Kaip ir visa tai, kas iš jų gimsta

MARIUS PLEČKAITIS

Tai galėjo būti nuostabiausias barono Maigelio rytas, nes jo mama, pečiuita ir nepaprastai įkyri moteriškė, kaip paprastai nepasiliko namuose skalbti vakarykščių kojinių ir, pasipusčiusi padus, iškulniavo į neįtikėtinai keistą randevu – kuriame viskas incognito. Baronas Maigelis, pakerėtas esamos padėties, taip džiaugsmingai stulbo, kad jo kojos įaugo į žemę, o rankos susitapatino su kambario sijomis. Taip baronas Maigelis pamažu pakeitė erdvę ir laiką. Jis tapo amžinąja gėle.

baronui maigeliui dažnai kartodavo

tu klausyk mamos ir daryk viską ką liepia

nes tik ji viena tave žindė

ir jeigu ji išeis į randevu x

niekada nevėpsok į sienas

nes tapsi kai kuo

O ir pono Kaklaraiščio diena žadėjo būt įspūdinga. Kadangi sūnus, jo didžioji klaida, kaip mėgdavo kartoti ponas Kaklaraištis, netikėtai virto nuostabiausiu medžiu, vaisių turtinga obelimi. Taigi ponas Kaklaraištis begėdiškai raškė tuos obuolius, o obelis dar bejėgiškiau keikės, nes tik motina supras, koks siaubingas jausmas, kai tave raško ir drasko vyras iš geidulio, kurį nori nudėti.

ponui Kaklaraiščiui dažnai dainuodavo dainą

kurioje nebuvo žodžių ir raidžių

kurioje nebuvo garsų

o ta daina visus vienydavo

kraugerius ir plėšikus, niekšus ir paprastus žagintojus

ir tada jie tapdavo viena jėga

pasirengusia pramušti materiją

Taip pat ir mamai, ugniaplaukei namų prievaizdei, vaidenos pats nuostabiausias vakaras. Kadangi ji, užuot skalbusi vakarykštes kojines, pasikvepino brangiais saldžiais kvepalais ir panėrė į rytą, kuris ūmai virto vakaru. Ir mama, ugniaplaukė namų prievaizdė, eidama alsuojančiomis tako plytelėmis, žinojo, kad visi aplinkiniai: medžiai, žmonės, mašinos, visi jie ir visos jos yra pakviesti į randevu x, ir kaip sunku niekam neprasitarti ir ramiai sau kulniuoti, kai tu esi šio vakaro princas, o deguonis – tai karieta. Taigi ugniaplaukė namų prievaizdė nardė po tamsą, krenkšdama ir cypaudama kaip vaikas, kol naktis, pastebėjusi įsibrovėlę, pakvietė galvažudžius. Saugokis! Juk šį rytą buvai perspėta vieno keisto horoskopo:

net jei būsit pakviesta į randevu x

nepraraskite budrumo

o dar geriau – į pasimatymą neikite

nes galvažudžiai iškviesti vakaro šeimininkės nakties

netruks jus sugauti

Kai žiaurieji galvažudžiai atliko jiems įprastą darbą ir jau norėjo patraukti kas sau, nužudytoji garsiai prabilo:

– Ne! Juk jį tuoj visai nuraškys!

Galvažudžiai, supratę padėties rimtumą, jiems įprastomis manieromis patraukė į butą Nr. 912, ten turėjo laukti kai kas.

nes galvažudžiams tamsa prieš miegą sekdavo pasaką

apie ugniaplaukę moterį, kuria jiems reiks pasirūpint

o jeigu ta moteris, jau nugalabyta, prabilsianti

jiems – ne išsiskirstyt kas sau

bet pasipusčius padus mestis į butą Nr. 912

ir bent kartą įvykdyti tvarką

Kai nakties tarnai jau vėrė vyšninės zomšos duris, ponas Kaklaraištis sau įprastomis manieromis rūkė pasirėmęs į medį ir, o dieve, atrodė ketinąs nudobti paskutinį mohikaną – paskutinį raudonskruostį obuoliuką!

– Niekše, nemėgink. Nudobsim tave!

Tačiau ponas Kaklaraištis buvo ne iš tų, kurie ko nors išsigąs, prieš tai nepamėginę išgąsdinti patys.

– Viskas tvarkoje, ponai. Atsitraukit! – ir liesa išdžiūvusi ranka pajudėjo paskutinio obuolio link. Liko vos keli centimetrai.

Tuo metu, visų nuostabai, prabilo obelis, kurią ponas Kaklaraištis, barono Maigelio tėvas ir ugniaplaukės namų prievaizdės vyras, jau visai bebaigiąs nuraškyti.

– Bet viskas tvarkoje! Juk aš savo nelemtą gyvenimą iškeičiau į amžinosios gėlės jausmus ir galią! Viskas tvarkoje, vyrai, viskas tvarkoje!

Čia prabilo ir ponas Kaklaraištis:

– Viskas tvarkoje, vyrai, viskas tvarkoje! Juk aš išsižadėjęs savo įprasto mieguisto gyvenimo išdrįsau nors kartą kartelį pakelti ranką prieš save, prieš savo kraują, kad ir niekingą, o jei jau taip norite – prieš savąją florą.

Atėjo eilė moteriai prievaizdei:

– Bet viskas tvarkoje, draugai o mano, vsio v poriadke! Aš irgi metusi savo įkyrėjusius darbus išėjau į randevu x, ten sutikau septynis niekšus ir, o dieve, kaip iš pradžių man buvo gera!

Taigi septyni galvažudžiai išlapnojo kas sau, tik šeima šeimynėlė liko stovėti kaip buvus. Tačiau žmogus ten buvo jau ne žmogus, o medis – ne medis.

nes šeima liks šeima

net jeigu keisis matmenys ir šaknys

nes spalvos, kuriomis regime pasaulį – netikros

o garsai – tik pavieniai tilindžiai

taigi kai skrenda balandis, niekada nežinome, kur jis nutūps

bet tikrai žinome, kad kuras jam baigsis