje“ arba „Pavergtame prote“. Franaszekas pirmą kartą išsamiai aprašė, iš kur, kur, kodėl, kada Miłoszas važiavo.

Pirmą kartą atspindėtas visas Miłoszo gyvenimo Rumunijoje laikotarpis, apsilankymas Bukarešte. Jo reakcija į rugsėjo pralaimėjimą.

Aiškindamiesi tas ūkanotas Miłoszo biografijos vietas, atskleistas iš dalies tiktai Franaszeko, pastebime dar vieną didelę poeto dovaną. O būtent jam buvo būdingas retai pasitaikantis gebėjimas rodyti tikrovę in statu nascendi – ką tik besiformuojančią ir ryškėjančią galvoje to, kas ją išgyvena. Tai gal buvo būdinga Brzozowskio požiūriui į „čia ir dabar“, tai turėjo ir Gombrowiczius, literatūriškai atkurdamas požymius, iš kurių susidėliojame tikrovės vaizdą. Nes juk sąmoningam žmogui, ypač tuo laikotarpiu, koks teko Miłoszo gyvenimui, tikrovė apskritai atrodė neaiški, kintanti, nežinia kur vedanti. Šiaip ar taip, būta aiškių prielaidų – šiandien jas matome – būtent šitaip tą tikrovę regėti. Bet tiktai Miłoszui užteko drąsos prisipažinti, kad jis nežinojęs, kuo baigsis jo pabėgimas iš Varšuvos 1939 metų rugsėjo okupacijos metu ir prasidėjus Varšuvos sukilimui arba pabėgimas į Vakarus 1951 metais. Kad būta nuojautų, požymių, nukreipiančių jo žingsnius, – nesitaikstymo su mirtimi, nesutikimo meluoti, valios išlikti, tai yra išsaugoti gyvybę, – neginčytina, bet aiškaus vaizdo jis neturėjo. „Gimtoji Europa“ atsirado, kai Miłoszas visai nebuvo tikras, ar jis pasiteisins kaip poetas, nors mes ex post galime pripažinti, kad jo prisipažinimų ir Franaszeko knygos dėka galime konstatuoti, jog tai jam buvo svarbiausia. Net galima manyti, kad aprašymas, kaip Miłoszas provincialioje Prancūzijoje pajuto, kaip jį užvaldo didžioji Europos praeitis ir priešpriešina jį su ateitimi, o jis pradeda gyventi amžinuoju dabar, kas yra sveikatos ir pabudimo gyventi požymis, – galima manyti, kad tas vaizdas yra tarsi pernelyg anksti ir per stipriai nužymėta patetinė moralės nuostata, kai žinome, kad jau netrukus jį pradės nuvilti Rive gauche Paryžiaus reprezentuojamas tuometinės Prancūzijos intelektas. Bet ir atsižvelgdami į tą Vakarų apologiją pastebime, kad Miłoszui pavyko atskleisti knygoje nepakeliamą netikrumo ir susvyravusios tapatybės pojūtį. Jis tą knygą parašė tam, kad nušviestų ūkanų gaubiamas vietas: nes juk vieni nežinojo, kas jis esąs, kiti nesuprato, iš kur atvyksta – ir jis tą ligtolinių aksiomų svyravimą juto ir tam parašė knygą, kad pajustų po kojomis tvirtą žemę ir pats sau išsiaiškintų, kas esąs, iš kur atvykstąs ir kur link vykstąs. Nori tai pasakyti pasauliui, bet iš tikrųjų – pačiam sau. Tokios užduoties galima imtis tik tada, kai pats jauti pasaulio nepastovumą kaip tikrovės pagrindą. Tas jutimas lydėjo Miłoszą ir asmeniniame gyvenime, ir kai jis analizavo religinės, etinės, istorinės sąmonės ar meninio pojūčio srityse vykstančius procesus. Vargu ar galima tikėtis, kad toks jautrumas būtų būdingas ir jo biografui. Tai, kad Franaszekui pavyko parodyti tuos Miłoszo gyvenimo maršruto susvyravusio tikrumo taškus, irgi laikau jo biografijos pranašumu. Padarė jis tai lyg tarp kitko, nes, atrodo, labiau rūpinosi tuo, kad Miłoszo gyvenimo etapai biografijoje atrodytų kaip prasmingi, išmintingi, padiktuoti aiškių intencijų. Gal čia jis pasidavė įtaigai Miłoszo kūrinių, kuriuose jis paprastai gilinosi į tą paslėptą, neregimą savo veiksmų prasmę? Toks gilus biografo parodytas intuityvus supratimas, atsispiriant intelektualumo pagundoms, byloja apie Franaszeko vidinę kultūrą.

