Kam reikalingas žiogas?
EDMUNDAS UNTULIS
Tikriausiai daugelis yra girdėję pasakėčią apie skruzdę ir žiogą? Skruzdė joje giriama už tai, kad visą mielą vasarėlę plūkėsi ligi devinto prakaito, kad prieš žiemą apsirūpintų ūkiška gerove. O vargšas žiogelis peikiamas už tai, kad nuo pavasario ligi rudens nieko daugiau neveikė – tik čirpino ir čirpino smuikeliu, tad, žiemos sulaukęs, neturėjo nei kur prisiglausti, nei ką į burną įsidėti.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad žiogelį iš tikrųjų reikia pasmerkti, pirštu piktai pagrasinti ir pasakyti: „Na na na! Negražu taip elgtis… Tu, slinki begėdi, per vasarėlę tik griežei ir griežei, tad per žiemą nei pastogės, nei maisto negausi, stipk iš šalčio ir bado, po sniego patalais palindęs, nes darbštuolėlių skruzdėlių buveinėje tau nėra vietos.“
Tačiau neskubėkim pakniopstom žiogelio teisti. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis smarkiai nusikaltęs. Jei šiek tiek atidžiau į šį reikalą pasižiūrėsim, visai kitoks vaizdelis prieš akis nušvis… Juk pamiršom, kad žiogelis yra menininkas, todėl nevalia jam pavydėti talento. Visiems turėtų būti aišku, kad ne kiekvienas padaras nuo prigimimo sugeba išmokti smuikeliu gražias melodijas kitiems palei ausis vedžioti.
Jei per gimtinės laukelius nori plūgą traukti ar gilų griovį pakelėje kasti, tereikia turėti daug jėgos – ir pirmyn į šviesią ateitį rankoves atsiraitojus… O norėdamas išmokti smuiko stygas taip brūžinti, kad jos graudžiai arba linksmai imtų įvairias melodijas vinguriuoti, turėsi daug ašarų ir prakaito išsunkti, kantrybės ir laiko išeikvoti. Todėl man žiogelio labai gaila. Gaila dėl to, kad jo muzikavimo niekas neįvertino ir, artėjant žiemai, taip žiauriai paniekino, atstūmė – kaip kokį paskutinį netikėlį, baisų nusižengėlį.
Gaila ir darbų nualintos skruzdėlės. Juk ji visą vasarą nugarėlę lenkė, neturėjo kada saulės šviesa pasidžiaugti, todėl ir žiogelio muzikavimo negirdėjo. Ar gali būti laimingas tas, kuris per savo darbus šventos dienelės nepažįsta? Darbui atsidavęs darbštuolis net žiemą atilsio negali sulaukti… Galiu galvą guldyti sakydamas, kad net žiemą skruzdėlė savam dvarelyje negali saldžiai pasnausti, nes ir sapnuose ji darbuojasi, mat, be darbo, gyvenime nieko daugiau nėra pažinusi.
Ar verta taip gyventi, kad, pavalkų nuo sprando nenusimetęs, tiesiai giltinei į glėbį šoktum? Vergiškai dirbdamas tik juodą žemę po nosimi tematysi, o juk muzika ir kitokios meno grožybės leidžia dangaus platybes virš galvos paregėti, tarp žvaigždžių mintimis palakstyti.
Jei žmogus gyvena be muzikos, poezijos, teatro, nuostabių paveikslų, pradeda imti baimė, kad jo kraujas greitai į žvyrą pavirs ir aklinai akmenukais gyslas užkimš. O tada joks daktaras nesugebės jų iš žvyro išvaduoti, kad tikra gyvastis vėl jomis galėtų tekėti.
Iš tokių mano pasvarstymų nederėtų juoktis, už pilvo susiėmus. Negi nematot, kiek daug aplinkui susiraukusių, lūpą atvėpusių, gyvenimu nepatenkintų žmonių? Zirzia lyg pasamdyti, nesugeba nei saulele, nei mėnesėliu, nei žvaigždelėmis pasidžiaugti. Pamiršta Viešpačiui padėkoti už tai, kad akis, rankas ir kojas tebeturi sveikas, kad be klausos aparato žiogelio smuikelį gali girdėti…
Bet ne, dauguma žmogelių tebėra neprivalgę ir neprigėrę, tokiems besočiams vis maža ir maža…
O baisiausia yra tai, kad jau ne pirmi metai daugelio galvose yra įsitvirtinusi nuostata, jog meno žmonės yra veltėdžiai, todėl neverti gardesnio duonos kąsnelio. Tokiam nusistatymui laikas būtų keliauti į neužtarnautą poilsį.
Žmogaus gyvenimėlis tėra toks trumpas, kad iki mirties akimirkos jam reikia spėti saikingai viskuo pasidžiaugti. Juk visų pinigų vis vien neuždirbsi, visų žemės turtų prie šono nesusikrausi, visų garbės titulų neapžiosi, visų lovos meilių neišmylėsi… O dar vienos gražios melodijos gali ir pritrūkti. Tad žiogelio skriausti jokiu būdu negalima… Žiemą neįsileisti jo pasišildyti į savą pastogę būtų nenusakomai didelis žiaurumas ir dar baisesnė neteisybė.
