Būgnas
PAULIUS NORVILA
Būgnas. Jis vis dar skamba manyje. Vis dar atsikartoja ritmingu pulsavimu, keistai primenančiu širdies permušimus, kai užtrunki sporto salėje ar pasilenki užsirišti bato. Tokiomis akimirkomis norisi giliai įkvėpti ir grąžinti ramų upelio tekėjimą į kūno indą, pamiršti visus purvinus batus, suteptus kilimus, princeses, miegančias kitų riterių lovose. Tačiau noras – tai tik viena iš dalių, kita dalis, užpildanti spynas mažais metalo gabalėliais ir praskleidžianti gėlių žiedus, yra laukimas. Viena yra laukti, kada būgnas prabils, ir visai kas kita – laukti, kada būgnas nustos aidėti kūnų paviršiais, kelti šiurpulius ir šaukti mus namo.
Mus, amžinai ieškančius savojo kelio, amžinai jo nerandančius ir todėl – geriančius vieną tekstą po kito, sklaidančius knygas, mėginančius prisidengti svetimais žodžiais ir sakiniais, svetimomis metaforomis, kurios mums nieko nereiškia. Tačiau labiausiai – mus, besikartojančius. Mes tarsi būgno ritmas, pamirštas, užgožtas vokalo ir elektrinių gitarų, dusliai aidime kažkur scenos dugne ir viliamės, kad sugebėsime išlikti neatpažįstami, nepastebimi, neįvardinti. Galime užsiauginti ilgus plaukus arba nusiskusti plikai, nešioti kepurę, akinius nuo saulės, o galbūt prisidengti veidą kauke. Mes galime viską ir kai tuo patikime, suprantame, kad būtent būgno ritmas priverčia minią judėti, drebina žemę po kojomis, pranašauja naujojo pasaulio sukūrimą.
Vėliau, po koncerto, kai būgnas ilsisi šalia kitų instrumentų, sukrautų kelioninio autobuso bagažinėje, kai vokalistas prisidega dar vieną cigaretę, o smuikininkas atkemša nioliktą butelį šampano, – būgnininkas bučiuoja JĄ. Tą pačią, kuriai buvo skirtos visos tą vakarą skambėjusios dainos. Tą pačią, kuri įeidama į kambarį priverčia visus nutilti ir atsigręžti. Taip, tą pačią, kurios kraujas drėkina vampyrų lūpas, o akys perveria ir parklupdo storiausiais šarvais prisidengusius karius. Būgnininkas šypsosi, glosto jos plaukus ir medituoja tik tai, kad jo vietoje galėtų būti bet kuris iš mūsų. Jis nesijaučia stebukladariu ir negalėtų iš skrybėlės ištraukti jokio gyvo-negyvo gyvūno, jis gali tik išklausyti ir todėl pats sau primena kunigą, tarpininkaujantį tarp mūsų ir ritmo, vedančio į priekį. Tas ritmas pulsuoja paslaptimi ir būtent todėl ji nebijo padėti galvos jam ant kelių, nebijo užsimerkti ir vėliau atkartoti kiekvieną judesį, kuris slepiasi tamsiuose kambariuose, užtraukus užuolaidas ir užvėrus duris.
Būgnas – tai įrankis, kurį galima pakeisti lygiai kaip žmogų, laikantį rankose lazdeles. Galima pakeisti, atkartoti, perkurti, pabrėžti ir sureikšminti, tačiau visa tai – afišos ir sceniniai kostiumai. Esmė yra būgnas, kuris skleidžiasi tarsi arbatžolės, užpiltos verdančiu vandeniu. Būgnas, kuris lyžteli tavo pirštų galus, ir būgnas, kuris sako, kad visos gėlės skirtos vien tau.
Vadindami daiktus vardais, kurie jiems nepriklauso, galime sukurti visai kitą pasaulį. Tokį, kuriame nereikia laikytis taisyklių ar lygiai taip beviltiškai stengtis jas laužyti. Pasaulį, kuriame galime eiti per vieną langelį į bet kurią pusę. Netgi įstrižai. Pasaulį, kuris išsprogdina iš mūsų sąmonės materijas ir virsta reiškiniu, kuriam nusakyti pritrūkstame žodžių. Tada belieka šypsotis. Tai vienas iš patyrimų, kuris užpildo savimi ir visuomet atspindi tai, ką norime pasakyti. Keisčiausia, kad pasakyti mes nenorime nieko – tiesiog užsimerkti, išskleisti sparnus ir suktis ore. Suktis dulkėmis prieš neaprėpiamo dydžio garso kolonėles. Suktis ir nejausti apsvaigimo nei pykinimo, baimės nei neapykantos, susijaudinimo nei sudirgimo. Suktis, kaip sukasi skalbiniai skalbimo mašinoje ar ratai, kertantys visas ištisines linijas mūsų gyvenimo autostradose. Ir galiausiai – suktis taip, kaip sukasi būgno lazdelės būgnininko rankose. Telieka prisiminti, kad tai – kiekvieno iš mūsų rankos, ir įsivaizduoti, kad dabar viskas priklauso nuo mūsų, nuo patikėjimo, jog vienu metu galime būti dviejose vietose. Dviejuose saulės spinduliuose, dviejuose žolės daiguose, pokyliuose, netgi automobilių plovyklose ar prašmatniausių restoranų virtuvėse. Tačiau du tėra tik vienas iš skaičių. Galime būti tuo, kuo norime, tiek, kiek norime, ir taip, kaip norime. Visa tai parašyta ant būgno, tik mes to nematome, nes būgnas – tai jau nebe instrumentas, tai vardas, kuriuo galime pavadinti savo sūnus ir dukteris, brolius ir seseris. Tai vardas, kuriuo galime pavadinti daiktus ir reiškinius. Tai vardas, kuriuo galime šaukti save, paklydusius nakties tamsoje ar daugiabučių žaidimų aikštelėse.
Būgnas niekada nepaleidžia. Jis sugriebia tave ir purto, kol prisipažįsti skundęsis be pagrindo. Jis pasodina tave prie stalo, įpila kavos ir įsiklauso į visus tavo žodžius. Jis prieštarauja tik todėl, kad parodytų, jog tu gali argumentuoti savo nuomonę. Jis yra tavyje kiekvieną rytą, kai taip sunku keltis, ir kiekvieną vakarą, kai taip nesinori miegoti. Jis yra tavo, kol vaikštai parke ir kol džiaugiesi naujais marškiniais parduotuvės matavimosi kabinoje. Jis esi tu, išlaisvinantis save ir glostantis jos švelnius odos žemėlapius.
Nuorūkos ir tušti buteliai tėra pastatai, kuriuose gyvena laukimas. Kartais tu net nesusivoki vaikštantis ant atbrailos, kartais jautiesi blankus ir prislėgtas. Tačiau tuomet, kai vokalo ir elektrinės gitaros dialogą papildo būgnas, tavo akys atsiveria į sodą, kuriame niekada nepabosta suptis tarp dviejų obelų pakabintame hamake. Tas sodas yra tavo išsigelbėjimas. Tas būgnas yra tavo raktas. Ta mergaitė yra tavo paslaptis, kuri miega ir šypsosi, kviečia tave į puotą, siunčia tau ženklus – gesina žvakes ir dūmais paverčia pirmykštes bendruomenes. Dūmais, debesimis, olų piešiniais.
Jie vis dar skamba, vis dar vaidenasi ritmingu širdies plakimu, vis dar aidi. Būgnai, lygiai kaip žmonės, aptempti oda ir pakaustyti formomis, nuo kurių šitaip lengva – tik pagalvok – atsispirti.