Kitas dalykas, kurį laikau milžinišku biografo nuopelnu: jis rimtai traktavo Miłoszo religinės prigimties temą. Ir pirmą kartą iškėlė ją į patį fundamentaliausių problemų centrą. Tai irgi buvo labai sunki užduotis, nes buvo lengva pastūmėti Miłoszą erezijų arba ortodoksijų, aklo tikėjimo arba abejonių link. Franaszekas tą problemą eskizavo gerai, jautriai ir nedarė jokių išvadų. Belieka apgailestauti, kad visa galia apie tai kalba tik paskutiniame knygos skyriuje…

T A I P, B E T…

Knygos struktūra yra chronologinė: „Jaunas žmogus ir paslaptys“, „Juodasis Arielis“. Tos antraštės nelabai suprantamos nesusipažinusiems su tema. Bet yra tiesiog gražios ir jas prašviesina kruopščiai parinkti moto (man mažiau patinka skoliniai iš kitų autorių, nes tatai sunkiau pateisinama knygoje apie Miłoszą). Šiaip ar taip, chronologinė struktūra išlaikyta net iki okupacijos. Paskui turime „In partibus demonis“, tai yra komunizmui pritaikytą religinį kreipinį, toliau yra „Vienos savižudybės istorija“, tai yra išvažiavimas į Vakarus. „Stebuklingas kalnas“ – tai jau Amerika. Kol prieiname iki momento, kai Miłoszas gauna Nobelio premiją. Toliau pasikeičia naracija, tai yra nuo chronologinės tvarkos nukrypstama schematizmo link: paskutinį skyrių rašo vis labiau kaip literatūros istorikas, gal išskyrus pamąstymus apie Miłoszo religingumą. Franaszekui, beje, jau priekaištauta, kad knygą užbaigė paskubomis; man nemalonu pripažinti, kad kritikai buvo teisūs.

Kyla klausimas, koks buvo pagrindinis Franaszeko tikslas. Ar jis norėjo pateikti mums Miłoszo politinę biografiją, kaip neseniai tai padarė Marekas Radziwonas knygoje apie Iwaszkiewiczių, ar biografiją kaip vie romancée, ar parašyti knygą, kurioje pateikiamos enciklopedinės žinios apie Miłoszo kūrybą ir gyvenimą? O gal tema veikiau nagrinėjama pasitelkiant literatūrinius šaltinius, tai yra autoriaus paveikslas išskaitomas iš jo raštų ir paliktų dokumentų, tokių kaip laiškai, interviu, veikalų, kuriuos Miłoszas kūrė iš esmės nuo šeštojo dešimtmečio, prierašai? Susidaro įspūdis, kad veikiausiai tinka du pastarieji punktai. Franaszekas, rašydamas kūrybos istoriją, žinių semiasi iš paties Miłoszo informacijos. Todėl, skaitydama Franaszeko suvoktą Miłoszo biografiją, mąstau veikiau apie Miłoszo, o ne Franaszeko kūrybinę strategiją, nes Franaszekas „tiktai“ puikiai įvykdė jam patikėtą užduotį.

