Išskridęs keruakiškais greitkeliais

KASPARAS POCIUS

(1966 - 2012)

Gegužės 14-ąją mirė Tomas Arūnas Rudokas. Mirė nuostabia mirtimi, kurios galėtų pavydėti kiekvienas romantikas ir kuri visiškai tinka hipiškos mąstysenos François Villono ir Jacko Kerouaco įpėdiniui: mirė savo kukliame bute anapus geležinkelio, merginos glėbyje gerdamas vyną. O gatvėje žydėjo kaštonai ir kvepėjo alyvos – lygiai taip pat kaip prieš keturiasdešimt metų, kai Kaune žuvo kitas laisve kvėpavęs hipis. Gal tai ir netikusi metafora, bet žydinčiai gegužei, matyt, lemta tapti hipių išėjimo mėnesiu.

Neslėpsiu – galvojant apie Tomą dar Jam gyvam esant dažnai aplankydavo mintis: „Kaip Jis dar nenumirė?“ Rudoko legenda virtęs gyvenimo būdas išties šimteriopai pranoko Jo – neslėpkime – dažniausiai mėgėjiško, trubadūriško stiliaus kūrybą. Nuo pat jaunystės, nuo pirmųjų eilėraščių Rudokas deklaravo savo priklausymą bytnikų ir hipių kūrybinei tradicijai, kurioje pati kūryba suvokiama ne kaip tikslas, bet tik kaip paties gyvenimo, patirties nuobiros. Egzistencializmas, išdidi laikysena, nesitaikstymas buvo Jo gyvenimo principai. Galbūt būtent dėl to Jis buvo gyvas, radikalus abiejų mūsų šalyje pastaraisiais dešimtmečiais egzistavusių sistemų santykio su nepaklusniais ir išdidžiais laisvūnais pavyzdys – sovietmečiu maištavo mokykloje, paliko ją ir komjaunimą, nepriklausomybės metais buvo kalintas už alimentų nemokėjimą, likusį laiką savo noru buvo įkalintas Jo nepriėmusios sistemos išorėje, gatvėje, kur gėrė nesidrovėdamas prašyti pinigų iš bičiulių ir pažįstamų. Tai buvo žmogus-išorė, už sukeltas muštynes tapęs persona non grata Rašytojų sąjungos kavinėje, todėl gėręs jos prieangyje. Gėręs tai, ko daugeliui neįsiūlytum, tai, ką geria tie, kurie nebeturi ko prarasti.

Prisipažinsiu – man Jis varydavo daugiau baimę, negu keldavo susidomėjimą. Sykį sutikau Jį gatvėje, Antakalnyje. Kaip visada, nuo Jo atsidavė ne tik stipriu alkoholiu, bet ir lauku, benamyste, egzistencija. Įlipęs į troleibusą garsiai plūdo be jokio reikalo užsipultas jaunas, gražiai apsirengusias merginas, kad pasirodytų (tikriausiai prieš mane) esąs „kietas“. Tyčiojosi iš jų kvailumo, iš to, kad jos pasitiki savimi nemačiusios gyvenimo. Rudoko „mačizmas“ dažnai buvo koktus – sykį teko paskubomis palikti kavinę neapsikentus to, kaip Jis tyčiojasi iš vienos kadaise mylėtos moters. Tačiau moteris Rudokas mylėjo – mylėjo patriarchaline, patiniška meile: viešai demonstruodamas tik fiziologinę trauką, slapčia negalėjo be jų gyventi, be jų nebuvo įmanoma ir Jo kūryba. Beje, nepaisant savo „mačizmo“, kartais su moterimis elgdavosi džentelmeniškai: pirmąkart sutiktoms bučiuodavo rankas.

Mieliausia prisiminti mūsų susitikimą prie vienos Antakalnio parduotuvės praeitą rudenį. Virš jos esančiame balkone kažkas buvo užrakinęs puikų haskių veislės šunį, šis ne staugė, bet, Tomo teigimu, „dainavo bliuzus“. Rudokas buvo sužavėtas, postringavo apie laisvę ir keikė šuns šeimininkus. Vėliau už keletą sušelptų litų man padovanojo savo knygą „Vėjo brolis“ su autografu. Ir dabar, Jo laisvai dvasiai lekiant keruakiškais pomirtiniais greitkeliais, atmintyje išlieka tas vaizdas – Poetas, užvertęs galvą į aukštai, balkone, nelaisvės bliuzus dainuojantį įkalintą šunį.