Knygoje nutapytas Miłoszo paveikslas ir tas, kokį pati sau apie jį esu susidariusi, kartais ima nesutapti. Franaszekas gal pernelyg įtikino save norįs apsiriboti tiktai biografija? Toks žanro šablonas primeta tam tikrus sprendimus, pavyzdžiui, chronologinę kūrinio struktūrą. Franaszekas laikosi jos ne tik vaizduodamas gyvenimo įvykius. Iš esmės kiekviename skyriuje pasakyta ir parodyta, ko Miłoszas pasisėmė iš aprašomojo gyvenimo etapo, ką išsinešė iš vaikystės, iš pažinties su Oskaru Milašiumi, ką iš okupacijos, ką iš Mezon Lafito, ką perėmė iš Giedroyco, ką iš Vincenzo, ką iš Jeanne Hersch. O tai jau yra savotiškas Miłoszo paveikslo iškraipymas. Nes man neatrodo, kad būtent Miłoszo atveju ši hipotezė būtų tikusi. Čia jau galima ginčytis dėl jo kūrybinės prigimties pobūdžio. Miłoszas turėjo protėjišką vaizduotę, jame visa buvo nuo pat pradžių. Nuo pradžių jo turėta kūrybinių ketinimų: aprašyti tikrovę, kaip jis sakė, ir atlikti tai poezijos būdu. Nuo pat pradžių jam rūpėjo aprašymo tikroviškumo problema. Išsprendė ją, susiedamas aprašymą su konkrečiu dalyku ir sotindamas jį akimirkos spalva; dar būdamas devyniolikos to mokėsi iš Conrado. Nuo pat pradžių norėjo, kad poezija aprėptų kuo platesnę tikrovės sferą. Nuo pradžių ieškojo tam pritaikytos „naujos dikcijos“, laužė rimą, ieškojo „su savo kraujo ritmu“ sutampančios poezijos, krypdamas, jei kalbėsime apie poetinės išraiškos formą, link biblinių eilių. Nuo pat pradžių priešinosi vertės reliatyvizacijai, religinės vaizduotės erozijai. Aukščiausiai kėlė religiją, filosofiją ir poeziją, eilėraščiuose stengėsi pereiti nuo konkrečių dalykų aprašymo prie metafizikos, jaudinosi dėl europinės kultūros ateities, tik jo katastrofizmas buvo inspiruotas ne tokios knygos kaip Spenglerio „Vakarų saulėlydis“, o veikiau tokių katalikiškų rašytojų kaip Massis, Maritainas ar Bernanosas kūrybos. Nuo pradžių jis buvo labai jautrus skurdui ir pažeminimui kaip blogos politinės sistemos padariniams, ryžtingai pasisakydavo už teisingą visuomeninę sanklodą. Su poezija siejo pažintines ir metafizines viltis, tai yra tikėjosi iš jos ne tik to, kad ji pajėgs aprėpti ir aprašyti tikrovę, bet ir suras gilesnę, paslėptą prasmę. Taip pat nuo pradžių ji turėjo būti pasaulio meditacijos forma, savotiška maldos kontempliacija. Visa tai buvo išreikšta jo ankstyvuose laiškuose Iwaszkiewicziui. Ir kas mane labiausiai nustebino: pirmasis laiškas buvo parašytas biblinėmis eilėmis! Panaudojo tą formą kaip jautrią mokinio aliuziją. Rašydamas į senatvę apie Iwaszkiewiczių atvirai prisipažino pasiskolinęs tą formą iš jo „Kasidų“ ir „Dionisijų“, kurios apstulbino jį, kai jas perskaitė būdamas šešiolikos.

Tą „gatavą“ poezijos ir jos funkcijų viziją Miłoszas visą gyvenimą plėtojo kaleidoskopo metodu, tai yra metams bėgant nušviesdavo vis naujus „stiklelius“. Universum struktūrų, būties hierarchijų, pažintinės poezijos funkcijų problemas, taip pat iš to kilusias universalijų, individualizacijų, esse, objektyviai egzistuojančio pasaulio (versus psichinio fantomo), kuris suvokiamas kaip visuma (versus fragmentinius pojūčius geocentrinėje perspektyvoje); būties prasmingumą (versus absurdą ir atsitiktinumą); pažintinius postulatus: pilnatvės, vientisumo, integralios vienovės, harmonijos, pusiausvyros (versus žavėjimąsi chaoso, menkystės, elementarių galių konfliktiškumo pojūčiais) ir priešybių bei kitimų objektyvų egzistavimą, taip pat jų raidą skatinančios jėgos pripažinimą… Tie iš eilės nušviečiami stikleliai gulė vieni ant kitų ir jungėsi į universum paveikslą, visada momentinį ir negalutinį – nes atspindintį nepasiekiamą, neaprėpiamą žemę – tikrovę. Tai galima aptikti jo kūryboje, visų pirma eilėraščiuose.

Bet ar tai yra biografo pareiga? Franaszekas dažnai sako: aš tik rodau. Nes jis neinterpretuoja, vengia tai daryti. Ir tai yra daugiausia, ką biografas gali padaryti. O vis dėlto dėl tokios nuostatos susidaro Miłoszo paveikslas kaip įsidūkusio berniuko, labai ūmaus, neapsakomai aistringo, kuris visuomet keliauja ant bangos keteros. Nelabai išmintingo, nes intelektualiai paviršutiniško: visi buvo už jį išmintingesni ir jį ko nors mokė, o jis iš kiekvieno ką nors gavo.

Gal pristigo suvokimo, kad Miłoszas laikėsi labai sąmoningos kūrybinės strategijos ir bendraudamas su žmonėmis. Nuo ankstyviausios jaunystės jam reikėdavo pašnekovo, kuris turėjo būti kartu ir mokytojas, ir bičiulis – kaip Iwaszkiewiczius, Oskaras Milašius, Giedroycas, Vincenzas, Aleksandras Watas, kunigas Sadzikas. Drauge jis komplikuodavo santykius su jais, atakuodavo, kontratakuodavo, mėtydavo pėdas, provokuodavo ieškodamas argumentų, grynindamas juos. Sugebėdavo apsimesti kažkuo naiviu, sugebėdavo erzinti, kad tik į pokalbio pabaigą ar tik knygoje parodytų savo tiesą visame problemų kontekste. Tai buvo toks „tėvo Gorijo metodas“. Kivirčijosi su Giedroycu ne todėl, kad apie lagerius SSRS būtų nežinojęs arba neigęs jų egzistavimą. Žinome, kad apie juos puikiai žinojo dar prieš karą, ir tas žinojimas dar Vilniaus laikais padarė jį atsparų stalininiam komunizmui. Kai jis atsidūrė Paryžiuje, lagerių problema padalijo Paryžiaus intelektualų pasaulį. Miłoszas vedė iš kantrybės Mezon Lafito namų gyventojus, nes norėjo išgauti iš jų įtikinamų argumentų, kad velnias egzistuoja ir apsireiškia istorijoje, ypač komunizmo. Argumentaciją, kurioje lageriai tapo centrine problema, liudijančia tos visuomeninės santvarkos nežmoniškumą, tai yra tos santvarkos velnišką prigimtį, sugebėjo pateikti tiktai Solženicynas, ir net 20 metų vėliau. Nuo 1949 metų egzistavusi Herlingo-Grudzińskio knyga nesulaukė supratimo. Gal nepalenkiamai, antikomunistiškai nusiteikusiai lenkų emigracijai netrukdė tai, kad lageriuose sėdi komunistai, o trukdė jai tai, kad juose sėdi lenkai? Taip pat prisimename, kad Giedroycui labai nepatiko Wato išvados kūrinyje Mój wiek („Mano amžius“), nes, anot Redaktoriaus (Giedroyco), autorius demonizavo Stalino santvarką ir „nieko iš to nesuprato“. Tad gal Giedroycas ir Miłoszas nervino vienas kitą, nes vienas turėjo šaltą ir racionalią istorijos viziją, o antras matė joje demonišką jėgą?

Miłoszui reikėjo Stanisławo Vincenzo, ką, beje, gerai suprato Giedroycas, nukreipęs jį pas huculų išminčių, globėjišką, dorą žmogų. „Su manimi ne taip jau blogai“, – ramina jį Miłoszas Franaszeko cituojamame laiške, kai mokytojas gal puolė į paniką, kad gydytas mokinys nevisiškai atsikratė marksistinio maro. Bet ši citata parodo kitą Miłoszo ligą, kurią jis minėjo jaunystės laiškuose Iwaszkiewicziui. Tai buvo protinės analizės, racionalios ir logiškos, pagunda, net iki jos virsmo aštriu durklu, žudikiškos vivisekcijos įrankiu, naikinančiu tai, kas žmonių tikrovėje yra spontaniška ir gaivališka. Kas anaiptol nereiškė, kad Miłoszas buvo linkęs į kraštutinius veiksmus ir pažiūras. Tai liudijo Giedroycas ir Turowiczius, nurodę „nuo kiaulysčių krėtimo“ apsaugantį Miloszą pusiausvyros, homeostazės pojūtį. Bet Miłoszas sugebėdavo intelektualiai, pats sau arba savo apybraižose, paryškinti savo įsitikinimus ir rodyti jų kraštutinį, nuosekliai susistemintą pavidalą. Šis bruožas, ko gero, priartino jį prie Krońskio ir jam pažadino žavėjimąsi Dostojevskiu. Idėjos pandemoniumo tyrinėjimas buvo jo proto gaivalas jau Vilniaus metais, ką Miłoszas parodė jaunystės publicistikos rinkinyje Przygody młodego umysłu: publicystyka i proza 1931–1939 („Jaunojo proto nuotykiai: publicistika ir proza 1931–1939“), kurį parengė Agnieszka Stawiarska. O Franaszeko knygoje Miłoszo, kurį nuo marksizmo gydė garbusis Vincenzas, aprašymas yra toks įtaigus, jog daug skaitytojų, nuo lopšio pažįstančių Miłoszo kūrybą, prisipažino „neturėję supratimo, kad Miłoszas net iki tokio lygio buvo pasidavęs demoralizuojantiems marksistiniams veiksniams“.

Franaszekas sumaniai parodo, kokią daugybę puikių ir įžymių žmonių pažinojo Miłoszas. Su kiekvienu jį siejo vis kitoks ryšys. Bet gal ne todėl, kaip tvirtina biografas, kad Miłoszas iš kiekvieno imdavo ką nors, kas nebuvo jo, o todėl, kad sugebėjo „pasirinkti sau tinkamą dietą“, kaip sakydavo Nietzsche, ir santykiuose su žmonėmis lemdavo tai, kad kažkas, kas buvo jame giliausiai, tų kontaktų dėka greitai ir raiškiai išsikristalizuodavo.

Franaszeko knygoje man per mažai Miłoszo išimtinumo. Žinoma, norint kalbėti apie jo išimtinumą kultūroje, mąstymo būde reikėjo pateikti platesnį epochos foną. Ar tai įėjo į biografo pareigas? Bet kaip kalbėti apie kieno nors reikšmę lenkų literatūrinėje ar intelektinėje kultūroje be tokio fono? Miłoszas niekada nenurijo Nietzschės bacilos. Jis nepuoselėjo eroso, mirties, meno, nebūties kultūros. Jis nebuvo „Jaunosios Lenkijos“ įpėdinis, gal kaip retas jo kartos rašytojas. Tiesiog jis buvo iš kito molio, pozityvios dvasios, tai yra buvo iki tokio lygio prisisunkęs savo motinos ar gimtųjų kraštų dvasingumo, kad tai suteikė jam bruožų patiklaus, pamaldaus vaiko, išmokyto, jog reikia mylėti savo artimą ir padėti jam, jog gyvenimas yra puikus dalykas, o už talento malonę privalu atsilyginti. Nietzsche intelektualiniu požiūriu Miłoszui buvo ikona europinio nihilizmo, kuriam jis priešinosi nuo ketvirtojo dešimtmečio iki XXI amžiaus pradžios. Savo ruožtu Dostojevskį jis laikė Rytų Europos nihilizmo diagnostu. Atpažino pats turįs tokią pagundą, siejo ją ir su polinkiu nerti į ideologinį pandemoniumą, ir su manicheizmu, bet pakartosiu – abu šie polinkiai buvo grėsmingi intelektiniame plane – Miłoszas tik išbandydavo savo protą kraštutine argumentacija; o dvasiškai ir gal gyvenimo instinktu, temperamento gaivališkumu siekė pilnatvės, harmonijos, išsipildymo.

Per gyvenimą jį vedė pasaulio spalvingumas ir vaikystės rojuje patirtų vertybių ilgesys. Paskui dėl šios priežasties, persunktas nepasiekiamos Gimtosios Europos ilgesio, jis jautriai juto ir šešėliavo žemą bet kokio nacionalizmo ir Ulro žemės prigimtį. Tuo tarpu Franaszeko knygoje nėra to prieštaringas Miłoszo pagundas vienijančio vientisumo, pilnatvės ilgesio ir jo atkaklaus įsiklausymo į nebylius tapusius balsus, iš to prarastojo rojaus jį pasivejančius priminimus. Tai lemia, kad Franaszekas pavaizdavo Miłoszą taip, tarsi kone kiekviename skyriuje tai būtų buvęs vis kitas žmogus ir iššokęs iš „problematikos“ dėžės lyg marionetė, tampoma už virvelių kaskart vis naujų mentorių.

Kai žinai, kurie momentai sukeldavo ūmias Miłoszo reakcijas, ir skaitai apie jas Franaszeko knygoje, pribloškia tai, kad jis ne visuomet sugeba įsigilinti į reakcijas pažadinančius mechanizmus, kurie išjudindavo Miłoszo emocijas ir nukreipdavo veiksmus.

Pavyzdžiui, Miłoszo aprašytos okupacijos apmąstymai mokė mane ir mano kartą, kaip ieškoti kitokių politinių sprendimų negu sukilimas ir kova, kaip atsikratyti neprotingo romantizmo. Miłoszas priėjo prie tų išvadų okupacijos metu, mes – aštuntajame, devintajame dešimtmetyje. Šiandien vėl grįžta naivi vizija istorinių mechanizmų, kurių tuomet atsisakėme, kuriuos Miłoszas dar karinės padėties metu pasmerkė apybraiža Szlachetność, niestety („Kilnumas, deja“).

Franaszekas, reikšdamas viltį, kad Miłoszas būtų radęs savyje jėgų solidarizuotis su kovojusiais ir būtų įsitraukęs į sukilimą, gal tiesiog nežino, kiek patyrimų reikia užmiršti, kad su visu naivumu vėl pakartotum tokią tautinio išsivadavimo mantrą. Miłoszas prieš sukilimą pajėgė suprasti, kad nacizmo esmė yra tai, jog jis padaro neįmanomus solidarumo gestus ir išdegina bejėgiams svetimos mirties liudytojams pažeminimo žymę. Pro langą Varšuvos gatvėje pamatytas vaizdas, kaip nebaudžiamai nužudoma jauna žydė, turėjęs jį priversti suvokti tai dar kartą; intelektualiai jis tai suprato gerokai anksčiau, nes domėjosi totalitarinių santvarkų – ir sovietinės, ir nacistinės – esme jau ketvirtajame dešimtmetyje. Okupacijos metu Varšuvoje jis studijavo religinių karų istoriją, išleido pirmą tuomet kurtos poezijos antologiją, dalyvavo pogrindiniame kultūriniame gyvenime ir parašė eilėraščių, kurie, Marko Edelmano, Varšuvos geto sukilimo vadovo, nuomone, išgelbėjo lenkų tautos garbę, o literatūros istorikų nuomone – perkėlė poeziją į dabartinius laikus, jų pelenų, kraujo ir nusikaltimų kasdienybės spalvas papildė vilties ir sunkaus tikėjimo tonais. Biografas registruoja tuos faktus, bet neslepia, kad, anot jo, poetui to buvo „per mažai“. Subrendęs, kai rašo apie jausmus, jis su jaunatvišku nerūpestingumu pasižiūri į okupacinius Miłoszo išgyvenimus ir jo tuometinę vienatvę. Neklausia, kas būtų mūsų kultūra be tokio „individualistinio“ (Miłoszo apibrėžimas) dvasinio pasipriešinimo.

Miłoszas gal jautė neišvengsiąs literatūrinės skaistyklos. Jis norėjo biografijos. Kai amžininkų ausis jau nepasiekia jo balsas, o jo kūryba laikinai neranda priėjimo, tik jo gyvenimas, tai yra intriguojanti biografija, gali nustatyti naują toną, kad būtų pramintas kelias į jo kūrybą.

Franaszeko parašytoje Miłoszo biografijoje yra ir kitų esminių ydų. Kada nors nuskambės klausimai apie Miłoszo požiūrį į naująją Lenkiją, į opoziciją, į nepriklausomos Lenkijos jėgų struktūrą. Bet kurią akimirką su diskusijos apie naująją Europą banga bus priminta Kitos Europos problema, tai yra dešimtmetį trunkanti diskusija apie naujos Gimtosios Europos ir Rytų Europos dvasingumo atsinaujinimo galimybes, persiritusi tarp Europos intelektualų, tarp jų ir per žurnalą „Zeszyty Literackie“. Miłoszas ieškojo tai pasaulio daliai tinkamų raidos būdų, vengdamas vartotojiškos ir bedvasės kapitalizmo kultūros klystkelių, didžiarusiško galios ir patvaldystės kulto, lenkiškos nacionalistinės vienos tautos, vienos religijos, vienos tiesos valstybingumo tradicijos. Kaip ir ankstyvoje jaunystėje, palaikė vertybes, kurias teikia regionalizmas (tapatus prieraišumui prie mažos tėvynės), tai yra savo senoje tradicijoje įsišaknijusių skirtingų kultūrų gerbimą, apsaugą ir stiprinimą, už demokratiją, laisvę, respublikoniškas vertybes, federacinę uniją ir tokių valstybinių organizmų bendradarbiavimą. Kalbėjo apie religijos ir dvasinio gyvenimo vaidmenį, bet ir apie pasaulietinės, nuo Bažnyčios ir partijų įtakos atskirtos valstybės reikalingumą. Buvo gal paskutinis svarus balsas, kuris užsimindavo apie vadinamąjį trečią kelią, bent apie drąsą priminti dvasines vertybes, kurias į visuomeninį gyvenimą tos visuomenės įnešė pasipriešinimo komunizmui metais. Liko nepakankamai įvertintas Miłoszo ryšys su Watu jų požiūrio į poeziją ir istoriją kontekste. Nepakankamai įvertintas Paryžiaus laikų bičiulių, turėjusių savo, besiskiriantį nuo žurnalo „Kultura“, požiūrį į kultūros ir literatūros reikalus, vaidmuo; tai buvo Aleksandras ir Olia Watai, Czesławas Miłoszas, Józefas Czapskis, Janas Lebensteinas, Olga Scherer, Zygmuntas Hertzas, kunigas Sadzikas, kartais Zbigniewas Herbertas ir susirašinėjant Aleksandras Schenkeras. Ši aplinka nužymėjo gravitacijos lauką Miłoszui išvykus į JAV. Apie tos aplinkos leidybines iniciatyvas ir Miłoszo poezijos įtaką pasauliui kalbama specialiame „Zeszyty Literackie“ numeryje I książki mają swój los („Ir knygos turi savo likimą“). Franaszeko studiją apie nepaprastai sąmoningą, ilgametį ir ištvermingą darbą lenkų literatūros, ypač poezijos, ūkyje taip pat papildo mūsų parengta Iwaszkiewicziaus korespondencija su Miłoszu (Portret podwójny, „Dvigubas portretas“) ir Jeleńskio su Miłoszu (Korespondencja, „Korespondencija“). Tai buvo gal vieninteliai žmonės, turėję asmeninę viziją apie vaidmenį, kokį lenkų poezija atlieka pasaulinėje kultūroje, suvokiantys jos specifiką, funkcijas, istoriją, tradicijas. Mintis apie tai, kad poetui turi būti būdingas šeimininko požiūris į literatūrą, nebuvo Miłoszo fanaberija. Jis to išmoko iš Iwaszkiewicziaus, bet, tebūnie leista pasakyti, tokią pareigą jautė didžiausi tų kartų lenkų kultūros reprezentantai: Czapskis, Mycielskis, Stempowskis, Watas, Giedroycas, taip pat kiti, tokie kaip Miłoszas ar Wyka; Pawełas Hertzas, Lutosławskis ar Kołakowskis ir Błońskis. Taip pat komunistai, tokie kaip Borejsza, kuris po II pasaulinio karo įkūrė pirmas Lenkijoje valstybines leidyklas. Tų karų už mūsų kultūros dvasinį modelį ir jos klimatą ir, plačiau, Lenkijos viziją istorija vėliau gimusiems tapo nepastebima, kuo gal paaiškintina tai, kodėl Miłoszo biografas smerkia jį už tai, kad jis laisvę pasirinko „tiktai“ todėl, kad jau negalėjo spausdintis šalyje, tarsi apgailestaudamas, kad jo herojus neįstojo į kovojančios opozicijos gretas… Tik iš jokių prierašų nesimato, į kokios ir kieno suformuotos.

Tačiau šios pastabos neturi užgožti mano žavėjimosi didžiuliu Andrzejaus Franaszeko veikalu. Tūkstančio su viršum puslapių apie Miłoszo gyvenimą ir kūrybą autorius atkreipė dėmesį į tai, kas svarbiausia: „Vis dėlto kaip perteikti genijų? Tą momentą, kai virš netikrumo, kančios, pagundų pakimba nepasiekiama gaida, žodžių linija?“ Tad gerai, kad Franaszeko biografija žadina smalsumą ir palieka nepasisotinimo jausmą.

„Zeszyty Literackie“, 2011, Nr. 4 (116)

Vertė Kazys Uscila